Ar fantastika, magija ir realybė gali būti susijusios? Visiškai skirtingos pirmosios Herberto George’o Wellso, Romaino Gary ir Jochanano Faino knygos įrodo tik tai, kad realybė makabriškumu dažnai pranoksta pramanytą būtį. Kas paveikiau: niūri distopija, pomirtinis požemių pasaulis ar autobiografinis pasakojimas apie Kauno getą, kuriame mirtis visuomet alsuoja į nugarą?

 

H. G. Wells. „Laiko mašina / Daktaro Moro sala“. Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. – V: „Kitos knygos“, 2017.

Pirmasis į areną žengia Herbertas George’as Wellsas, kurio socialinės distopijos buvo parašytos XIX amžiuje („Laiko mašina“, 1895; „Daktaro Moro sala“, 1896). Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad šiandien šie kūriniai prarado aktualumą. Mokslinės fantastikos tyrinėtojas Johnas Clute’as apibūdina H. G. Wellsą kaip „svarbiausią žanro atstovą pasaulyje“. Autorius buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai net 4 kartus, jo įtaka juntama ir šiuolaikiniame distopiniame seriale „Orphan Black“ – žmonių klonavimo formulė čia užkoduota „Daktaro Moro saloje“.

„Laiko mašina“ ‒ socialinio prakeiks­mo pranašė. Laiko Keliautojas, pasinaudodamas savo sukurta mašina, persikelia į 802 701-uosius ‒ laiką, kai, regis, žmonija turėtų klestėti. Iš pirmo žvilgsnio protagonistui ateities pasaulis primena utopiją: gyventojai vilki prašmatniais rūbais, gyvena rūmuose, nedirba ‒ „neliko nė pėdsako jokios kovos – nei politinės, nei ekonominės“ (p. 42). Žmonės Laiko Keliautojui primena Drezdeno porceliano statulėles, visi belyčiai, trapūs ir infantilūs.

Tačiau iliuzijoms lemta sužlugti ‒ utopija virsta distopija. Stengdamasi pagerinti gyvenimo sąlygas žmonija nepajunta, kaip tai ima keisti ją pačią. Svarbus susiskirstymas į dvi klases – elojus ir mordokus. Pirmoji klasė ‒ aukštuomenė, kuria ir susižavi protagonistas. Ant­roji – mordokai ‒ darbo klasė, dirbanti požemiuose ir aprūpinanti elojus rūbais, buitiniais reikmenimis. Protagonistas neabejoja, kad tokią padėtį lėmė socialinės atskirties tarp kapitalisto ir darbininko gilėjimas. Taigi „Laiko mašina“ reflektuoja klasių sąmonės jausmą autoriaus gyvenamuoju metu, darbo santykius, politines diskusijas ir konfliktus.

Knygos anotacijoje minimi Viktorijos laikai pasakojime neturi jokios tiesioginės išraiškos. Nors pasitelkiamas netikėtumo motyvas, nestinga nei išmonės, nei fantazijos, autoriaus meist­riškumo stygius vis dėlto juntamas (juk tai – pirmasis H. G. Wellso romanas). Pavyzdžiui, Laiko Keliautojas pradeda mokytis elojų kalbos. Tačiau, nors daug kalbama apie šią naująją kalbą, kurią sudarė vien „konk­retūs daiktavardžiai ir veiksmažodžiai“ (p. 51), neminimas nė vienas žodis. Romano privalumas –­ tai H. G. Wellso gebėjimas išlaikyti greitą pasakojimo tempą net įterpus daug detalių aplinkos aprašymo pasažų.
„Laiko mašinos“ niūrios distopinės prognozės dar rimčiau plėtojamos „Daktaro Moro saloje“.

Edvardas Prendikas, netikėtai išgelbėtas iš nuskendusio laivo „Ledi Vein“, atsiduria negyvenamoje saloje, toli nuo civilizuotos visuomenės normų ir ribų. Čia klestinčios taisyklės perteikia šokiruojančią žiaurumo ir žmoniškumo atskirtį, kuriai ryškinti autorius skiria daugiau nei 100 knygos puslapių.

Vos atvykus į salą, apima abejonės: „...viskas čia taip rūpestingai rakinama“ (p. 142). Protagonistas susitinka ir su paslaptinguoju daktaru Moru ‒ genialiu chirurgu, dėl amoralių mokslinių bandymų priverstu palikti šalį. Moras iki pabaigos išlieka keistu dviprasmišku žmogumi, kuris formuoja Prendiko sąmonę demonstruodamas, kaip lengva „įjungti“ gyvūnams žmogiškumą ir kad žmonės gali būti baisesni už žiauriausius gyvūnus tol, kol šis pamažu nustoja bodėtis daktaro kūriniais, net pradeda su jais megzti kontaktą. Moro siekiamybė ‒ kuo įvairesnėms gyvūnijos rūšims suteikti žmogaus formą ir intelektą. Iš dalies jam tai pavyksta: saloje gyvena daugiau nei 60 keistų Moro padarų. „Iš viso jis padirbo jų arti šimto dvidešimties, bet vieni patys išgaišo“ (p. 196), o kiti buvo nužudyti.

H. G. Wellso distopijoje, analizuojančioje, kas skiria žmogų nuo gyvūno, nemažai religinių motyvų. Religija ir Dievo baimė reikalingos valdyti masėms. Šiuo atveju masė ‒ sužmoginti gyvūnai, o dievybės –­ biologiniai žmonės. Moro padarai turi laikytis Įstatymo – nevaikščioti keturiomis, nelakti, neėsti, nemedžioti kitų žmonių, nelupti medžių žievės ir t. t. – kitaip tariant, atsisakyti visko, kas juos daro gyvūnais. Padarai rituališkai kartoja į maldas panašias giesmes primindami sau ir aplinkiniams, kad dabar jie –­ žmonės.

H. G. Wellsas šiandien tikrai nenustebins kaip išmoningas sci-fi kūrėjas, tačiau jis buvo anų laikų pranašas. Pirmą kartą lietuvių kalba romanai išleisti 1977 m. „Zenito“ serijoje, o ši knyga – must read kiekvienam mokslinės fantastikos gerbėjui.

 

Romain Gary. „Mirusiųjų vynas“. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. – V: „Vaga“, 2017.

Tiesą sakant, iš pirmosios Romaino Gary knygos tikėjausi nedaug. Ir nors socialiniuose tinkluose bei iš pažįstamų girdėjau nemažai neigiamų atsiliepimų, pati nenusivyliau.

Knyga pradedama pratarme, kurioje detaliai paaiškinama „Mirusiųjų vyno“ reikšmė R. Gary kūrybai: „Skolinių iš „Mirusiųjų vyno“ dažnai pasitaiko Gary kūrybos pradžioje, paskui vėl gausu Ajaro kūriniuose“ (p. 27). Nors „Europietiško auklėjimo“ (1945, lietuvių kalba – 2001) stilius labiau nugludintas ir švelnesnis nei pirmojo romano, pabaigoje pacituojama „Mirusiųjų vyno“ ištrauka. Romaną galima skaityti keliais lygmenimis, tačiau visų pirma tai negailestinga miesčioniškos tarpukario visuomenės kritika Pirmojo pasaulinio karo fone. Autorius veiksmą perkelia į požemio (mirusiųjų) pasaulį, tačiau jame klesti tos pačios socialinės problemos, kurios kamuoja ir „viršutinį“, t. y. mūsų, pasaulį.

Pagrindinis veikėjas Tulpė keliauja pomirtinio pasaulio labirintais siekdamas ištrūkti. Beklaidžiojant jam lemta sutikti pačių įvairiausių numirėlių formų. Taigi ši istorija – skatologinių detalių kupinas dance macabre.

Kiekviename iš 22 romano skyrių Tulpė susiduria su nauja situacija ir naujais požemio gyventojais (tiesa, paskutiniuosiuose atsiranda jau sutiktų). Skyriais suskaidyta kelionė primena trumpus vaidinimus, į kuriuos įsitraukia ir pats anksčiau žiūrovo poziciją užėmęs protagonistas. Blaškydamasis koridoriais sutinka milžinišką farą, kuris batu traiško kirmėles; makabriškai Tulpę suvilioti ir po to suvalgyti siekiančias mergaitę ir jos motiną; viešnamį laikančias vienuoles; Dievą, kuriam penį masturbuoja vienuoliai, tempiantys virvę, ir daugelį kitų groteskiškų veikėjų.

Teksto varomoji jėga ‒ keletas pagrindinių temų: savižudybė, mirtis, seksas, alkoholis, kūno fiziologija. Gausu skatologinių elementų: yra pasažas apie užkietėjusius vidurius, kas nors vis „netyčiomis rūgtelėjo, šoktelėjo, pirstelėjo ir cyptelėjo“ (p. 149).

„Mirusiųjų vyną“ R. Gary parašė būdamas vos 19 metų, galbūt tai lėmė norą šokiruoti groteskiškai nešvankiais įvaizdžiais. Nepaisant spragų (nuolatiniai pasikartojimai, skurdūs veikėjų portretai, situacijų originalumo stoka), knygoje gausu gana netikėtų poe­tiškų palyginimų („saugos kaip savo akies vyzdį ir krūties spenelį“, p. 90; „tiesus, kaip į sieną atremtas skėtis“, p. 156), vaizdžių maginio realizmo elementų („Jis atsikosėjo ir išvaikė visą naktinių drugių būrį, užkimšusį jam gerklę“, p. 163).

Jaunas rašytojas, rodos, peržengia visas ribas, kalba apie tai, kas neleistina, pasmerkta, tabu (pedofilija, nekrofilija, Dievo įvaizdžio menkinimas, savižudybė, smurtas prieš moterį), tačiau sarkastiškas humoras ir maginiai motyvai paverčia „Mirusiųjų vyną“ gana aukštos prabos kūriniu. Jaučiamos pastangos kurti savo stilių: nors ir pasiskolinti iš Louis-Ferdinand’o Céline’o, daugtaškiai laužo įprastinį sakinio tempą ir leidžia manipuliuoti loginiais struktūros lūžiais. Šveplavimas – taip pat gana svarbus „Mirusiųjų vyno“ stiliaus elementas. Atmosferos komiškumą kuria sužmoginti maisto produktai („Parmos kumpis nieko neatsakė ir toliau godžiai darbavosi žandikauliais“, p. 130), įvairūs fiziologiniai kūno procesai.

Nors ir kupinas beprasmių pasikartojimų, šokiruojančių ir kiek nejaukiai nuteikiančių detalių, pirmasis literatūrinis R. Gary bandymas paklojo pamatus tolesnei kūrybai. Nereikia šios knygos vertinti rimtai. Nereikia į ją žiūrėti kaip į literatūrinį šedevrą. Tai makab­riškas absurdo romanas, kurį skaitydama radau nemažai progų pasijuokti.

 

Jochananas Fainas. „Berniukas su smuiku“. Iš hebrajų kalbos vertė Ina Preiskel ir Arvydas Sabonis. – V: „Kitos knygos“, 2017.

Biografinė Jochanano Faino istorija, nepaisant skaudžios tematikos, – jaut­rus ir be galo gražus pasakojimas. Autorius geba žmonėse įžvelgti pozityviąsias savybes, gėrį. „Berniuko su smuiku“ rank­raštis pirmiausia atkeliavo į Olandiją, čia pirmą kartą ir buvo išleistas. Leidybą finansavo garsus olandų režisierius Philo Bregsteinas, kurį autorius sutiko viešėdamas Lietuvoje. Tai buvo režisieriaus dovana. Hebrajų kalba leidinys pasirodė tik po dvejų metų.

Netoli Kauno esančioje Panemunėje gyvenęs Jonas Paulavičius namuose priglaudė ir nuo mirties išgelbėjo 16 žydų (tarp laimingųjų – ir knygos autorius). Tuo rūpinosi visa Paulavičių šeima – Jonas su žmona Antanina, duk­ra Danutė bei sūnus Kęstas. Trumpoms jų biografijoms skirtas skyrius papildytas nuotraukomis iš asmeninio J. Faino archyvo.

Keturiolikmetis Johananas į Paulavičių šeimą pateko ne atsitiktinai – tėvui apie vunderkindą žydų berniuką papasakojo sūnus. Kiek epopėjiškai vykusi berniuko paieška ir didvyriška jo laikysena geto fone tampa pagrindine knygos ašimi.

J. Paulavičius – kontroversiška asmenybė. Atsidavęs komunistas ryžtasi gelbėti žmones. Vis dėlto galvoje rezga kiek sudėtingesnį planą nei pavienių gyvybių išsaugojimas. Rinkdamasis, ką gelbėti, jis mąstė apie visos žydų tautos saugojimą: „...reikia gelbėti žydų inteligentus, nes po tokios didelės katastrofos, po masinio išnaikinimo, šiai tautai trūks vadovų ir išsilavinusių žmonių“ (p. 18). Dalis pas vyrą besiglaudusių žydų už šią „paslaugą“ jam susimokėjo. Tačiau ne pinigai buvo šio akto paskata. J. Fainas kritiškai ir itin skaudžiai reaguoja į žmones, Paulavičių šeimą kaltinančius siekiu pasipelnyti. Kalbėdamas apie jį priglaudusį ir išgelbėjusį vyrą autorius atskleidžia vieną pagrindinių knygos atsiradimo priežasčių: „Man būtų geriausias atpildas, jei ši knyga padėtų įamžinti jo vardą“ (p. 125).

Nors pastaraisiais metais pasirodo vis daugiau knygų apie Holokaustą, „Berniukas su smuiku“ bendrame kontekste gerokai skiriasi. Nuosaikus kalbėjimas ir vidinė ramybė sušvelnina skaudžią istoriją. Šokiruojančius vaizdinius J. Fainas aprašo itin ramiu tonu. Galbūt prabėgę metai padėjo susitaikyti su patirtais išgyvenimais.

Knyga vertinga ne tik istorine pras­me (itin detaliai aprašomas geto gyvenimas, sąlygos slėptuvėse) – tai labai sklandžiai parašytas tekstas. J. Fainas grakščiai žongliruoja sintakse, mintis liejasi nesuvaržyta. Svarbu ir tai, kad autorius pasakodamas įterpia ir šviesių potėpių, teikiančių pozityvumo bendrai atmosferai: neretai tokio pobūdžio knygas sunku skaityti dėl jose esančio skausmo užtaiso. Drąsiai galiu teigti, kad tai paveikiausia šiais metais skaityta knyga. Autoriaus tikslas nebuvo rodyti tik tai, kas kraupu ir makabriška, nors realybės žiaurumas šiuo atveju smarkiai lenktų sci-fi rašytojų fantaziją. J. Fainas geba įžvelgti gėrį ir grožį ten, kur dauguma amžininkų nemato, jam svarbu parodyti, kad net kraupiomis sąlygomis gyvenantis žmogus gali išsaugoti žmogiškumą, o bendrų sunkumų suvienyti svetimi tampa savi.

Šią knygą verta skaityti ir perskaityti visiems, nepaisant literatūrinio skonio. Tai istorija. Ne žydų, o mūsų visų bend­ra istorija.