Elžbieta Banytė. Knygos, kurių ieškočiau Vilniaus knygų mugėje

Gal neverta, bet norisi pradėti nuo to, kad, jei ne įvairūs į(si)pareigojimai, į Knygų mugę net nekiščiau nosies – ten tiesiog per daug žmonių, grūstis, triukšmas, todėl po kelių valandų imi jaustis kaip išgręžta kempinė. Bet puikiai suprantu ir tuos, kuriems VKM – bene vienintelė lankoma literatūrinių renginių erdvė. Juk iš tiesų labai patogu: viskas ir visi po vienu stogu, tradicija susiformavusi, užsienio svečių nemažai ir jie kasmet įdomūs, autoriai su kritikais irgi malasi bendrame katile. Kodėl neiti? Be to, nors knygos Lietuvoje iš esmės neadekvačiai brangios, mugėje jos bent kiek pigesnės – jei save įtikini, kad bilietą pirkai į pramogą ir renginius, tada, gali sakyti, sutaupei.
Kadangi grįžimo su pilnais knygų krepšiais žanras vis dar gyvas – deja ar laimei, pati jį praktikuoju, kad ir kaip bandau sau pasipriešinti – toliau bandysiu pateikti keliolikos knygų sąrašą, kurių ieškočiau mugėje arba skolinčiausi iš draugų, jei nebūčiau perskaičiusi. Sarbiausias kriterijus – ar skaityta knyga tiesiog patiko, ar rekomenduočiau širdžiai mieliems žmonėms, ar ji gerai literatūriškai „sukalta“, ar vertinga. Papildomas – knyga praėjusioje knygų mugėje nepristatinėta: taip tiesiog šiek tiek apriboju pasirinkimus.

 

Žilvino Jagėlos piešinys
Žilvino Jagėlos piešinys

 

 

Benediktas Januševičius. „Trumpiausias Benedikto Januševičiaus eilėraštis“. Dailininkas – pats Benas. – V.: „žiemos žodžiai“, 2019.
Pradedu nuo poezijos ne tik todėl, kad ji yra visko, kas yra ar gali būti literatūra, kalbinis koncentratas, bet ir dėl to, kad ši Beno knyga tikrai išsiskiria. Joje personažas – pats Trumpiausias Benedikto Januševičiaus Eilėraštis, kuris ir eina pasivaikščioti, taip pat galima sužinoti, kaip jis atrodo sename kompiuteryje arba atspausdintas rašomąja mašinėle. Tai konkrečioji poezija, kur eilėraštį reprezentuoja toks, sakytum, taškas su koteliu (nežinau, kaip tiksliau apibūdinti – reikia pamatyti). Žodiniai tekstai čia – Trumpiausio Eilėraščio veiksmus ar būsenas nusakantys pavadinimai, vaizdai – įvairiai transformuotas pieštinis eilėraštis. Knyga labai linksma: esu ne sykį davusi pavartyti draugams, kuriems tądien prasta nuotaika. Kitaip tariant, šauni knyga, įrodanti, jog tai, kas nauja, yra gera pamiršta sena (panašių eksperimentų literatūroje būta ne vieno) ir knygų leidybai sveika jų kartais sulaukti.

 

Vaiva Grainytė. „Gorilos archyvai“. Dailininkas Jurgis Griškevičius. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Žaismingas, nuolat kintantis poetinis knygos pasaulis savitumu 2019 m. lentynoje varžosi turbūt tik su pora kitų poezijos knygų. Čia „Saulė – tai žynys chemikas“ (p. 10), „Suklykia antys – / pyragas pabyra į šipulius“ (p. 59), „šaldytuve netyliai sūris su ridikais mylisi“ (p. 24) ir t. t. (Kaip gaila, kad V. Grainytės knyga nebuvo išėjusi, kai „Poezijos pavasario“ tema buvo žaidybiškumas!) O jeigu kam nors iš skaitančiųjų maža poetinio argumento, verta prisiminti: V. Grainytė – viena iš Venecijos liūtą už „Saulę ir jūrą (Mariną)“ pelniusių kūrėjų.

 

Kim Leine. „Amžinybės fjordo pranašai“. Iš danų kertė Ieva Toleikytė. Dizaineris ir iliustracijų autorius Tauras Stalnionis. – V.: „Kitos knygos“, 2019.
„Kaip nemėgstu istorinių romanų“, – jau norėjau dramatiškai sušukti, bet laiku susiturėjau: mėgstu, tik ne tada, kai už lango 2020 m., o knygoje istorizmas vis dar kaip Walterio Scotto. Kimas Leine šiai pagundai nepasiduoda: romane tiek daug iškritusių dantų, šlapimo, išmatų, purvo, kad praeities dvelksmą jauti kone tiesiogiai. Pagrindinis personažas – tikras Apšvietos žmogus, misionierius, iš Oslo patraukęs į Grenlandiją šviesti čiabuvių. Romanas itin aktualus dabar, kai kultūrų susidūrimai yra neišvengiama kasdienybė, o ne egzotika.

 

Olga Tokarczuk. „Bėgūnai“. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019,
Ar negana dar, Banyte, visiems badyt akis su ta Tokarczuk? Gi visi skaitė, matė, ana ir Nobelį gavo – ko čia lendi. O ir lendu, nes šitas sąrašas ne vien garbiesiems kolegoms skirtas, bet ir žmonėm, kad būtų galima kokį lapelį į Knygų mugę nusinešt, jei kam tai pasirodys vertinga. Ir „Bėgūnai“ čia turi, ne, tiesiog privalo būti – kaip mūsų netobulo, vis judančio ir nuotraukų fosilijas rankiojančio pasaulio vienas iš pavidalų.

 

Kęstutis Navakas „Poetas pamiršta pavarde“. Sudarė Virginija Cibarauskė. – V.: LLTI, 2020.
Šios rinktinės dar nevarčiau, bet teko skaityti daug (deja, jau velionio) K. Navako tekstų. Jų yra puikių: elegantiškų, ironiškų, skausmingų, juokingų – spekt­ras platus, nors visur justi savitas braižas ir meistrystė. Apskritai per Knygų mugę dera atlikti ritualinį veiksmą: nueiti prie LLTI stendo ir peržiūrėti, kokių „Gyvosios poezijos“ knygų dar neturi. Gali kilti klausimų dėl to, ar knygų formatas patogus, ar CD nėra techninė atgyvena ir dar visokių, bet susirinkus šią seriją gyventi kažkaip patogiau. Už tave nuveiktas didžiulis darbas: atrinkti patys gerieji tekstai ir iš seniai, ir vos prieš kelerius metus išleistų knygų, o grįžti prie gero eilėraščio ir jį skaityti daugybę kartų – tol, kol beveik prisimeni atmintinai, – yra prabanga šiais laikais, kai nuolat tenka mėtytis nuo vieno dalyko prie kito. Beje, teisybės dėlei reikia paminėti, kad įrašas darytas ne specialiai šiai knygai (autorius tam nebeturėjo jėgų), o tekstai surankioti iš B. Januševičiaus filmuotų renginių.

 

Johan Huizinga. „Viduramžių ruduo“. Iš olandų kalbos vertė Antanas Gailius. Dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė. – V.: „Aukso žuvys“, 2019.
Jeigu šios knygos nepirksite, bent nueikite pavartyti – tikiuosi, leidykla turės egzempliorių vartymui, ne vien susuktus į blizgų celofaną ir skirtus parduoti. Ji laimėjo Knygos meno apdovanojimą ir tikrai atrodo įspūdingai, nors skaityti bent man nebuvo patogu. O pats klasika tapęs kultūros istorijos tekstas su puikiu Rimvydo Petrausko įvadu ne tik informatyvus ar tiesiog būtinas specialistams, bet ir parašytas lengva plunksna, todėl galėtų sudominti daug platesnę auditoriją.

 

Roberto Bolaño. „2666“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Dizaineris Tadas Bujanauskas. – V.: „Kitos knygos“, 2020.
Galų gale šis genialus (ir genialiai pamišęs) romanas lietuviškai. Santa Teresoje, mažame miestelyje, JAV ir Meksikos pasienyje (beje, tai Siudad Chuareso, tikro nusikalstamumu pagarsėjusio miesto, literatūrinis atitikmuo) narpliojamos painios jaunų moterų nužudymo bylos. Taip miestelyje susikerta nusikaltėlių ir menininkų bei kritikų, ieškančių čia paslaptingo rašytojo Arčimboldžio, takai. Temų šiame storame romane daugybė: nuo „firminių“ meilės ir mirties, be kurių turbūt nebūna jokio romano, iki karo, istorijos, filosofijos. Reikia tiesiog imti ir skaityti, nes bandyti keliomis eilutėmis apibūdinti tokį gaivalą – labai nedėkinga užduotis. Beje, išleistas jau po rašytojo mirties – dorai suredaguoti rankraščio R. Bolaño nebesuspėjo – ir kritikų kartais laikomas reikšmingiausiu per pastaruosius 25 metus pasirodžiusiu ispanišku tekstu.

 

Kęstas Kirtiklis, Aldis Gedutis. „Tarp vertės ir poveikio: apie tariamą humanitarinių mokslų krizę ir jos įveikos būdus“. Dizaineris Tom Mrazauskas. – V.: „Jonas ir Jokūbas“, 2020.
Man ši knyga buvo laukiamiausiųjų sąraše jau kokius trejus metus, ir nė kiek nenusivyliau. Žinoma, bus nepatenkintų: sakys, autoriai per daug kritiški tradicijai, pernelyg apibendrina platų lauką, kažkaip ne taip su tradicija elgiasi. Bet ši studija, nors skirta visų pirma akademinei bendruomenei, gali būti skaitoma visų: parašyta be sunkiasvorio žargono arba tik su tuo, kurio neįmanoma išvengti dėl korektiškumo, o svarbiausia – pasitelkus autorių suteiktus instrumentus, leidžianti kalbėti ir plačiau, apie kultūros ir iš dalies net mokslo ar kultūros politikos būklę.

 

Chimamanda Ngozi Adichie. „Amerikana“. Iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė. Dizainerė Asta Puikė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Knyga gali nervinti dėl teisuoliškumo, politika joje gali atrodyti paviršutiniška ir perspausta, deklaracijos per skambios. Tačiau viena aišku: ši emigrantės iš Nigerijos istorija provokuos, o pastabus ir kritiškas žvilgsnis neleis užmiršti, kad socialinės perskyros, nulemtos kilmės, rasės ir pažiūrų, dar ir kaip gyvos, veikiančios, o politika niekaip nėra atsijusi nuo individo, kad ir kaip kartais viliotų pasakyti „man tai nerūpi“.

 

Sigitas Parulskis. „Dvigubo dugno keleiviai“. – V.: „Alma littera“, 2019.
Geri, labai geri tekstai – sakoma, trumposios esė, bet balansuojantys ant miniatiūrų ar kartais net apsakymų ribos. Vaizdo ir teksto dermė čia įtaigiai sučiupta. Vienas mokinys yra sakęs, kad Parulskis jam padėjo išgyventi paauglystę. Manau, šie tekstai dvigubu dug­nu literatūros mėgėjui gali padėti išgyventi kasdienybę.

 

Kiek dar puikių knygų nepaminėta: ir J. M. Coetzees „Elizabeta Kostelo“ („Sofoklis“), ir Steveno Levitzky bei Danelio Ziblatto „Kaip miršta demokratijos“ („Baltos lankos“), ir Herkaus Kunčiaus „Geležinė Stalino pirštinė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Nedėkingas darbas sudarinėti sąrašus. Bet gal ir gerai: tai tik rodo, kad visada yra ką skaityti, tik spėk. Taigi po mugės skaitysiu Stepheno Pinkerio „Proto amžių“ („Tyto alba“), nes kartais tikrai atrodo, jog politika, ekonomika ir net visuomenė baigia kuoktelėti. Tad dar tikrai pridėsiu ir Dariano Leaderio „Kas yra pamišimas?“ („Jonas ir Jokūbas“). Čiupsiu ir Vaivos Rykštaitės „Lizos butą“ („Tyto alba“), nes lietuvių emigrantų literatūra vis įdomesnė, o V. Rykštaitė nebloga pasakotoja, be to, „laukiniai devyniasdešimtieji“, kad ir kokie madingi, dar nespėjo atsibosti. Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteką“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), nes dar nespėjau, o U. Radzevičiūtės knygos visada įvykis – nesvarbu, ar jos labai geros, ar vidutinės, vis tiek paprastai geresnės už metų vidurkį: ši autorė moka stebinti. Johno Fante’s „Kelią į Los Andželą“, nes įpratau, įjunkau į vadinamąjį „Bandinio kvartetą“. Galų gale – savo mėgstamo žaidėjo kaukėmis Romaino Gary „Dangaus šaknis“ („Baltos lankos“), 1956 m. Goncourt’ų premijos nugalėtoją, laikomą vienu pirmųjų „ekologinių“ romanų.