Kai dėliojau šiems pasvarstymams pavadinimo eilutę, iš pradžių galvojau tik apie autotanatografiją – atrodo svarbu fiksuoti šią sąvoką kalbant apie naują Michelio Houellebecqo romaną „Serotoninas“. Juk jo istoriją ir pasakojimą nuo pradžios iki pabaigos persmelkia tegu ne mirties troškimas, tačiau bent nuolankus pripažinimas, kad mirtis paėmė viršų prieš maždaug vidutinį Vakarų žmogų (čia – vyrą), kurio vardu ir kalba pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas.

Tai kitokia mirties pergalė negu Algimanto Mackaus „Triumfališkojoje“, mat M. Houellebecqo romane mirtis iškyla ne kaip biologinis ar katastrofinis faktas ir meninio atpirkimo problema (ar poezija įveiks mirtį, ar ne?), bet kaip lėtos kasdienės griūties horizontas. Bet tai ir ne būtis-myriop, ne sukrečiantis mirties, kaip kasdienybės projektus nutraukiančios galutinės ribos, atpažinimas, turintis paskatinti gyventi autentiškai. „Serotonine“ griūva ne neautentiškos iliuzijos, o pati kasdienybė – protagonistas tiesiog atsisako toliau gyventi, meta partnerę, namus, darbą.

Romano pavadinimas ir pasakojimą įrėminantis tabletės motyvas sugestijuoja, kad tokiai kasdienybės griūčiai apibūdinti, papasakoti pasitelkiamas depresijos modelis. Galėtume sakyti, kad protagonisto atsisakymas gyventi yra ir jo galutinis atsidavimas depresijai, kaip jaučiamam ir slegiančiam nepajėgumui gyventi. Floranas Klodas Labrustas nėra koks nors gyventi nemokantis kvailys ar niekšas, dėl prigimties ar pagedimo netinkamas gyventi prideramai. Jis netgi nėra kamuojamas kokių nors prakeiksmu dvelkiančių ligų ar kančių, dėl kurių nenorėtų gyventi. Pasakotojas tiesiog jaučiasi negalįs gyventi, mat viską, ką kada nors darė, darė ne taip, ir toliau darys taip pat: „(...) dabar man buvo jau keturiasdešimt šešeri, niekada nesugebėjau valdyti savo paties gyvenimo, taigi atrodė labai tikėtina, kad antra mano egzistavimo pasaulyje dalis bus tokia pat kaip pirmoji, bevalis skausmingas žlugimas (...)“ (p. 12).

Michel Houellebecq. „Sérotonine“. – „Flammarion“, 2019.

Man regis, svarbu išryškinti šį lemtingą ir visa persmelkiantį protagonisto negalėjimą, kurį praktiškai patvirtina pirmiausia ne kartą romane minima erekcijos disfunkcija, taip pat vargas atsikelti ir nusiprausti, išeiti iš viešbučio kambario ir pan. Šie depresijos ir antidepresantų vartojimo simptomai maždaug atpažįstami, tačiau kaip suprasti juos siejančią ir viršijančią gyvenimo jausmo netektį? Ji romane formuluojama visai ne patologiniais terminais, bet veikiau kaip kryptingas sąmoningėjimo procesas. Labrustui suprasti save – tai suprasti, kad viskas baigta ir gal niekada nė nebuvo prasidėję. Šitai jis supranta frag­mentiškai pasakodamas savo, suaugusio žmogaus, beprasmio gyvenimo istoriją praeityje ir nuosekliai, konstruktyviai griaudamas gyvenimą dabartyje.

Tai galėtų būti gana nuobodu ar pernelyg slogu, juolab kad pasakojami gyvenimo įvykiai ir etapai pabrėžtinai standartiški: keletas moterų, keletas darbų, keletas draugų, keletas žlugusių iliuzijų, štai ir viskas. Bet nuobodžiauti neleidžia pasakotojo balsas. Jis spalvingas, melodingas, įmantrus, niuansuotas, nevaržomas sakinio ilgio apribojimų ar standartizuotos sintaksės. Štai kiek nerangus vieno sakinio vertimas: „Man dar nebuvo sukakę trisdešimt metų, bet pamažu judėjau į jokių prisiminimų apie mylimąją, jokios vilties pakartoti stebuklą nepraskaidrinamą žiemojimo būseną, šiai pojūčių astenijai antrino vis mažesnis profesinis entuziazmas, mūsų teamas pamažu byrėjo, dar žybtelėjo keletas kibirkštėlių, keletas principingų pareiškimų, visų pirma darbo išgertuvėse (DRAF* jos vykdavo bent kartą per savaitę), reikėjo pripažinti, kad normandai nemoka prekiauti, pavyzdžiui, kalvadosas turi visas didžiam alkoholiniam gėrimui reikalingas savybes, geras kalvadosas prilygsta armanjakui ar net konjakui, bet jis šimtąkart menkiau pastebimas oro uostų duty free parduotuvėse, kurių pilna visame pasaulyje, ir netgi prancūzų prekybos centruose jis iš esmės užima tik simbolinę vietą“ (p. 137).

Būtent balsas – tai niūriai konstatuojantis, tai besiskundžiantis, kone inkščiantis, tai pereinantis į sarkazmą, tai neutraliai samprotaujantis – pamažu įtikina, kad pasakotojo atvirai išpažįstamas ir kartu kone iš išorės, kaip amorfiškas monstras, jo esatį gožiantis negalėjimo gyventi jausmas yra ne kaukė, skirta pridengti kokiai nors vertybių subversijai, ir ne provokacija, bet nuoširdus ieškojimas – ko? Tikriausiai ne aiškumo, nes viskas lyg ir aišku nuo pat pradžių; veikiau ieškoma būsenos, kuri leistų pagaliau susitaikyti: Floranas Klodas nepajėgus savo kasdieniais pasirinkimais įgyvendinti nei laimės, nei prasmės, nei maišto, nei meilės, nei kokios nors kitos pilnatvės formos, transcenduojančios nieko vertą (nes visiškai institucionalizuotą) kasdienybę. Štai kokia ta kasdienybė pažvelgus į save TV ekrano paveiktame lauke: „Įpusėjus spaliui kulinarinės laidos, šiaip jau puikios, man tapo nuobodžios, ir nuo tada prasidėjo mano tikrasis nuosmukis. Mėginau domėtis visuomeniniais debatais, tačiau netrukus nusivyliau: nepaprastas dalyvių konformizmas, apgailėtinai vienodas jų išsakomas pasipiktinimas ir entuziazmas pasiekė tokį lygį, kad dabar jau galėjau nuspėti, ką jie sakys, ne tik bendrais bruožais, bet net ir detaliai, iš tiesų kone pažodžiui, vedamųjų straipsnių rašytojai ir specialieji laidų svečiai keitė vieni kitus kaip bevertės europietiškos marionetės, rodėsi kretinas po kretino, sveikino vieni kitų pažiūrų svarbą ir moralumą, praktiškai būčiau galėjęs rašyti jų dialogus, tad galiausiai visam laikui išjungiau televizorių, jeigu būčiau turėjęs jėgų toliau tęsti, visa tai tik būtų dar labiau mane nuliūdinę“ (p. 333).

Aišku, galima bartis, esą bepigu M. Houellebecqo pasakotojui, aukštesnės vidutinės klasės prancūzui, depresuoti dėl institucijų neutralizuoto gyvenimo, kai tos institucijos užtikrina jam neregėtą gerovę, kurios mes čia, Lietuvoje, siekiame per didžiausius vargus! Vis dėlto mūsų institucijų ydingumas ir gerovės menkumas prideda streso, chroniškos neapykantos ir atima laiko, bet jokios pilnatvės nesuteikia. Esame tokie pat depresuoti ir bergždi – vieni vis dar priversti grūstis tarškančiuose troleibusuose, kiti atradę laimę su kiekvienu nauju modeliu vis labiau pripučiamuose džipuose. Kitaip sakant, net jei vargas, godulys ar meilė tėvynei iš pažiūros mobilizuoja, M. Houellebecqo pasaulyje tikriausiai būtume tokie pat neįgalūs gyventi. Kaip ir Labrustui, mums liko tik malonūs kaprizai pagal kiekvieno skonį – turtas, prestižas, malonumas. Manau, Labrusto lėta mirtis iš sielvarto yra ne psichologiškai žlugusio žmogaus portretas, bet veikiau numanomo ir sugestyviai įteigti bandomo civilizacinio fiasko individualizuotas literatūrinis modelis. Šioje visatoje mes visi, daugiau ar mažiau privilegijuoti „vakariečiai“, nebeturime jokios galios ką nors rinktis.

Šiuo požiūriu įdomus momentas, kai Labrustas, visai atsisakęs televizijos, ima skaityti Thomo Manno „Užburtą kalną“ ir aptaria jį kartu su Marcelio Prous­to „Prarasto laiko beieškant“: „(...) pats Thomas Mannas, o tai labai rimta, buvo nepajėgus atsispirti jaunystės ir grožio kerams, galiausiai juos iškėlė aukščiau visko, aukščiau visų intelektinių ir moralinių savybių ir galų gale pats nė kiek nesivaržydamas niekingai jiems atsidavė. Tad visa pasaulio kultūra buvo nieko verta, ji nesuteikė jokios moralinės naudos nei pranašumo, mat tais pačiais metais, tiksliai tais pačiais metais Marcelis Proustas „Atrasto laiko“ pabaigoje stulbinamai atvirai pareiškė, kad jokios naudos neduoda ne tik saloninės pažintys, bet net ir draugiški ryšiai, kad visa tai paprasčiausias laiko gaišimas, kad rašytojui, priešingai nei įsitikinę salonų lankytojai, reikia visai ne intelektualių pokalbių, bet „lengvų meilių su jaunomis žydinčiomis merginomis“. Šiame argumento dėstymo etape labai norėčiau pakeisti „jaunas žydinčias merginas“ į „jaunas drėgnas putes“, manau, taip diskusija taptų aiškesnė ir tai nė kiek nepakenktų poetiškumui (...)“ (p. 334).

Šis atviros civilizacinės kritikos momentas įdomiausias tuo, kas priešinama jame apibūdintai nuostatai ir kuo, regis, tikima kaip galimu išsigelbėjimu po didžiosios kultūros tradicijos žlugimo jaunų drėkstančių pučių ir stangrėjančių bybių (originale rašoma chatte ir bite) šešėlyje. Tai ne kas kita, kaip pavadinime minėta eroso apologija, romane praktiškai užimanti vienintelę pastraipą. Taip tarsi paaiškėja, kad „Serotonine“ įgyvendinamas literatūrinis savavališko pasidavimo nevilčiai, žlugimo ir mirties modelis – tai ir estetinio gryninimo procesas. Jis turi vienai vienintelei akimirkai, sutampančiai su vis trumpėjančiuose skyreliuose anagogiškai sučiuopiama pasakotojo gyvasties pabaiga, padaryti aiškią ir skaidrią vienintelę tikrą vertę – meilę. Net jeigu, pasak Labrusto, ją siunčia Dievas, man regisi, tai meilė, kaip estetinė vertė. Štai kaip ji apibūdinama: „(...) meilės pakilimai, suplūstantys į mūsų krūtines ir užimantys kvapą, nušvitimai, ekstazės, nepaaiškinamos mūsų biologine prigimtimi“ (p. 347).

Tiesą sakant, visai nežinia, ką su tokia meile daryti. Gal netgi svarbiau nedaryti, gal kaip tik svarbu labai nieko nedaryti, kad tik nepražiopsotum, kad tik nesuknistum – kam? Kad galėtum gyventi.

* Pranc. Direction régionale de l’Alimentation, de l’Agriculture et de la Forêt – Regioninė mitybos, žemės ūkio ir miško direkcija.