Juozo Šalkausko nuotrauka
Liepos pabaigoje Karalkrėslio kaime praūžė dar vienos „Literatūros salos“, kupinos klausimų, diskusijų, ginčų ir literatūros. Šiemet renginio dalyviai rinkosi pasikalbėti autorystės ir autoriaus tema. Anksčiau kartą per metus vykstantis seminaras būdavo skiriamas konkrečiam autoriui, o šiemet, pasak Aistės Kučinskienės, tai išaugo į autoriaus problematiką, kuri pastaruoju metu svarstoma itin plačiai. Pranešimai buvo skaitomi Karalkrėslyje netoli Vilkaviškio – Kazio Bradūno, Vinco Kudirkos, Vinco Pietario ir daugelio kitų rašytojų krašte. Dalyviai nuvyko į Kudirkos Naumiestį, vienintelį miestą Lietuvoje, pavadintą rašytojo vardu, tad toks apsilankymas atspindėjo ir šiųmetę temą.
Nijolė Keršytė pirmajame pranešime nagrinėjo, kaip autorius žudo (ar tiksliau – žudosi) rašydamas, kokiu būdu jis, siekdamas išvengti mirties, priartėja prie jos per savo personažus. Ji kėlė su autorystės problemomis susijusius klausimus: „autoriaus mirties“ sampratos nesusipratimus, ginčijo idėją, neva autorius gali geriausiai apibūdinti savo tekstus, aptarė skirtingų autorių santykį su mirtimi: vieni renkasi mirtį kaip varą (Sigitas Parulskis), kiti – kaip repeticiją (Giedra Radvilavičiūtė). Marijus Šidlauskas taip pat analizavo autorystę. Anot tyrėjo, anksčiau autorius buvo viena svarbiausių literatūrinio proceso grandžių, vėliau viskas kito, kol svarbiausia grandimi tapo skaitytojas. Pranešėjas klausė: kas yra tekstai, kol jų neatsivertė suvokėjas? Dalia Satkauskytė svarstė, ar galima atskirti autorių nuo kūrinio, nes autoriaus moralė nėra kūrinio moralė. Iš kanono skatinama pašalinti „prasižengusius“ autorius, nors jų pačių ir jų kūrinių moralė skiriasi.
Ši problematika, ypač susijusi su autoriaus biografija, buvo gvildenama ir diskusijoje. Svarstyta, ar įmanoma nagrinėti literatūros kūrinį nekreipiant dėmesio į autoriaus biografiją. Laima Kreivytė teigė, kad biografija dažnai tampa svarbesnė už kūrybą, D. Satkauskytė pabrėžė, kad biografiniai faktai dažnai pritempiami prie norimo požiūrio, o Agnė Narušytė kalbėjo apie susijaudinimą sužinojus, kad kūrinys gimė iš tikrų patirčių. Anot Mindaugo Kvietkausko, skaityti be biografinio kodo įmanoma nebent mitus ar folklorą. A. Kučinskienė tvirtino, kad daugelį autorių biografijų reikėtų perrašyti kur kas kritiškesniu žvilgsniu iš šiandieninės perspektyvos.
Vieni pranešėjai kalbėjo apie baroko laikus, kai autoriaus klausimas taip pat buvo komplikuotas, kiti tyrė romantizmo epochą. Brigita Speičytė analizavo autorystės ir cenzūros klausimą Vilniaus universitete 1804–1826 m., kai cenzoriai buvo renkami universiteto valdžios, o ne skiriami iš aukščiau, – jie atlikdavo ir redaktoriaus, ir vidinio recenzento funkcijas. Kiti prelegentai grąžino į dabartį: Solveiga Daugirdaitė pastebėjo, kad XX a. 7-ajame dešimtmetyje gimusios moterys po debiutų gana anksti pasitraukė iš literatūros lauko – jos nuomone, šiuo požiūriu ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpis moterims kūrėjoms buvęs itin nepalankus. Akvilina Cicėnaitė kalbėjo apie tai, kaip socialiniai tinklai padeda sukurti autentišką arba fiktyvią asmenybę, netgi pasirinkimas juose nedalyvauti yra sąmoninga nuostata. Ji nagrinėjo dalyvavimo socialiniuose tinkluose pobūdį: vieni autoriai labiau orientuojasi į kūrybą, kiti reaguoja į visuomenės aktualijas. Agnė Žagrakalytė analizavo situacijas, kai personažas tampa svarbesnis už autorių, aptarė muziejininką, rašytoją, Pasvalio visuomeninį veikėją Viktorą Stanislovaitį, kurio veikėjas dėdė Juzė yra žinomesnis ir garsesnis už patį rašytoją.
Autorystės klausimą kėlė ir tekstologiniai pranešimai. Dovilė Gervytė, atskleisdama Jurgio Kunčino kasdienybę, aptarė, kaip „Tūlos“ rankraštį su komentarais suėdė rašytojo šuo Jungas, – žmona dar bandė klijuoti atplaišas, bet nepavyko; kalbėjo apie rašytojo kūrybos planuotes, kur jis žymėdavosi, iki kada turi užbaigti tam tikrą teksto dalį, kur spausdinti ir panašiai. Paulius Subačius svarstė, ar menininkas tveria iš nieko ir ar galima sakyti „tverti“, ar būtina žodį keisti į „kurti“; ar kritikas gali sužinoti apie tvėrėjo sąmoningumą šiam rašant kūrinį. Itin sudomino Vaido Šeferio pranešimas apie Kristijono Donelaičio rašytas krikšto metrikas, prierašus, oficialius raštus, saugomus užsienio archyvuose. Ir šiuo atveju sunku nustatyti autorių, bet iš autografų kartais pavyksta. K. Donelaičio metrikos taisytos, braukytos, jose atsiskleidžia skubus ir neramus jo charakteris. Skaičiuodamas, kiek pakrikštijo vaikų, K. Donelaitis visada suskaičiuodavo neteisingai.
Svarstyti ir tarpdisciplininiai klausimai. Monika Klimaitė-Daunienė kalbėjo apie besikeičiantį režisieriaus vaidmenį – iš režisieriaus genijaus į dalyvį. Šiais laikais režisierius tampa kolektyvios autorystės redaktorius, o ne vienintelis autorius. Pranešėja aptarė platesnį spektaklio kūrimo kontekstą, kai nėra griežtos hierarchijos ir reitingavimo.
„Studentų pievos“ pranešimai buvo įvairesni. Iveta Ivanauskaitė analizavo lietuvių avangardo poemas, tyrė žanrinio modelio rekonstrukcijas Juozo Žlabio-Žengės „Nervuotoje poemoje Anykščių šilelis“. Gabrielė Kaveckaitė ir Eglė Tauraitė gilinosi į Jono Meko eilėraščius, publikuotus „Spirguose“, nagrinėjo eilėraščiuose paminėtas konkrečias vietas, sudarė jų žemėlapį. Monika Kazabuckaitė aptarė Ričardo Gavelio ir redaktorės dialogą mašinraščiuose, nurodė ir reikšmingus, ir principinius ar kiek absurdiškus redaktorės taisymus. Marijus Gailius analizavo Karlo Ove’s Knausgårdo romanus, bandė nusakyti autoriaus ir pasakotojo ribą. Aš pats aptariau Alfonso Nykos-Niliūno kritinius vertinimus, pasirodančius recenzijose apie Henriką Radauską.
Po pranešimų sesijos Kudirkos Naumiestyje su gidu pasivaikščiojome po miestą, V. Kudirkos gyvenimo ir veiklos vietas, taip pat buvome nuvesti iki Lietuvos ir Rusijos pasienio, kur mus pasitiko tik koncertina apjuosta tvora ir vos kelis ąsočius vandens saugantis upelis. Ši vieta dar sykį išryškino ribos ir ribotumo pajautą.
Vakaro skaitymuose taip pat vyravo autorystės tematika – užuot sutelkus dėmesį į vieną autorių, buvo pakviestos A. Žagrakalytė, L. Kreivytė, A. Cicėnaitė. Jos paskaitė savo kūrybos, diskutavo apie moterų literatūrą.
Per renginį jau trečią kartą buvo renkami geriausi praėjusių metų literatūrologiniai straipsniai. Šiemet apdovanoti Manfredas Žvirgždas už straipsnį „Vilniaus mitas ir jo revizija Vinco Mykolaičio-Putino dienoraštyje“ ir V. Šeferis už straipsnį „Vokiški Kristijono Donelaičio eilėraščiai“. Papildomą apdovanojimą už subtilią ir profesionalią egotekstų analizę gavo Jurga Sivickaitė-Sadauskienė, parašiusi straipsnį „Represuotųjų laiškai: Broniaus Sivicko laiškų iš Mordovijos literatūriškumas“.
Festivalį aptemdė Kęstučio Nastopkos mirtis. N. Keršytė jį prisiminė kaip dėstytoją, visada siūlydavusį pasižiūrėti kitaip, jis pats būtų liepęs pasijuokti iš mirties. M. Kvietkauskas prisimindamas profesorių perskaitė kelias ištraukas iš jo straipsnių rinkinio „Išsprūstanti prasmė“. K. Nastopka rašė, kad viskas išsprūsta, o mes vis bandome sugauti prasmę.
Pranešimai skatino lipti iš komforto zonos, į temą pažiūrėti kiek kitaip, ne tik tradiciškai pristatyti savo tyrimus, bakalauro darbus ar monografijas. Akademiškumą kaip visada gaivino diskusijos, pašmaikštavimai ar į pranešimus, klausimus įsiterpiančios įdomesnės detalės, tad kiek sausokai viską nupasakojęs pasidalysiu nuogirdomis, kurios parodo, kad viskas buvo spalvinga, tikra ir įdomu.
Savo pranešimu neketinu pakartotinai numarinti autoriaus.
Nijolė Keršytė
Mačiau net varškės sūrį su jo portretu.
Agnė Žagrakalytė
Jis sumokėjo ir už tai buvo šiurpinamas kapinėse.
Dovilė Gervytė
Įsidėmėtina eilutė: mano sąžinė stovi.
Paulius Subačius
Jie priėjo iki to, kad Suomijos miestas Rauma skamba kaip trauma.
Laima Kreivytė
Vienintelė galimybė išlikti šioj planetoj – tapti stirna.
Monika Klimaitė
Mes turime išversti autorius, o ne vartyti save.
Marijus Šidlauskas
Moterys ten tvirtos, yra aprašyti keli prisikėlimai iš mirusiųjų.
Agnė Žagrakalytė
100 puslapių, ir prasideda išgertuvių žygdarbis.
Marijus Gailius
Siestą prašyčiau panaudoti dvasiniam desertui.
Paulius Subačius
Atsirinkau eilėraščius ne apie moteris, o apie mirtį.
Laima Kreivytė
Jei kėsinsimės į autorių pietų laiką, bus autorių teisių pažeidimas.
Marijus Šidlauskas
Kartais būna per mažai vyno, kad žmonės susikalbėtų.
Paulius Subačius
Autoriai sukilo ir pasakė: ne ne ne, mes esame gyvi.
Nijolė Keršytė
Jis šlavė gatves ir kažkokiu būdu tapo Joniškėlio gimnazijos mokytoju.
Agnė Žagrakalytė
Baranauskas dar laikosi, bet Žengė artėja.
Iveta Ivanauskaitė
Pats Kunčinas, įsikūnijęs į Jungą, grįžo Tūlos pavartyti.
Dovilė Gervytė