Agnės Vidugirytės nuotrauka

 

Netylant diskusijoms apie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino temas, nusprendėme apklausti ir keletą literatūros kūrėjų, koks jų požiūris į tekstus bei žemės ūkį. Klausimas skambėjo taip: „Lietuvių literatūra, kitados atvykusi į miestą iš dūminės pirkios, ir šiandien kartais vis dar vadinama agrarine. Vasara – puikus laikas kapstytis sode ir darže. Koks jūsų, kaip lietuvių rašytojo(s), santykis su kaimu ir žemės ūkio darbais? Ar kapstotės tik knygų lentynose?“

Agnė Žagrakalytė

Vos paklausėte, puoliau tvarkyti sodelį (keli kvadratiniai metrai negali būti be deminutyvų). Patrumpinau japoninį klevelį, apkarpiau krūmą, kurį karpau jau 20 metų, tad jis gražiai kreivai apvalus, supratau, kad nežinau, ką daryti su gal jau 10 metrų pasiekusiu lauramedžiu. Išroviau išsikerojusias žemuoges (vis tiek uogų nėr – balandžiai nulesa). Prirašiau daug eilėraščių, kurių kieme auga figmedis, tada tą figmedį nupjoviau, jau senokai. Šiandien žaliosios masės prikimšau tris didelius komposto maišus, tokius išveža ketvirtadienio popietėmis. Iš šio aprašo pati sau rodausi visai nebloga sodininkė, bet jei pasiūlytumėt man pomidorų daigų ar pan., – apsiverkčiau. Nenoriu tų augalų. Aš juos galiu suvalgyti ir turguje nusipirkus, nenoriu, negaliu, neturiu kada su jais čiupinėtis. Vis dar kolchozų penkiakilometrinių vagų ravėjimo trauma turbūt. Esu parašiusi daug agrarinės literatūros ir nors šiandien galiu parašyti novelę apie XIX a. linarūtę (nes turiu stalčiuje senelio apsakymą, greit perdirbčiau) arba apie XX a. pabaigos bulviakasį ar burokrovį (pavartočiau terminą „burokinis peilis“). Moku dvi karvių melžimo technikas (kumštiniu ir nykštiniu būdu, bet paskutinįkart melžiau prieš 30 metų). (Naudojuosi proga: gal kam lauro lapų? Šviežių, parduotuvėje tokie visai brangūs, o aš nemokamai, – ateikit pasiskinti sriubai ar vainikams.)

Tomas Petrulis

Kadangi visi jau mirę kaip Césaro Vallejo eilėrašty ar Sigito Parulskio to eilėraščio perdirbiny, tai į kaimą nuvykti, o ir kaimo darbų dirbti nebetenka, beje, visai netraukia ir „grįžti į gamtą“ ar prie „šaknų“. Vaikystėje su kaimo darbais tekdavo susidurti (nesakau – dirbti) dažnai. Tėvas, kai tik atšildavo orai, būtinai ten veždavosi, nors man, žinoma, visada būdavo smagiau Panevėžyje ką nors nuveikti su kokiu draugeliu kieme, prie mūsų daugiabučio. Nei man norėjosi į tą kaimą, nei ką, bent jau pačioje pradžioje, nes šalia to, kad jokių miesto patogumų ir buvo šiaip nyku, kartais dar ir būdavau pristatomas prie visokių darbų. Tik kiek vėliau supratau, kad reikia sabotuoti. Pavyzdžiui, vieną tų kartų, kai reikėjo ravėti daržus, nutariau būti gerokai kruopštesnis nei įprastai ir išravėjau vagoje VISKĄ. Nuo to laiko daugiau nebebuvau kviečiamas prisijungti prie ravėjimo. Išvengdavau ir kitų darbų. Taigi štai toks, sakykime, negatyvus mano santykis su kaimo darbais. Knygų lentynos – smagiau.

Laura Sintija Černiauskaitė

Esu miesto vaikas, vasaroms beveik nuo kūdikystės išvežamas į kaimą pas senelius. Šieno, tvarto, žemės kvapai į mane yra įėję seniai ir giliai. Tą senelių žemę tebeturime, jau dvidešimta vasara joje su šeima vasarojame. Suprantama, tikras gyvenimas ir vasarojimas kaime gerokai skiriasi. Atvykstame kaip miestiečiai, atsivežame savo kompus ir dirbame, o minimalūs ūkio darbai mums greičiau yra malonus fizinis poilsis po protinio darbo. Tačiau daugybę metų idealizavau savo kaimą, visą žiemą jo ilgėdavausi, o rudenį grįždama į Vilnių verkdavau tikromis ašaromis. Šiemet netikėtai išgyvenu, kaip kaimo ir miesto pasauliai manyje paduoda viens kitam ranką ir susitaiko. Nebeidealizuoju kaimo ir nedemonizuoju miesto. Jame vis dėlto egzistuoja man brangūs ir svarbūs žmonės, darbai, tarnystės, o kaime pailsiu ir įgaunu jėgų naujam sezonui. Čia kapstausi ne tik gėlių darželiuose, bet ir knygų lentynose, nes vasarą pagaliau tam turiu laiko. Ir šiokią tokią biblioteką palėpėje. Visa tai kartu paėmus vadinu savo gyvenimo pilnatve, kuri, kaip rašytojai, man duoda viską: pradedant tapatybe, baigiant sveikata ir poreikiu būti kieme iki vėlumos bet kokiu oru. Giedrą vakarą, kol nepaguldau saulės į medį, ir pati negaliu užmigti. O su agrariniais darbeliais yra paprastai – kol jie neįvergina, tol teikia džiaugsmo. Todėl jokių didelių ūkinių užmojų, mano daržovių lopelį galėtumėt apglėbti rankomis. Džiaugsmas išvysti, kaip pavasarį iš žemės prasikala pirmieji daigeliai... O džiaugtis man labai patinka. Netgi labiau negu juos vėliau suvalgyti!

Saulius Tomas Kondrotas

Gyvenu kaime ant jūros kranto. Daržą turiu, bet laiko jame neleidžiu. Beveik kasdien, jeigu vėjas ne per stiprus ir bangos ne per didelės, praleidžiu laive: žvejoju, gaudau krabus. Jeigu oras nepalankus, tada su šunimis miške uogaujam, grybaujam. Žodžiu, mano santykis su kaimu labai glaudus, bet su žemės ūkiu – beveik jokio.

Justina Žvirblytė

Užaugau kaime, todėl ūkio darbai man nesvetimi – teko ir šieną vežti, ir daržus ravėti, ir grūdus krauti, o bulviakasis visada buvo ypatingas festivalis, anksčiau trukęs ir kelias dienas. Baigusi mokyklą buvau jau sočiai atsivalgiusi ūkio darbų, todėl išsikraustydama į Vilnių maniau, kad jokių sodų ir lysvių nereikės. Metams einant, noras sukišti rankas į žemę pasivijo – nors nuosavo sodo ir neturiu, balkone žydi pomidorai, auga bazilikai, mėtos, krapai ir kiti žalumynai. Turiu nemažai kambarinių augalų. Taip pat galiu grįžti į kaimą, o ten visada yra ką veikti. Pastebėjau, kad besidarbuojant ūkyje kartais gimsta giliausi ir įdomiausi pokalbiai su šeimos nariais, kartais – gaivi jauki tyla, o daržų ravėjimas veikia kaip tam tikra terapija. Nuovargis po visos dienos lauko darbų yra toks malonus, toks tikras, kad net galvą išvalo. Kai galvoje švaru, atsiranda vietos idėjoms, todėl neretai iš kaimo parsivežu ne tik daržovių, bet ir fragmentų eilėraščiams.

Valdas Papievis

Manau, viena iš problemų yra ta, kad mokyklų programose nėra filosofijos. Jeigu būtų tokia atvertis, ne tik matematiką, fiziką, chemiją, bet ir save, savo istoriją bei kultūrą, taip pat literatūrą pamatytume iš platesnio akiračio. Atrodo, nuo klasikinės literatūros jau nurišom Žemaitės skarelę, net Kristijoną su jo vabalais bent kiek prisijaukinom, bet, oi, kiek dar lieka arti ir arti, ir nežinia, kada šitą dirvą suarsime. Kad susitaikytume patys su savimi.

O plačiau langus atlapoti reikėtų dar ir dėl to, kad save pamatytume kitų akyse. Nedaug turime knygų, išverstų į prancūzų kalbą, bet vis perleidžiama, tad skaitomiausia lieka Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“. Paspėliokim – kodėl.

Birutė Jonuškaitė

Kai tik saulelė ima budinti svietą, kapstymąsi knygų lentynose dažnokai iškeičiu į kapstymąsi darže ir sode. Bet tai nereiškia, kad literatūra lieka ant rašomojo stalo. Kai rankos purena žemę, smegenys gali kurti įvairiausius siužetus, būsimų ar jau esamų personažų pokalbius, pamėtėja idėjų naujai knygai. Žemė suteikia ramybę, pailsina protą. Ir dar vienas pliusas: dirbdama darže ar sode galiu savo mintis ištarti garsiai, galiu kalbėtis su kiekvienu augalu ir nenustebs nei žvirbliai, nei skruzdėlė, nei salotas ryjanti sraigė.

Mano tėvas buvo puikus siuvėjas ir prastas ūkininkas. Aš irgi nesu nei daržininkė, nei sodininkė. Vis dėlto mūsų kieme savotiška, turbūt tik man suvokiama, chaotiška tvarkelė. Vieni augalai žydi, kiti krauna pumpurus, o tretiems, jau žiūrėk, nutriušusius žiedus reikia nuskabyti. Reikia apravėti, reikia palaistyti, reikia parišti. Bet tas „reikia“ visiškai kitoks, nei buvo mano tėvų ūkyje: jeigu supus rugiai, nebus miltų duonai. Darau ne tam, kad šaldytuvas neištuštėtų, darau ne pagal sodininko daržininko kalendorių, dirbu sode, nes man pačiai reikia, dirbu tada, kai randu laiko ir noro. Kai pavargstu nuo kasdienių administracinių reikalų, žmonių ir įvairiausių problemų. Išūžtai galvai fizinis nuovargis darže – kur kas geriau nei kokie raminantys vaistai.

Mantas Adomėnas

Paklausus apie žemės ūkio darbus, mintyse išsyk ima formuotis sakinys, prasidedantis neišvengiamu žodžiu „Vaikystėje“. Vaikystėje slėgė kaimo darbų monotonija ir jų sizifiškas cikliškumas: nesibaigiančios, regis, iki horizonto nusidriekusios lysvės, kurias vėl ir vėl reikia ravėti ar nurinkti kolorado vabalus. Paskui tą patį ennui, tik dar beviltiškesnį, dar labiau sutirštintą, įgijusį egzistencinį mastelį, užtikau Žemaitėje ir kitoje agrarinėje, kaip sakote, literatūroje – kurios taip ir nepajėgiau pamilti. Iš mentalinės tremties kaimą vėliau man sugrąžino Marius Katiliškis: ten jis perkeistas, dekonstruotas miestiškos vaizduotės ir vėl atkurtas į labai panašų, tačiau iš esmės kitokį pavidalą – kaip eksperimentinės virtuvės patiekalas, kuriame pažįstami ingredientai suskamba naujų, jiems nebūdingų skonių natomis. Jei agrariškumas ir užsiliko kažkur lietuvių literatūroje, jį atpažįstu kaip struktūros – siužeto, aiškaus pavidalo, krypties – stygių, kaip ciklinio laiko monotoniją, galiausiai virstančią nuoboduliu. Kaip ir anuomet, mane nuo jo lengvai nupurto.

Monika Baltrušaitytė

Matyt, turiu tą agrarinį geną. Laisvesnei minutei pasitaikius, mielai sukišu nagus į žemę. Pernai sode iš terasinių lentų sukalėme pakeltas lysves, jose užaugo pomidorai, žirniai, salotos, svogūnai, ridikai ir agurkai, netyčia pasiekę įstabų dydį, nustebinusį net kaimynę, užkietėjusią daržininkę, apie daržoves išmanančią gerokai daugiau nei aš. Iš jos sužinojau, kad rūkas žudo pomidorus. Jeigu ankstyvą rudenį pamirši uždaryti šiltnamio langelį nakčiai ar paliksi jį vos pravirą, rūkas įsėlins paryčiais ir visi pomidorai nunyks.

Nors dar nesu tiek pažengusi sodininkė, kad tręščiau dirvą arklio mėšlu, laistyčiau šamaniškais nuovirais ir nakčiai pomidorus apkločiau plėvele, bet jau išbandžiau šį bei tą subtilesnio. Teko gelbėti agurkus nuo skruzdžių – naikinau jas karštais kavos tirščiais, egzekucija buvo sėkminga.

Šiemet sukalėme dar kelias papildomas lysves, turiu vilties, kad derlius bus gausesnis. Jeigu nebus, per daug nesisielosiu, nes daržovių reikalai yra aukštasis mokslas, nesiekiu jokių diplomų – mano darže išlieka tik stipriausi.

Andrius Jakučiūnas

Jaunystėje griežtai skyriau kultūrą nuo natūros (pastarosios nenaudai). Atrodė, kad ji – vulgari ir kūniška, nešvari organine, laikinumo prasme, todėl atgrasi, pasibjaurėtina, klastinga (net ir) grožiu. Esu gamtos tema prišnekėjęs visokių, neslėpsiu, kvailysčių – iš naivumo, žinoma, ne iš piktos valios.

Neužsiimu ir nemanau, kad kada nors rimtai užsiimsiu žemės ūkio darbais. Tačiau, taip, mano kritiškumas ilgainiui mąžta. Pastaraisiais metais tenka padėti mamai nudirbti kai kuriuos sunkesnius darbus sode. Anksčiau atlikdavau juos su pasidygėjimu, vien iš pareigos. Negalėčiau pasakyti, kad ir šiandien jie man būtų itin malonūs. Na, nesu aš žemės ūkio žmogus, be to, itin nesėslus, linkęs blaškytis – natūra, visiškai priešinga valstietiškajai. Vis dėlto jaučiu, kad mosuoti kastuvu nebėra taip nemalonu kaip prieš keletą metų. Egzistuoja tam tikra pozityvi tendencija, manyje iš lėto gimsta „agrarinis Aš“. Vadinasi, egzistuoja ir miglota galimybė, kad vieną dieną atklysiu į literatūrinį renginį ar redakciją nešinas savo užauginta, pavyzdžiui, cukinija.

Akvilė Kavaliauskaitė

Močiutė kolektyviniuose soduose augino braškes, žirnius ir agrastus – viską, ką mėgau aš, išlepinta anūkė. Braškes duodavo nuplautas, nurautomis karūnėlėmis, o žirnius išlukštendavo ir suberdavo į dubenėlį. Neliepė ravėti daržų, nedariau jokių ūkio darbų, buvau princesė.

Kai paaugau, senelis, išdžiovinęs tabako derlių, pasikviesdavo į pavėsinę. Supjaustydavo lapus, o paskui mes kartu juos trupindavom.
Dar buvo broilerių. Senelis sugalvojo juos auginti, bet kai atėjo laikas skersti, išėjo pas draugą. Močiutė prilaikė broilerius, o aš kapojau jiems galvas.

Buvo ir dedeklių vištų. Močiutė iš kažkur ištraukė, kad jeigu jas lesins putoplastu, kiaušinių lukštai bus tvirti. Sulesino pakuotę nuo televizoriaus, ir vištos po kiemą ne vaikščiojo, o levitavo.

Nebėra senelio, močiutė guli pajungta prie dirbtinio kvėpavimo aparato, sodo namas parduotas. Niekada nieko nesėjau, išskyrus gebenę balkone, kuri numirė per fasado remontą. Bet! Nors kol kas nieko dėl to nedarau, jaučiu, kad vieną dieną vis tiek pasėsiu savo žirnių lysvę ir gąsdinsiu anūkus neįprastais ūkio sprendimais.

 

Parengė Zigmas Pakštaitis ir Andrius Jakučiūnas