Lolija Spurgienė: „Per karantiną literatūros skonis nepasikeitė“

× Virginija Cibarauskė 

 

Lolija Spurgienė leidyboje dirba daugiau nei dešimt metų, be to, verčia grožinę literatūrą iš prancūzų ir rusų kalbų. Pokalbį pradėjome nuo karantino temos: ar sėslesnis gyvenimas turėjo įtakos knygų pardavimams, populiariausių knygų sąrašams, kas pakeitė vis rečiau vykstančius gyvus autorių ir skaitytojų susitikimus?

 

Lolija Spurgienė: „Per karantiną literatūros skonis nepasikeitė“
Lolija Spurgienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Nuo 2019 m. dirbi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje projektų vadove. Gal gali papasakoti apie savo pareigas: už kokius projektus esi atsakinga, kokiomis veiklomis užsiimi kasdien?

Taip, dirbu nuo 2019-ųjų balandžio 1-osios. Mano pareigos įvairios ir kartais, silpnumo akimirką, norėtųsi, kad būtų ne tokios įvairios. Dirbu prie savo „stak­lių“, kaip ir kiti leidyklos projektų vadovai ar kuratoriai: skaitau rankraščius, ieškau verstinų knygų. Jeigu aptinku perlą ir nusprendžiame leisti, tuomet imuosi įprastų veiksmų: persiunčiu redaktorei, paskui vėl autoriui, vėliau dizainerė knygą maketuoja, maketą skaito korektorė, tam tikroje proceso stadijoje įsijungia knygos dailininkė (-as). Be to, projektų vadovas turi aprėpti neaprėpiama: taigi seku, kas vyksta Lietuvos leidyboje, ką leidžia užsieniečiai, skaitau literatūros premijų ilguosius ir trumpuosius sąrašus, kurie padeda nepražūti virtualios celiuliozės lavinoje. Bet ne viskas, kas geriausia, šiuose sąrašuose atsiduria. Skaitau recenzijas, apžvalgas, kultūrinę spaudą įvairiomis kalbomis, išverčiu vieną kitą interviu ar pakalbinu vietinį rašytoją naujos knygos proga. Paruošiu ištraukų iš knygos. Kartais apsiimu redaguoti knygą, parašau vieną kitą anotaciją, paraišką Kultūros tarybai. Ir pasvajoju nelyginėmis dienomis grėbti parke lapus.

 

Ar pasikeitė leidyklos ir konkrečiai tavo darbo rutina per karantiną? Kaip karantinas paveikė knygų leidybą ir prekybą – pardavimai sumažėjo, o gal kaip tik padidėjo, nes namuose užsidarę žmonės pradėjo daugiau skaityti?

Pati rutina nepasikeitė, tik namai tapo ir darbo vieta. Orhanas Pamukas viename interviu yra pasakojęs, kad jam buvo labai sudėtinga dirbti namuose, kol sugalvojo naują rutiną. Su antrąja žmona rašytojas pradėjo gyvenimą vieno kambario bute, kuris jam buvo ir namai, ir biuras. Ryte žmoną lydėdavo į darbą, o paskui, apėjęs keletą kvartalų, pareidavo į tą patį butą, bet jau kaip į biurą.

O jeigu rimčiau – karantinas buvo slegiantis, sunkiai dirbo galva, būta nerimo, kad jeigu taip ir toliau, vasarą gali tekti stabdyti veiklą. Knygynams užsidarius knygų prekyba sustingo, bet trumpam – tuoj pagyvėjo leidyklos internetinė parduotuvė ir kitos elektroninės prekyvietės – knygos.lt, patogupirkti.lt, „Pegaso“ virtualus knygų klubas, vaga.lt, padidėjo knygų pardavimai ir prekybos centruose... Beje, kai atėjo metas publikuoti per karantiną išverstus ar parašytus savo tekstus, net žagtelėjau – o klaidų, nesuprastų ar praleistų sakinių... Žodžiu, nerimo, baimės ir netikrumo atodangos. 

 

Gal padidėjo susidomėjimas kokiomis nors specifinėmis knygomis, kurios anksčiau nebuvo itin populiarios?

Nepastebėjau nieko specifiško – pavasarį buvo populiarios Taros Westover „Apšviestoji“, Olgos Tokarczuk knygos, Juozo Baltušio dienoraščiai, Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“, Trento Daltono „Berniukas nuryja visatą“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ ir ką tik išėjusios – Jurgos Tumasonytės „Remontas“, Rimvydo Stankevičiaus poezijos knyga „Kiaurai kūnus“. Matyt, per trumpas laikas literatūrinio skonio pokyčiams. 

 

Taigi atrodo, kad autorių susitikimai su skaitytojais, knygų pristatymai, knygų mugės neturi daug įtakos pardavimams?

Sunku pasakyti tiesiog „taip“ arba „ne“. Jeigu rašytojas energingas, iškalbingas, dalija interviu, turi savo kūrybos garbintojų, tai pagyvina jo knygos sklaidą. Yra rašytojų, į kurių knygų pristatymus susirenka nemažai žmonių, bet kūryba domimasi menkiau. Patrauklumas ir aktyvumas gyvenime bei socialiniuose tinkluose – tik priedas prie gerai parašytos knygos. Jeigu kūrėjas uždaro būdo, nekalbus, vengia viešumo, tuomet reikia ieškoti kitokių būdų knygoms reklamuoti. Vis dėlto dabar retai pasitaiko rašytojų, kurie užsitrenktų garsiajame dramblio kaulo bokšte, nenorėtų duoti interviu ar atsisakytų eiti į TV arba radiją. Pastebiu priešingą reiškinį – pastaruoju metu vis mažėja vietų, kur patys rašytojai galėtų pasirodyti, kur galima būtų pristatyti knygas, kaip buvo įprasta. Užtat tinklaraštininkių (daugiausia) ir instagramerių būrys tapo labai aktyvus ir vis gausėjantis. Tiesa, taip viešintis gali ir patys rašytojai.

Nors gerą dešimtmetį užsiėmiau knygų reklama, ne kartą yra buvę, kad nespėjus nė cyptelėti apie knygą, o ji tik šast – ir tarp perkamiausiųjų.

 

Ankstesnė tavo darbovietė buvo leidykla „Tyto alba“ – nuo 2008 m. ten dirbai viešųjų ryšių skyriaus vadove. Kas yra ar, tiksliau, ką viešieji ryšiai reiškia leidybos sferoje?

„Tyto alba“ mane susirado, kai prireikė išversti vienos garsiausių prancūzų romanisčių Collette romaną „Klodina mokykloje“. Buvo planuojama leisti „Klodiną Paryžiuje“, „Klodina išeina“ ir kitas klodinas, ir nors romanas puikus, matyt, jam buvo ne tas laikas. Paskui buvo Catherine Clément romanas apie religijas „Teo kelionė“, Denis Guedjo romanas apie matematiką „Papūgos teorema“ – po tarptautinės „Sofijos pasaulio“ sėkmės prasidėjo tokių šviečiamųjų romanų jaunimui mada. Daugiausia knygų ir išverčiau „Tyto albai“ – 15 tai tikrai. Palaikėm draugiškus ryšius, vis šmėkštelėdavau J. Jasinskio g. 10 su išversta knyga flopike. Eidavom kavos arba pietų į naują kavinę „Šermukšnėlė“. O kai nusprendžiau baigti su žurnalistika, netikėtai paskambino leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė. Toks logiškas atsitiktinumas.

Pirmas ar vienas pirmųjų mano kuruojamų projektų buvo Kęstučio Navako esė rinkinys „Du lagaminai sniego“, tapęs Metų knyga. Prie šio rinkinio esu šiek tiek prisidėjusi ir kaip redaktorė. O rudeniop, kai buvo nuspręsta įsteigti ryšininko etatą, perbėgau, nes pažinojau TV ir spaudos žurnalistų ir labiau mėgau trumpos distancijos darbus.    

Viešieji ryšiai leidykloje, kaip ir kitur, – tai ryšiai su išoriniu pasauliu. Ryšininkas yra žmogus, į kurį gali kreiptis žurnalistai, autoriai, skaitytojai, kuris ruošia ir siuntinėja naujienlaiškius ir pranešimus spaudai apie naujas knygas, siūlo kultūros žurnalistams imti interviu, pasikviesti rašytoją į laidą ir pan. Organizuodavau renginius. O vakarais, savaitgaliais ir per atostogas versdavau prancūziškas knygas.

 

Kodėl vis dėlto nusprendei pasitraukti iš žiniasklaidos – esi dirbusi savaitraščio „Kalba Vilnius“ kalbos redaktore, žurnalo „Moters savaitė“ žurnaliste, vėliau – vyriausiąja redaktore? 

Net keista, kaip, tada rodėsi, atsitiktiniai darbai išsirikiavo į logišką seką. VU studijavau lietuvių ir prancūzų kalbas, po baigimo nuolat ką nors versdavau. Augindama sūnų tarp košių virimo ir pasivaikščiojimų taip pat verčiau knygas, straipsnius, filmus: nuo Jeano Cocteau „Orfėjo“ iki naktinio erotinio serialo, įgarsinto Ingos Valinskienės balsu.

LTV savaitraštis „Kalba Vilnius“, į kurį pakvietė draugė, po poros metų buvo uždarytas, tada dvejus metus kaip į darbą eidavau į pokalbius dėl darbo. O savo veiklą „Moters savaitėje“, kai jis dar priklausė „Lietuvos rytui“, ir net iškilimą iki vyriausiosios redaktorės kažkaip nedrąsu vadinti žurnalistika, nebent iš dalies. Kai penkerius metus diena dienon, sezonas sezonan tenka ieškoti, kas naujesnio apie celiulitą, kokios karščiausios makiažo tendencijos, ir vėl erkių sezonas, ir vėl vasara, taigi metas pasirūpinti bikinio zona, taip pat kalbinti žvaigždes apie tai, ką jos valgo, kad sulieknėtų, – ilgainiui nusibosta. Nors apskritai man tas darbas labai patiko, mėgdavau ieškoti įdomybių lenkų, rusų, prancūzų žurnaluose, daryti teminius numerius, užsisėdėti iki išnaktų. Vis dėlto galų gale pamėginau veržtis į „Mūzų malūną“ pas Rūtą Oginskaitę, bet paaiškėjo, kad kultūros žurnalistai niekada nesusikrauna pirmojo milijono, todėl išėjau. (Juokiasi.)

 

Kaip vertini šiandienę žiniasklaidą, taip pat ir kultūrinę? Kokius periodinius leidinius, naujienų portalus skaitai?

Kultūros spaudą skaitau nuo jaunumės. Prisiminimas: nusipirkusi šviežią „Litmenį“ pirmiausia ieškodavau Lolitos Tirvaitės recenzijų. Net apie nematytus spektaklius. Jau dirbant „Tyto alboje“ paaiškėjo, kad tai ta pati Lolita Varanavičienė.

Perku popierinę kultūrspaudę, nes pastebėjau, kad sudėtingesnius tekstus man vis dėlto ekrane sunku skaityti. Nuosekliai skaitau „7md“ ir žurnale „Kinas“ Živilės Pipinytės visais jos slapyvardžiais pasirašytus straipsnius ir recenzijas. Tavo ir Antano Sheshi knygų recenzijas. Portaluose delfi.lt, lrt.lt, 15min.lt jau tik akimis permetu kultūros naujienas, dažniau paskaitau rimtų autorių politines, ekonomines apžval­gas, kartais žvilgsnis pagauna įdomesnį interviu, perskaitau Nidos Vasiliauskaitės straipsnius, o aktualijų nebeseku, bet vis tiek esu informuota.

Reikia gerokai prastumdyti mailių, kad bendrame sraute aptiktum gero turinio, ir tai galų gale įgrysta. Persimečiau į jutubą, ten dabar einu universitetus – klausausi rimtų kultūrologų, psichologų, politikos apžvalgininkų paskaitų ir nepolitkorektiškų jutuberių interviu su medikais, kosmoso užkariautojais, fizikais, rašytojais, psichiatrais. Pavyzdžiui, Joe Rogano. Arba klausausi klinikinio psichologo, erudito Jordano Petersono – ypač apie psichologines biblinių istorijų reikšmes.

 

Išvertei nemažai prancūzų autorių kūrinių, taip pat rusų prozininkės Marinos Stepnovos romaną „Italų pamokos“. Kuri iš tavo verstų knygų tau pačiai svarbiausia? O kuri buvo pati perkamiausia?

Svarbiausia turbūt Salvadoro Dalí autobiografija „Slaptas Salvadoro Dalí gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dalí“. Kai skaičiau originalą, pirmąkart aiškiai supratau, koks jis... savitas. Anksčiau tiesiog erzino, jo albumai dulkėjo lentynose. Lyg būtų maža, jis dar ir talentingas rašytojas, autobiografija parašyta prancūziškai – negimtąja, bet KOKIA kalba!  

Marinos Stepnovos romaną verčiau su pasimėgavimu, nes buvo ką veikti: jos labai turtinga, vaizdinga, sudėtinga kalba, romane gausybė užslėptų citatų, užuominų, nuorodų. Man patinka rasti tikslų atitikmenį, laužyti galvą, kaip išversti tai, kas neišverčiama, galų gale tausoti autoriaus stilių. Svarbi ir prancūzų rašytojo Andreï Makine’o „Moteris, kuri laukė“. Tai buvo kone pirmoji knyga, kurią iškart iš spaustuvės atsiverčiau ir ėmiau skaityti. Ankstesnes savo verstas knygas bijodavau atsiversti, kol kas nors pagirdavo.

O svarbiausia turbūt vis dėlto pirmoji „mano knyga“ – Nobelio premijos laureato André Gide’o romanas „Imoralistas“. Stebina leidyklos pasitikėjimas. Neseniai ją perskaičiau – paredaguočiau, jeigu kas perleistų, bet apskritai neblogai. 

Kuri perkamiausia? Nežinau. Keleto jų tiražai buvo kartojami – S. Dalí, C. Clément „Teo kelionės“, perleista ir Dominique Glocheux mielų ir išmintingų patarimų knygelė „Rožinis gyvenimas“. Tiražas kartojamas, vadinasi, knyga perkama, taigi ir sėkminga. 

 

Ką būtinai kuo greičiau turėtume išversti į lietuvių kalbą ir išleisti?

Nieko, ką reikėtų greičiau ir būtinai. Nebent lėčiau. Juokauju. Nežinau. Yra ir neleistos klasikos, ir svarbiausius apdovanojimus pelniusių knygų. Kalbu apie prancūzus. Ir rusų yra labai įdomių, ir lenkų. Pavyzdžiui, pernai rudenį skaičiau visai naują Annie Ernaux romaną „Les Années“ („Metai“) – apdovanota literatūrinėmis premijomis, įtraukta ir į „Man Booker“ trumpąjį sąrašą. Tai subtili, detali autobiografija, skaitai nuotraukas, kurias varto autorė, keliauji jos prisiminimais, o bekeliaudama puslapiais per asmeniškumus, autobiografines smulkmenas, būsenų ir jausenų aprašymus, nostalgiškus prisiminimus, taiklius pastebėjimus ir platesnius apibendrinimus patiri praėjusio šimtmečio istoriją. Tačiau pasitarėme leidykloje ir nusprendėme, kad Lietuvoje per maža skaitytojų tokiai knygai, todėl neleidome. Ir taip atsitinka neretai.

 

Kaip vertini lietuvių autorius – tiek prozininkus, tiek poe­tus – pasauliniame kontekste? Ar pritari, kad tereikia daugiau reklamos, geresnių viešųjų ryšių, ir mūsų kūrėjai galėtų puikuotis pasaulinių bestselerių sąrašuose? O gal vis dėlto lietuvių literatūra iš tiesų yra pernelyg specifinė, lokali?

Matau lietuvius ir europiniame, ir pasauliniame kontekstuose. Pavyzdžiui, Kęstutį Navaką. Klausimas – kaip įsiveržti? Žinoma, tai mūsų kultūros politikos, kultūros ekspansijos dalis: steigti programas, versti knygas į anglų ir kitas kalbas, siūlyti užsienio leidėjams, palaikyti ryšius su vertėjais iš lietuvių kalbos, dalyvauti knygų mugėse, festivaliuose, megzti asmeniškesnius ir formalesnius santykius visais lygiais. Visa tai vyksta ir duoda rezultatų. Bet iš šios veiklos ir sklaidos nebūtinai išsirita bestseleris. Didelės literatūros, kurias skaito milijonai skaitytojų, yra pakankamos, sunku ar net neįmanoma ten įkišti savo trigrašio.

Ko gi reikia? Reikia Šarūno Jasikevičiaus, pasak mano vyro, knygų grafiko Lino Spurgos, aistringo krepšinio gerbėjo ir ilgamečio žaidėjo mėgėjų komandose. Mane pralinksmino ši paralelė, nes tikrai kažkas pirmas turi pralaužti ledus. Mūsų krepšininkai seniai žinomi pasaulyje, ir Šaras ne pirmas treneris iš Lietuvos, kuris kviečiamas dirbti svetur. Bet ledus pralaužti, išvesti į kitą išmatavimą gali tik tokia asmenybė kaip Šaras – charizmatiškas, ekscentriškas, talentingas ir laisvas. Tokie žmonės pritraukia dėmesį ir priverčia ne tik į save pažvelgti per didinamąjį binok­lio galą.

Pagalvojau, kad panašiai yra ir su tuo lietuvišku pasauliniu bestseleriu. Nepacituosiu tiksliai, regis, P. Handke’s apysakoje „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ yra mintis: kad įmuštum kamuolį, pirmiausia vėjas tau turi pūsti į nugarą, tu turi pataikyti į kamuolį, o kamuolys – į vartus.