× Sara Poisson

Kas Italijoje gyvenančiai vertėjai ir Lietuvos kultūros lauke pažįstamai originaliai publicistei yra namai, kalba, Europoje stiprėjančios nedemokratinės tendencijos, tautų ir kitoks maišymasis? Apie tai ir ne vien apie tai – atvirame pokalbyje su neseniai Šv. Jeronimo premija apdovanota vertėja ir publiciste Toma Gudelyte.

 

Toma Gudelytė. Gintarės Grigėnaitės / LRKM nuotr.

 

Kultūros ministerijos ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos skiriama Šv. Jeronimo premija – rimtas įvertinimas, oficialaus pripažinimo aktas. Vis dėlto, ko gero, anksčiau nei kas kitas pats įvertini save – nebūtinai adekvačiai, bet paliestas magijos, nesuvokiamu būdu sutapdamas su tuo, ką veiki. Panašiai jaučiasi vaikas, artimam žmogui atnešęs savo piešinį, visu kūnu rodydamas, koks tas piešinys gražus jam pačiam. Ar dažnai pasijunti panašiai?

Man nepaprastai pasisekė versti ne šiaip gerą literatūrą, bet versti ją su leidėjais, suvokiančiais autoriaus ir pasirinkto kūrinio vertę. Gera, kai nereikia ilgai įtikinėti, aiškinti, kai leidėjas irgi užsidega tavo idėja ir ryžtasi kartu leistis į avantiūrą, kai užgimsta bendrystė. Taip nutiko su Primo Levi knyga „Periodinė elementų lentelė“, jos vertimą lydėjo stiprios emocijos dėl daugelio priežasčių. Šį autorių, vieną reikšmingiausių Holokausto tragedijos liudytojų Europos literatūroje, leidėjams siūliau gana ilgą laiką, tačiau nesulaukiau atsako, o tada kažkurį mano interviu perskaitė „Hubris“, ir štai planuojame jau antrą P. Levi knygą (ačiū jiems!).

Turiu ne vieną man brangią knygą, kurią gera paimti į rankas, kuri siejasi su reikšmingais atradimais ar pažintimis. Viena tokių – Fabio Gedos „Jūroje būna krokodilų“ (išleido „Aukso žuvys“), pasakojanti apie nelengvą afganų berniuko Enajaus kelionę į Europą. Lietuvoje be galo trūksta nuoširdžių, tikroviškų pasakojimų apie migracijos patirtis ir poveikį žmonių gyvenimams, tokių pasakojimų, kurie suteiktų erdvės empatijai, įsiklausymui. Man tai ir asmeniška knyga, juk pati gyvenu emigracijoje kaip kitatautė, nors ir privilegijuota (galiu laisvai keliauti ir bet kada grįžti namo), esu patyrusi primityvų, buitinį rasizmą. Jei ši Fabio knyga Lietuvoje sujaudins bent vieną skaitytoją ir padės atsisakyti užgaulaus, nužmoginančio požiūrio į kitą, galėsiu pasakyti nuveikusi šį tą gražaus.

Ar minėtąjį primityvų, buitinį rasizmą esi patyrusi savo pačios kailiu? Ne sykį įžvelgiau rasizmo elementų net autoritetingų Lietuvos kultūros žmonių viešuose ar privačiuose komentaruose. Dėl panašių nutikimų tampa labai nejauku: ką turėtum sakyti ne trumpesnį nei tavo paties gyvenimą nugyvenusiam ir daugelio pagarbą pelniusiam žmogui, jeigu jame vis dar gyvas nacistas, fašistas, o neretai ir antisemitas?

Pasakyčiau italų leidyklos „Feltrinelli“ šūkiu tapusią frazę, kurią dažnai galima rasti šio leidėjo knygų atvartuose ar mugių stenduose: Il razzismo è una brutta storia („Rasizmas – bjauri istorija“). Nuoširdžiai nesuprantu kito žmogaus menkinimo dėl fizinių ypatumų, akių formos ar plaukų spalvos – reikia būti nemenku savimyla, laikyti save pranašesniu, tobulesniu. Kaip kvaila... Rasizmas rodo rimtą savikritikos, savianalizės stoką, bet su tuo galima padirbėti. Kur kas blogiau, kai rasine neapykanta suserga ištisos visuomenės, valstybės. Visi žinome, prie ko tai veda.

Filologijos ar užsienio kalbos studijos ne visada virsta profesija visam gyvenimui. Ar prisimeni, kada ir kokiomis aplinkybėmis suvokei, kad tampi vertėja, iš to valgysi duoną, ir tai bus ne darbas dantis sukandus, o mėgstama veikla?

Tiesą sakant, mokykloje svajojau studijuoti archeologiją arba teatrą, o Filologijos fakultete atsidūriau dėl per menko pasitikėjimo savimi ir per didelių dvejonių. Jų išliko ir po studijų, ir persikėlus gyventi į Genują. Laimei, vertėjo profesija sujungė ir suvedė draugėn begalę dalykų, savaip sudėliojo ankstesnius pasirinkimus į vieną aiškų kelią, kuriame atsirado vietos ir teatrui, ir istorijai, ir daugeliui kitų pomėgių. O viskas atėjo nelengvu gyvenimo metu ir netikėtai su viena knyga, kurią mano vyras, dirbantis bibliotekininku, kartą parnešė iš darbo. Tai buvo Igorio Argamante vaikystės prisiminimai apie Vilniaus getą, išleisti italų kalba.

Pati pirmoji leidykla, kuriai pasisiūliau knygą išversti neturėdama jokios vertimo patirties, sutiko! Knygą „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ nuostabiai apipavidalino Sigutė Chlebinskaitė, ten panaudotos Iwonos Chmielewskos iliustracijos ir fotografijos iš autoriaus šeimos albumo – visa tai sudaro ypatingą, daugiasluoksnę leidinio aurą. Padrąsinta leidėjos Sigitos Pūkės susisiekiau su rašytoju, ir prasidėjo mūsų susirašinėjimas... tikrais popieriniais laiškais! Visus juos išsaugojau – su lietuviškų žodžių ir begalinio ilgesio Vilniui intarpais, tai tikras lobis. Taip, man ši profesija yra gerokai daugiau nei darbas, tai pats gyvenimas.

Sąsają su istorija paminėjai, o kaip esi susijusi su teatru?

Teatras buvo ir bus viena mano didžiųjų meilių. Vis dar truputį dilgčioja, kad taip ir neišdrįsau pabandyti stoti į aktorinį. Į teatrą kartais grįžtu per vertimą: 2012-aisiais su Bolonijos trupe „Gli Incauti“ išvertėme ir pastatėme Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“. O, koks tai buvo nuotykis! Italai žūtbūt užsigeidė pasidirbinti keturgalvį slibiną komunarą, o man per spektaklį teko šaudyti iš pistoleto. Teatre visada smagu, jauku. Šį spalį vyksiančiam festivaliui „Romaeuropa“ parengiau Gabrielės Labanauskaitės pjesės „NT drama“ vertimą, gyvai vertėjausiu Lietuvos dramaturgėms susitinkant su žiūrovais. Laukia dar daug kitų nuostabių progų.

Tavo išverstoje vieno originaliausių ir skaitomiausių italų filosofo Emanuele Coccios knygoje „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ – greitai galėsime ją perskaityti ir lietuviškai – kaip radikaliausia namų kūrimo patirtis įvardijamas rašymas. Maža to, E. Coccia rašymą vadina viena stipriausių psichotropinių medžiagų ir priduria, kad skaitymo veiksmas irgi lygintinas su LSD vartojimu ar ayahuasca sesija. Esi vertėja, labai įdėmi skaitytoja, bet sykiu ir rašytoja: rašai originalius, paveikius publicistinius tekstus. Ar pavadintum tai svaigia patirtimi?

O, nuostabi tema. Rašymas tikrai teikia keistų magiškų galių. Štai ir dabar, klavišais įspausdama raides, įgyvinu (E. Coccios sąvoka) kažką, kas vos prieš sekundę neegzistavo, bet galbūt bus skaitoma, kažkam surezonuos. Burtai! Neabejotinai svaigiausia vertimo patirtis man buvo Italo Calvino knyga „Kosmikomiksai“, kurią išleisti ryžosi leidykla „Rara“. Šiame apsakymų rinkinyje vyksta neįmanomi, paradoksalūs dalykai: kuriami kosminiai kraštovaizdžiai ir beformiai personažai, priešistorė maišosi su dabartimi, visatos begalybė – su pavienės ląstelės virsmais, o tu vos spėji rankioti padrikas gijas ir, keiksnodama autorių, bandai suteikti joms skambesį, spalvą, ritmą. Baigusi kiekvieną skyrių jausdavausi lyg apkvaitusi, pabuvojusi kosmose. Bet pamažu tą kalbą jaukinausi, apsigyvenau joje ir, spėju, ji įaugo į mano klausą. Versdama I. Calvino patikėjau, kad rašymo veiksmas tikrai yra šiek tiek kosmogoniškas – rašydamas išgauni materiją iš nesaties tamsos ir, anot E. Coccios, kuri „dvasinį tęstinumą, kur nesama jokio kito tiesioginio tęstinumo“.

Negaliu pasigirti, kad perskaičiau bent pusę tavo išverstų knygų, tačiau I. Calvino „Kosmikomiksai“ išties svaigūs. Beje, tiek pastarieji, tiek „Periodinė elementų lentelė“, kaip ir I. Calvino „Markovaldas“, svaigūs ne šiaip sau, bet tarytum dar ir linksminančiai, gydančiai. Įdomu, ar taip nutinka dėl to, kad jų autoriai yra pietiečiai? O gal tai tavo pasirinkimas, atspindintis tavo pačios charakterį, siekį? Gyveni Italijoje jau antrą dešimtmetį: gal saulėtos šalies charakteris tampa naująja tavo prigimtimi?

Nuoširdžiai stengiuosi į vertimą įdėti kiek įmanoma mažiau savęs, tramdau savo kalbą ir entuziazmą, nes turbūt visiems vertėjams kartais knieti šį tą „pataisyti“, paretušuoti pirmiausia dėl kalbos sklandumo. Manau, tai neišvengiama – vertimas vis dėlto yra pokalbis, derybos su autoriumi. Nuostabu, kai rašymo stiliai, požiūriai ir charakteriai surezonuoja, kai sinchronizuojasi autoriaus ir vertėjo kalba. Turiu galvoje, kai vertėjas atranda būtent tokį skambesį, kokio ir reikia tekstui.

Jaučiu, kad man taip nutiko su „Markovaldo“ knyga, – ten vertimas ėjosi kaip per sviestą, lengvai, spontaniškai ir smagiai. Imdavo juokas ar suspausdavo širdį Markovaldui pasielgus vienaip ar kitaip. I. Calvino šią knygą rašė Italijai išskirtiniu metu: tai buvo ekonominio bumo ir pažangos metai, žmonių gyvenimai gerėjo. Drauge vėrėsi ir tam tikros socialinės diskriminacijos spragos. Rašytojas šias prieštaras sumaniai sudėjo į Markovaldo istoriją su jam būdingu netiesmuku, empatišku humoru. Čia greičiausiai ir slypi gydantis lengvumas.

Tenka susidurti su nuomone, kad iš anglų į lietuvių kalbą išverstos knygos praranda dvasią dėl kitos kalbos vidinių ypatybių arba dėl vertėjų siekio kuo tvarkingiau vartoti literatūrinę kalbą. Ne vienas verčiau skaito angliškai, o ne išverstą tekstą. Regis, versti iš italų kalbos – dėkingesnė veikla, nes itališkai skaitančių lietuviakalbių turbūt gerokai mažiau. Susidūriau su reiškiniu, kai jauniausios kartos lietuvių autoriai, vos pradėję kurti, išsyk griebiasi anglų kalbos. Netgi sako, kad anglų kalba jiems patogesnė, leidžianti perteikti viską, ką norėtų pasakyti... Italams tokie dalykai gal neaktualūs?

Su italais kaip tik yra priešingai – jie dažnai kompleksuoja ir atsiprašinėja, kad nemoka anglų kalbos ar ją moka prastai. Ji jiems svetima, be to, nereikalinga: pavyzdžiui, italai turi gilią itin profesionalaus kino filmų dubliavimo tradiciją ir visus filmus žiūri savo kalba. Mano regione kaip pirmoji užsienio kalba labiau paplitusi prancūzų nei anglų, tą vėlgi lėmė istorija ir tradicija. Pati dažniau vartoju kitas kalbas, taip pat ir rusų: pernai teko dirbti vaikų darželyje mediatore su rusakalbiais ukrainiečių vaikais. Vengčiau demonizuoti ar kelti į aukštumas vieną kurią kalbą, todėl truputį erzina, kai pasaulio lietuviai perdėtai didžiuojasi, kad štai, lietuvių kalba pačių pačiausia, jokia kita kalba neperteikia tokių dvasinių subtilybių ir niuansų. Na, ar tikrai?

Vertėja, publicistė Toma Gudelytė yra ir žmona, ir dviejų vaikų mama. Esi viešai pasakojusi apie savo patirtį auginant dukrą, turinčią autizmo spektro sutrikimą. Ką tau reiškia šeima ir ką manai apie žmones, sąmoningai atsisakančius šeimos ir vaikų?

Gerbiu jų pasirinkimą ir suprantu priežastis. Anksčiau pati esu nekart uždavusi sau klausimą, ar daryčiau tuos pačius sprendimus dėl šeimos, permąsčiusi motinystę ir santykį su tėvais. Šiandien viską priimu su dėkingumu ir atleidžiu sau. Dukros autizmas, neslėpsiu, buvo ir tebėra nelengvas kelias, tenka daug ko mokytis, pirmiausia savitvardos ir lankstumo, išravėti iš savęs daug žalingų, šlykščių nuostatų. Bet gyvenimas su autistišku žmogumi man atvėrė begalę gilių dalykų. Esu laiminga sutikusi judėjimo „Žvelk giliau“ žmones, kartu bandome kalbėti apie psichikos sveikatą ir būtinybę teikti paramą žmonių su negalia artimiesiems: tiek Lietuvoje, tiek Italijoje vis dar esame palikti vieni su savo traumomis ir nežinia dėl ateities. Didinti psichikos sveikatos raštingumą – svarbi užduotis, stengiuosi kiek galėdama prie to prisidėti. Išduosiu, kad jau visai netrukus pasirodys svarbi negrožinė knyga „Autistiškas miestas“, leisianti geriau suprasti autizmo patirtis, kartu ir kitoniškumui atviros bendruomenės privalumus.   

Mario Desiati romano „Išvykėliai“ – irgi tavo išversto – veikėja Klaudija savo bičiuliui pareiškia, kad „visi turime išvykti iš ten, kur esame gimę“. Nes esą kitaip „niekas niekada nevyksta“, nieko naujo neišmokstama. Ji taip pat sako: „Branginu savo laisvę ir nenoriu, kad kas mane šantažuotų: giminės, kraštovaizdis, motina, vietinis maistas ar toji jūsų pasibaisėtina retorika.“ Kaip panašus motyvas skamba tavo atveju?

Taip, man irgi būtinai reikėjo išvykti, kitaip negalėjau. Man buvo dvidešimt – maksimalizmo ir didžių lūkesčių amžius! Turbūt kiekvienam emigracija yra svarbus lūžio taškas, brandos ir sąmoningumo pradžia. Man patinka, kad šalyje, kurioje atsidūriau, nepaprastai aktyvi pilietinė visuomenė, vyksta daug diskusijų, protestų, streikų: žmonės nori dalyvauti polio gyvenime, prisiima už jį atsakomybę. Labai aktyvūs ir kultūros lauko žmonės, jie nebijo rašyti politinėmis temomis, išsakyti etinę poziciją. Nebijoma išeiti su Palestinos vėliava ir garsiai surikti: „Ne genocidui!“

Gyvenu uostamiestyje – šiandien daugelio uostų darbuotojai blokuoja ginklų prikrautus laivus ir jungiasi prie „Sumud“ flotilės. Jaučiu stiprų istorijos pulsą, jaučiu bendruomenę. Lietuvoje nepaprastai branginu savo kultūrinį burbulą, kartais net suima baisus ilgesys, nes taip norėtųsi būti visur – renginiuose, susitikimuose, knygų pristatymuose, tiesiog pasėdėti su bičiuliais. Jų dėka mažiau jaučiuosi esanti išvykėlė.

Italija – valstybė su fašistine praeitimi. Ar italai jaučia, o galbūt, kaip ir mes, kalba apie kolektyvinę traumą? Mūsų atveju tai stalinizmo, tremties ir sovietinės okupacijos trauma. Ar italai kelia klausimą: „Ką jie mums padarė?“ Šią mums aktualią temą išryškino ją išsamiai tyrinėjanti Danutė Gailienė. Ar skaudu matant stiprėjančias fašistines, diskriminacines, segregacines ir panašias nuotaikas?

Kalbėsiu be užuolankų – šiuo metu Italija, kaip ir nemenka Europos dalis, suka demokratijai priešinga kryptimi. Gal ir negrįšime prie atvirai autoritarinių režimų, tačiau tai, kaip mūsų politiniai lyderiai interpretuoja demokratines vertybes ir principus, kelia didelį nerimą. Italijoje tikrų tikriausią traumą šiuo metu atveria mūsų ekonominės ir kultūrinės partnerės vykdomi nusikaltimai žmoniškumui: visuomenė daro didelį spaudimą per streikus ir masinius protestus, kad vyriausybė pagaliau išsakytų aiškią poziciją dėl Gazos likimo. Net iškilūs žydų bendruomenės žmonės atvirai kritikuoja Izraelio veiksmus ir primena apie fašistinę Italijos praeitį, rasinės neapykantos grėsmę. Pamynę tarptautinę teisę mes atveriame kelią nebaudžiamumui, chaosui. „Daugiau niekada“ yra kolektyvinis pažadas, kuriam privalome grąžinti prasmę.

Italų rašytojas Paolo Cognetti itin atvirame interviu sako: „Visa laimė, kad kultūra patikėta mokslininkų ir menininkų protams.“ Jis taip pat tvirtina, kad Italija tampa vis mažiau išsilavinusia šalimi. Ar pritartum? Jei taip, kas gi vyksta?

Sutinku su P. Cognetti mintimi tuo požiūriu, kad kuriamos vis didesnės kliūtys žmonių kritiniam mąstymui, išsilavinimui, raštingumui, solidarumui ir apskritai tarpusavio pagarbai. Visa, ką laikėme mus vienijančiomis vertybėmis, šiandien nurašoma ar sąmoningai menkinama. Tik paklausykite, ką ir kaip apie oponentus ir mažumas kalba mūsų politiniai lyderiai, kokį pavyzdį jie rodo visuomenei, – agresija ir atvira panieka. Dabartinė Italijos premjerė dar neseniai duotame interviu kone isteriškai klykavo savo rankomis nuskandinsianti visus Viduržemio jūroje migrantus gelbstinčius laivus.

Didelį, sunkų akmenį mesčiau ir į žiniasklaidos daržą, nes jaučiu profesionalios, atidžios ir kritiškos žurnalistikos stygių. Vengiama užduoti esminius, drąsius klausimus. Itališkai jau leidžiamos knygos apie medijų atsakomybę nutylint, iškraipant ir taip pateisinant mūsų visų akyse vykdomą genocidą. Laimei, Italijos kūrėjų pozicija aiškiai nuskambėjo Venecijos kino festivalio metu, girdime ją ir per knygų muges, kitus festivalius, leidėjų pareiškimus – ačiū jiems už tai.

Tiek iš tavo publicistinių tekstų, tiek iš vertimų, o gal net iš veido, silueto galėtume manyti, kad esi tvirta, sveika, nepriklausoma moteris, kurios galva – ir pilna, sunki, nes kupina žinių, idėjų, bet sykiu esama lengvumo – esi atvira neapibrėžtybei, svetima kategoriškumui. Ir vis dėlto: ką pavadintum savo gyvenimo stuburu?

Esu pilna silpnybių, trūkumų ir abejonių! Dalį savo smailių kampų ir kategoriškų nuostatų jau kiek apšlifavau – pietietiškas požiūris į gyvenimą bei žmonių šiltumas man tikrai pagelbėjo. Italija įnešė į mano gyvenimą svorio ir drauge lengvumo. Taip, man svarbi etinė laikysena, ir leidėjai tikrai pastebėjo, kad dažniausiai siūlau knygas, metančias intelektinį iššūkį, atliepiančias tam tikrą pasaulio ir žmogiškumo viziją, tam tikrą jautrumą. Beje, apie jautrumą Olga Tokarczuk yra parašiusi nuostabius žodžius: jautrumas pranoksta empatišką įsijautimą, nes yra toks žiūrėjimo būdas, kuris leidžia pamatyti pasaulį gyvą, susietą tarpusavyje. Tai rūpestis kito trapumu. 

Esi rašiusi apie ateities namų ilgesį, citavusi jau minėtą E. Coccią. Jis tvirtina, kad ateities namai privalės kiekvieną gyvenimą pripažinti lygiaverčiu kitiems gyvenimams, „tapti kolektyvine maišymosi disciplina: namų maišymosi, tapatybių maišymosi, tautų ir kultūrų maišymosi“, kad „turėtume išmokti statyti tokius namus, kuriuose nebesuprastume, esame žmonės ar kanarėlės, katės ar augalai“. Kas padeda tikėti, jog tai įmanoma? 

Tikėti padeda bendraminčiai, mėgstama vertėjo profesija ir, žinoma, šeima. Eiti į protestą, versti stipraus turinio knygą ar rašyti kritinį tekstą – svarbi vertybių išsigryninimo ir bendrystės praktika. Tikiu maišymosi disciplina, apie kurią kalba E. Coccia: mano pačios šeima yra mišri, gyvenu kitoje kalboje, kalbiškai mišriame kvartale. Ir man visa tai gražu. Kaip sako mano buvęs dėstytojas italų antropologas Marco Aime, evoliucija mus, žmones, sukūrė su kojomis, ne su šaknimis, todėl nacionalistinė žemės ir šaknų retorika truputį juokinga.

Namai nėra tik fizinė patirtis – tai pirmiausia emocinė būtinybė ir moralinė tikrovė: visi ieškome ryšio, artumo, bendrystės. Vėlgi perfrazuojant E. Coccią, mums reikia namų dėl tos pačios priežasties, dėl kurios reikia ir rašymo: „Kiekvienas rašymas leidžia gyvenimui nepriklausyti niekam ir niekada, likti amžinu vagabundu.“ Aš taip pat mieliau lieku vagabundė.