Loreta Mačianskaitė. Netikėtumo vinys

 

Pagiriamasis žodis Undinės Radzevičiūtės romanui „Grožio ir blogio biblioteka“, pasakytas 2021 m. kovo 10 d. nuotolinėje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausios knygos apdovanojimo ceremonijoje

 

Loreta Mačianskaitė. Netikėtumo vinys
Undinė Radzevičiūtė. Modesto Ežerskio nuotrauka

 

Kur tik negali būti knygoje paslėptas autoriaus kreipimasis į savo skaitytoją! Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio bibliotekoje“ slaptą laišką skaitytojams randame romano pabaigoje, 1972 metų epizode, vaizduojančiame pagrindinį veikėją Walterį Schultzą, ieškantį erotinio atviruko, kad užrašytų širdingą sveikinimą su Kalėdomis rašytojui Günteriui Grassui:

 

Išrinko su tarnaite.

Jam ypač patiko, kad tarnaitė su balta karūnėle ant galvos, kad stovėjo užpakaliu į kompetentingą žiūrovą pasikėlusi suknelę ir pasilenkusi taip, kad tas kompetentingas žiūrovas visa savo apatine kūno dalimi jaustų masyvaus užpakalio formas. (p. 193)

 

Gal ši citata sveikinant autorę su garbingu apdovanojimu pasirodys gruboka ir netinkama iškiliai progai, bet pasiteisinu mintimi iš romano, kad ekscentriškumas, nors po karo, o ypač po dviejų, prarado savo grožį ir vertę, bet vis dėlto neturėtų būti laikomas nusikaltimu (p. 193). Pagal kūrybiškiausia pripažintos knygos logiką, – priešingai – ekscentriškumas iškeliamas kaip dorybė, galinti padėti ištverti nepakeliamą naujo pasaulio banalumą.

Ką tik papasakoto atviruko vaizdas, žinoma, yra juokingas (tarnaitė, beje, dar ir siurbliuoja kilimą), kaip juokinga paradoksali šio kalėdinio sveikinimo komunikacinė situacija, bet labiausiai komiškas čia du sykius pakartotas žodžių junginys „kompetentingas žiūrovas“, kuriame atpažįstu ir autorės menotyrinį pasirengimą, ir save, kaip galimą žiūrovą / skaitytoją / suvokėją. Savaime kyla klausimas, kokiomis gi savybėmis turi pasižymėti U. Radzevičiūtės skaitytojai, kad būtų pripažinti kompetentingais. Žvelgiant iš toli – tai progreso nemylintys žmonės, kuriems žodis „masinis“ sukelia nevaldomą nervinį kūno drebulį“ (p. 57), tie, kurie paprastai jaučiasi permanentiškai mirštą ir mano, kad šiame pasaulyje juos laiko tik beprasmiai estetiniai malonumai. Priartinus žvilgsnį paaiškėtų: U. Radzevičiūtės skaitytojams privaloma būti perskaičiusiems tam tikras knygas ir bent minimaliai orientuotis kultūros istorijoje, tačiau neatmestina prielaida, kad stokojantys žinių, bet pasižymintys smalsumu, taip pat turėtų tikti. Akivaizdu, netiks pernelyg kompetentingi skaitytojai (protmaišiai, pasak Jurgio Kunčino), ypač tie, kurie bando atsakyti į klausimus, užuot mėgavęsi jų keliamu estetiniu malonumu, o tvarką vertina labiau už netikėtumą.

 

Loreta Mačianskaitė. Netikėtumo vinys
Undinė Radzevičiūtė. Vlado Braziūno nuotrauka

 

Romano „Grožio ir blogio biblioteka“ išrinkimas kūrybiškiausia 2020 metų knyga patvirtina netikėtumo vertę ir suranda U. Radzevičiūtės veikalo vietą lietuvių literatūros bibliotekoje, nors, atrodytų, ši knyga iškrenta iš loginės sekos. Labai įsiręžę galėtume rasti atskirų teminių ar poetinių sankirtos taškų tarp šios knygos ir kai kurių lietuvių autorių kūrinių – Igno Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, Jurgio Savickio novelių, Algirdo Landsbergio romano „Kelionė“, Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnio“, Sigito Parulskio „Tamsos ir partnerių“. Tačiau egzistuoja esminis skirtumas – „Grožio ir blogio biblioteka“ yra filosofinis romanas. Šis mįslingas literatūros žanras enciklopedijose ir žinynuose paprastai nusakomas kaip filosofinių idėjų diskutavimas ir konceptualizavimas grožinės literatūros priemonėmis. Pagal labiau tradicinę tipologiją filosofinio romano pavyzdžiai dažniausiai atitinka bildungsromano, satyros, utopijos ar distopijos, detektyvo, mokslinės fantastikos žanrus, nusakant tekstinę organizaciją akcentuojamas dialoginis pobūdis, pasakojimo objektyvavimas, žodinės išraiškos minimalizmas – tai vis bruožai, būdingi U. Radzevičiūtės kūrybai. Beje, ne vienas enciklopedijose nurodomų veikalų – pavyzdžiui, Markizo de Sado romanas („Naujoji Žiustina“?), Makiavelio „Valdovas“, Nietzschės „Anapus gėrio ir blogio“, Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ minimi U. Radzevičiūtės romane kaip Walterio Schultzo bibliotekos, tiksliau – andropoderminės bib­liopegijos, t. y. žmogaus oda įrištų knygų, kolekcijos pavyzdžiai. Pagrindinio veikėjo slaptoji aistra ir jo veiksmai medžiojant labiausiai tinkamą odos „donorą“ ypatingų knygų kolekcijai stumia į priekį romano veiksmą, vykstantį tarpukario laikų Berlyne, kuriame „galima paslėpti bet kokį nusikaltimą“ (p. 35). Romanas, grįstas šokiravimo ir intrigavimo strategija, galiausia pradeda veikti kaip intelektualinė prievarta, kuri, demaskuodama skaitytojų pripratimą prie mirties bausmės ar masinio žmonių naikinimo, skatina iš naujo apmąstyti moralės pagrindų klausimus. Išraiškingas tokio poveikio pavyzdys – epizodas iš romano pabaigos, kai G. Grassas, pavartęs Markizo de Sado knygą, įrištą į giljotinuotos aristokratės odą, pavadina tai vienu amoraliausių dalykų, kurį yra matęs, tačiau paklaustas Walterio, ką jis laiko didesniu blogiu – nusikaltimą prieš konkretų žmogų ar nusikaltimą prieš abstrakčią žmoniją, nutyla „tarsi pagautas“ (p. 190). Kaip žinome, garsusis rašytojas Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo SS daliniuose, taigi, kaip sako šio romano pasakotojas (tiesa, kiek kitame kontekste), nepasižymi „kokaino baltumo reputacija“ (p. 60).

Aptariamasis romanas yra parabolė, o tokio pobūdžio literatūrai, kaip žinoma, būdingas diskurso dvigubumas: pasakodamas pagrindinio veikėjo istoriją romanas kartu papasakoja ir Vokietijos istoriją, Veimaro respublikos virtimą nacistine valstybe. Kompetentingas skaitytojas, vis labiau susipažindamas su šia technologinio progreso ir kultūros nuosmukio epocha, kai domėjimąsi menu nukonkuravo domėjimasis kūnais ir septyniolikos rūšių prostitucija, suvokia esant neabejotinų asociacijų su mūsų laiku, tiesa, nepalyginamai nuobodesniu, bet sergančiu panašia, tik aštresnės formos liga – visa ko kopijavimu, komercializavimu ir žmogaus unikalumo atmetimu. Pavyzdžiui, samprotavimai apie moters grožio standartų transformacijas skamba lyg iš karštųjų šios dienos diskusijų: „Moters grožio suvokimas (...) buvo sukurtas iš naujo, sujungiant mergaičių ir berniukų bruožus į vieną geismo objektą“ (p. 75).

 

Loreta Mačianskaitė. Netikėtumo vinys

 

Kopijos ir originalo klausimas – šiam romanui yra bene pagrindinis – koreliuoja su iš metafizinės tradicijos perimta kūno ir dvasios dichotomija. Mums įprasta galvoti, jog knygos įkūnija dvasią ir kartu unikalumą, tačiau šio romano logika sakytų, kad būtent knygos pasmerktos būti kopijomis ir net rečiausi leidimai nėra vienetiniai. Romano protagonistas Schultzas bodisi daiktais, kurių pasaulyje galėjo būti daugiau nei vienas, ir jį užvaldo tikro menininko idėja – siekis sujungti genijaus sukurtą literatūros turinį ir unikalią medžiagą – žmogaus odą su tatuiruotėmis, piešiniais ir užrašais, įamžinančiais ypatingą patirtį: keliones, nusikaltimus, kančią. Ironiška, kad šis sumanymas vykdomas vis stiprėjant priklausomybei nuo vaistininko Hoffmano stebuklingų miltelių, vadinamų „mirusio Dievo pelenais“ (p. 166).

Vienintelis žmogus romane, kuriam Dievas tebėra gyvas epochoje po Dievo mirties, – kurčnebylys, gal ir protiškai ne visai įgalus kailiadirbys Mausas. Ši pavardė, žinoma, pirmiausia siejama su pele (dėl sentimentų Mausui Schultzas po daugelio metų ateina pas „Katės ir pelės“ romano autorių), tačiau įžvelgtina ir fonetinė pavardės asociacija su Moze, pirmuoju dekalogo žmogumi, gavusiu Įstatymą tiesiai iš Dievo. Šiame romane sandorą tarp Dievo ir žmonių palaiko Mausas: Schultzas, nesirealizavęs dalininkas (sic!), kadaise išmokė Mausą tikybos pradžiamokslio nupiešdamas dešimt Dievo įsakymų, kuriuos Mausas laiko savo dirbtuvėje kaip savotišką ikonostasą – kiekvienas lapas jo tėvo buvo prikaltas prie sienos trimis vinimis. Vėliau Schultzas mėgina atšaukti dekalogą, bet mažutėlis Mausas atsisako gyventi pasaulyje anapus gėrio ir blogio ir savo kūnu patvirtina tikėjimo neatšaukiamumą. Jis vienintelis romano veikėjas, kuris nebando nieko kopijuoti, išskyrus Dievą kaip moralės šaltinį (net Schultzas su siaubu supranta esąs evoliucionavusi progresyvi savo senelio Egono kopija (p. 173)).

Galiausiai noriu prisiminti Alfonso Andriuškevičiaus mintis iš esė „Kopijos ir originalai“: „Aš bemaž įsitikinęs, kad visas pasaulis gali būti suvarytas į kopijos ir originalo kategorijas. Negana to: aš šventai tikiu, jog tai ne kokios kultūrologinės, bet ir metafizinės, ir ontologinės kategorijos. Ir to dar negana: man dingojas, kad pasitelkus šiedvi sąvokas įmanoma iš netikėtos pusės užklupti Dievą.“

U. Radzevičiūtės užkluptą Dievą aš spėčiau buvus pasislėpusį trijose skylutėse, pervėrusiose kiekvieną Mauso lakštą.

 

Draugai