Robertas Menasse (g. 1954) – Vienoje gyvenantis austrų rašytojas, pastaraisiais metais publikavęs daug esė apie Europos likimą

Kai Frankfurte, Kaizerio salėje, pagaliau buvo paskelbta, kas šiais metais laimėjo Vokiečių knygos premiją, pasigirdo ovacijos ‒ tai R. Menasse už romaną „Sostinė“ („Haupt­stadt“). Sostinė – ne Viena ir ne Berlynas, o Briuselis. Atrodo, šis vardas tapo Europos Sąjungos, jos institucijų ir biurokratijos simboliu. Pristatant kandidatus paminėta, kad tai pirmasis ES romanas.

Užlipęs ant scenos R. Menasse nieko daugiau kaip „ačiū“ negalėjo ir nenorėjo pasakyti, tačiau pagyrė dažnai savivaliaujančią ir neprognozuojamą ES už tai, kad nuo koncernų interesų apgynė fiksuotas knygų kainas. Taip jis tarsi atsidūrė savo romano veiksmo erdvėje. Joje Europa daug senesnė nei Europos Sąjunga. Į visus pasakojimo sluoksnius prasiskverbia civilizacijos lūžio tašku tapęs Holokaustas; tarp pagrindinių veikėjų – ir vienas paskutiniųjų Auš­vicą išgyvenusių kalinių. O satyrinę karuselę, besisukančią apie egoistinį Europos Komisijos projektą, įsuka nesumeluota autoriaus baimė, kad Europa dar kartą gali tapti katastrofų vieta, „vakarykščiu pasauliu“.

Ir kitose trumpojo sąrašo knygose jaučiamas nerimas dėl Europos ‒ abejonėse paskendusio regiono, skaudžių sukrėtimų epicentro. Tai kiek sutirštintai pavaizduota Stefano Grieblo-Franzobelo romane „Medūzos plaustas“ („Das Floss der Medusa“). Knygoje, pasitelkiant istorinį laivo skendimo faktą, susikoncentruojama į kanibalizmą, pasireiškusį tarp civilizuotų europiečių. Literatūra ir gamtos mokslai susitinka Thomo Lehrso romane „Mieganti saulė“ („Schlafende Sonne“). Jame vaizduojamas ištisas šimtmetis: nuo mūšių laukų Pirmojo pasaulinio karo metais iki VDR griūties ir šiandienos įvykių. Sashos Mariannos Salzmann debiutiniame romane „Außer sich“ (pavadinimas daugiaprasmis: sutrikęs, bejėgis, šokiruotas ir t. t., – vert. past.) pasakojama, kaip su Rusijos praeitimi susijusi šeimos istorija jaunąją kartą paskatina leistis į paieškas.

Vokiečių knygos premiją šiais metais laimėjo romanas, vokiečiakalbei publikai leidęs geriau susipažinti su žemynu, kuriame ji gyvena. Jis atskleidžia, kas gali nutikti, jei nemėgstama ES susvyruos. O pavadinimas „Sostinė“ nesuteikia jokios centruojančios perspektyvos. Pavyzdžiui, Briuselis vertinamas žvelgiant iš Graikijos pusės, o Aušvicas, kuriame išnyksta sąvokos statistika ir likimas, tampa antrąja šio Europos romano sostine. Komisija palankiai įvertino vienareikšmę autoriaus išvadą: „Vien tik ekonomika negali mums užtikrinti taikios ateities.“ Tačiau tuo pat metu romanas be gailesčio ir sarkastiškai kritikuoja iliuziją, kad tai gali kultūra. Literatūra neaukštinama kaip pasaulio gelbėtoja. Tai stiprioji kūrinio pusė.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Süddeutsche Zeitung“, 2017-10-10