x Lina Simutytė

„Tantàgora“ yra 1991 m. Katalonijoje įkurta ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslas – vystyti tarpdisciplininius skaityti skatinančius projektus ir tarptautinį literatūrinį bendradarbiavimą. Daugiau nei 20 m. patirtį organizacijoje sukaupusi Magalí Homs rengia įtraukias skaitymo programas tiek mokykloms, tiek individualioms šeimoms, yra daugybės instaliacijų, tarpdisciplininių parodų autorė. Meilė kultūrai ją atvedė į dizaino, efemeriškos architektūros, grimo, scenografijos ir audiovizualinio meno studijas. M. Homs šiemet yra viena laukiamiausių netrukus vyksiančių vaikų literatūros industrijos dienų „Kūrėjų sala“ viešnių. Ji nuolat bendradarbiavo su literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“ vadovu Justinu Vancevičiumi kaip „Kūrėjų salos“ programos bendraautorė, pristatė ryškiausius Katalonijos šiuolaikinės vaikų literatūros kūrėjus, leidėjus ir iliustruotojus, kurie lapkričio 13–15 d. svečiuosis Vilniuje, UNESCO literatūros mieste.

Su J. Vancevičiumi ir M. Homs pasikalbėjome apie sunkumus, kylančius organizuojant vaikų literatūros festivalius, apie šiuolaikines vaikų ir jaunimo knygų tendencijas. Drąsą, padedančią įveikti pačias įvairiausias cenzūros formas.

 

Eglės Marijos Želvytės nuotrauka

 

Justinai, šiemet festivalis „Vaikų knygų sala“ ir industrijos dienos „Kūrėjų sala“ daug dėmesio skirs Katalonijos autoriams ir leidėjams. Kuo ypatinga šio regiono literatūra?

Justinas: Vienas svarbiausių šio regiono vaikų literatūros ypatumų yra toks: kiek mažai mes ją pažįstame Lietuvoje. Išverstas ir išleistas katalonų autorių knygas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Skirdami dėmesį katalonų literatūrai norime pabrėžti mažų tautų kalbos išsaugojimo ir tomis kalbomis sukurtų literatūros darbų sklaidos problemas. Šiuo metu katalonai, kaip ir Lietuva, turi turtingą vaikų ir paauglių literatūros lauką, tarptautinį pripažinimą pelniusių autorių. Svarstant apie lietuvių literatūros sklaidą, galbūt viena iš strategijų galėtų būti abipusiškumo principo taikymas – mes strategiškai remiame mažų kalbų autorių leidimus ir tariamės, kad tos šalys aktyviau remtų lietuviškų knygų leidimus. Katalonija turi panašumų su Lietuva – tai regionas, nepailstamai kovojantis už kultūrinės tapatybės išsaugojimą, siekiantis pabrėžti savo unikalumą.       

Justino vaikystė susijusi su įvairiopa kultūrine aplinka. Jo mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, nuo mažens ugdžiusi meilę knygoms. Senelis, režisierius Henrikas Vancevičius, jį dažnai vesdavosi į teatrą. Tačiau visai kitokia aplinka Justiną supo Nemenčinės rajone, kur tuo metu gyveno jo šeima. Magalí, papasakokite apie savo vaikystę. Kokioje aplinkoje augote?

Magalí: Užaugau šeimoje, kuri labai vertina kultūrą. Eidavome į teatrą, kiną, lankydavome muziejus, skaitydavome, klausydavomės muzikos. Iš tų laikų išlikę nuostabių prisiminimų. Mamos giminėje esama muzikantų, šokėjų, dizainerių, drabužių kūrėjų. Mano mama – pedagogė, rašytoja ir istorijų pasakotoja, organizacijos „Tantàgora“ įkūrėja. Tarp tėčio giminaičių daug verslo žmonių, gamtos ir sporto mėgėjų. Visi jie labai skaniai ruošia maistą! Taigi augau įdomioje, daugialypėje aplinkoje.

 

Eglės Marijos Želvytės nuotrauka

 

Prisimenu, kaip išmokau skaityti. Buvau pirmokė, ruošdama namų darbus išbėriau skaičiuoti skirtus pagaliukus ir nutariau, kad vieną sakinį „skaitysiu“ tol, kol suprasiu, kas ten parašyta, o tada suskaičiuosiu, kiek pagaliukų prireikė. Vienas pagaliukas – vienas bandymas. Neatsimenu, kiek pagaliukų panaudojau, bet pamenu, kad pirmas savarankiškai perskaitytas žodis buvo „duona“. Labai savimi didžiavausi, vėliau knygų ištraukas pradėjau skaityti tėvams. Šiandien manau, kad noras išmokti skaityti siejosi su savarankiškumo siekiu – buvo smalsu, kas rašoma tėvų skaitomose knygose. Kokios buvo pirmosios jūsų skaitymo patirtys? Kas dar, be artimos aplinkos įtakos, lemia vaikų susidomėjimą (arba nesidomėjimą) knygomis?

Magalí: Gerai prisimenu savo mokytojas Conchitą ir Sarą. Jos klasėje dažnai mums skaitydavo, jų rekomenduotas knygas esu išsaugojusi iki šiol. Taip pat esu dėkinga tėvams, kurie kaskart užsukus į knygyną leisdavo pačiai išsirinkti skaitinius. Manau, kad kiekvienas skaitytojas pamena, kokie žmonės lėmė jo santykį su knygomis: mamą ar tėtį, mokytoją, draugą, antrąją pusę... Kiekvieno indėlis yra svarbus, ir šis procesas niekada nesibaigia. Būtent todėl turime stengtis jaunajai kartai sukurti įdomią ir įvairią socialinę, edukacinę bei kultūrinę aplinką, padedančią atrasti ryšį su knygomis.

Justinas: Jūsų labai gera atmintis (šypsosi). Mano ankstyviausi su skaitymu susiję prisiminimai yra tokie: esame virtuvėje su mama, ji kažką gamina, o aš mokausi anglų kalbos iš pradedantiesiems skirto vadovėlio. Tuomet buvau pradinukas, todėl esu dėkingas mamai, kad gūdžiais 1984 ar 1985 m. ji liepė man mokytis anglų kalbos, nes tai vėliau atvėrė daugelį durų. Atsakymas į antrą jūsų klausimo dalį yra labai platus – įtakos gali turėti draugai, mokyklos prioritetai, savivaldybės ar valstybės kultūros politika. Jei iš tiesų norime sukurti sąlygas, kurios skatintų vaiką domėtis literatūra, visos šios sudedamosios dalys turėtų sutelkti pastangas.

 

Magalí Homs. Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Šiemet esate „Vaikų knygų salos“ ir literatūros profesionalams skirtų industrijos dienų „Kūrėjų sala“ programos bendraautoriai. Abu jau ilgą laiką rengiate vaikų literatūros festivalius. Kuo jie skiriasi Katalonijoje ir Lietuvoje?

Magalí: Šie festivaliai yra lyg pusbroliai: nors yra rengiami skirtingose šalyse, kitokioje kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje, turime daug bendra. Tiek jūs, tiek mes stengiamės ugdyti skaitančių vaikų ir jaunimo skonį, supažindinti juos su sudėtingesne literatūra, kartu skatinti tarptautinį tokias knygas kuriančių rašytojų, iliustruotojų ir leidėjų bendradarbiavimą.

Justinas: Apie tai, kaip vaikų literatūros festivaliai atrodo Katalonijoje ir su kokiais sunkumais susiduria „Tantàgora“, Magalí papasakos viename iš „Kūrėjų salos“ renginių. Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad priežastis, dėl kurios nusprendėme bendradarbiauti su Magalí ir jos vadovaujama organizacija, yra ta, jog mes panašiai žiūrime į literatūros sklaidą ir pažinimą: taikome tarpdisciplininę prieigą vaikams skirtuose renginiuose, organizuojame vaikų literatūros kūrėjams ir šio lauko profesionalams skirtas veiklas. Galbūt todėl mūsų bendradarbiavimas buvo toks sklandus ir natūralus.

Pagrindinė artėjančios „Kūrėjų salos“ renginių tema – cenzūra ir įvairios jos atmainos. Įdomu, kad ši tema vyravo ir „Tantàgora“ rengiamame literatūros ir meno festivalyje vaikams ir jaunimui „Flic“. Kuo ši tema aktuali būtent vaikų literatūroje?

Justinas: Per renginius kalbėsime apie įvairias cenzūros formas: savicenzūrą, rinkos cenzūrą, visuomenės cenzūrą ir panašiai. Mano manymu, Lietuvoje vaikų ir paauglių literatūroje nemažai temų vis dar yra tabu arba jos mažai tyrinėjamos. Ypač paauglių literatūroje. Seksualinė tapatybė, klimato klausimai, migracija, karas, lytinis gyvenimas, narkotikai, socialiniai tinklai ir jų poveikis. Daugelio temų, kuriomis domisi šiuolaikinis jaunas žmogus, mūsų autorių knygose kol kas nerandame. Kitas Lietuvoje dar ne toks aktualus, tačiau kitose šalyse nemažai dėmesio sulaukęs reiškinys yra vadinamieji sensitivity readers (turiniui jautrūs skaitytojai) – leidyklų samdomi ekspertai, kurie skaito knygos rankraštį ir nurodo vietas, kurios gali diskriminuoti ar įžeisti kitas visuomenės grupes. Tai ypač aktualu kalbant apie klasika tapusias knygas, nes jos buvo kuriamos kitokiame kultūriniame ir socialiniame kontekste, todėl jose galima rasti šių dienų tikrovės neatitinkančios leksikos ar sąvokų. Prieš keletą metų plačiai nuskambėjo „perrašomų“ Roaldo Dahlio ar net Astrid Lindgren knygų atvejai. „Knygų kūrėjų“ renginiuose bandysime aiškintis, kokia situacija šiuo klausimu yra Lietuvoje.

Magalí: Be kitų dalykų, literatūra padeda suprasti ir ginčyti mus supančią tikrovę, todėl knygos turėtų atspindėti įvairius požiūrius, kartais net prieštaraujančius mūsų pačių nuomonei. Literatūrai, kaip ir daugeliui visuomenės reiškinių, taikoma įvairaus pobūdžio cenzūra (politinė, socialinė, moralinė, religinė, ekonominė, vidinė). Vienos knygos nuo kontrolės kenčia labiau nei kitos, tai priklauso nuo to, kur ir kada jos buvo parašytos ar išleistos. Atpažindami cenzūrą jau žengiame pirmą žingsnį, o toliau kiekvienas pagal savo galimybes turime ieškoti būdų, kaip jos mažinti.

Ar jums patiems teko susidurti su cenzūra organizuojant vaikams skirtus festivalius ir kitus panašius renginius?

Magalí: Man labiausiai neramu dėl nurodinėjimo, kokie tekstai vaikams ir jaunuoliams tinkami, o kokie – ne. Baisu, kad dėl paplitusių moralinių nuostatų cenzūruojami nuostabūs rašytojai ir puikūs kūriniai, o dabartinėse knygose per daug moralizuojama: skurdžia kalba pasakojamos nuobodžios, neįkvepiančios istorijos.

Justinas: Neteko. Galbūt iš dalies dėl to, kad iki šiol savo renginiuose nesame palietę viešo dėmesio itin sulaukiančių temų (ar tai gali būti savicenzūra?).

 

Justinas Vancevičius. Eglės Marijos Želvytės nuotrauka

 

Magalí, netrukus atvyksite į Vilnių, dalyvausite čia vyksiančiuose „Kūrėjų salos“ renginiuose, o lapkričio 15 d. vaikų literatūros industrijos profesionalams skaitysite pranešimą. Ar Lietuvoje viešėsite pirmą kartą? Kuo jums įdomūs mūsų šalies autoriai?

Magalí: Tai bus jau antras mano apsilankymas Lietuvoje ir šiame festivalyje. Tikiuosi artimiau susipažinti su lietuvių leidėjais, jų darbo specifika, indėliu į Lietuvos ir Europos literatūros ekosistemą.

Esate aktyvūs vaikų kultūros entuziastai, sukaupę ilgametę patirtį neformalaus ugdymo, įtraukiojo skaitymo srityse. Kokiais bruožais turėtų išsiskirti pirmosios knygos vaikams, kad ugdytų jų smalsumą, meilę literatūrai?

Magalí: Manau, kad pirmiausia vaikas artimoje aplinkoje turėtų girdėti daineles, eilėraščius, istorijas, mįsles. Organizacijoje „Tantàgora“ sakome, kad skaityti vaikas mokosi ausimis. Kalbant apie knygas mažiausiems, kartu ir vyresniems vaikams, manau, kad jos turi būti skatinančios mąstyti. Esu įsitikinusi, kad vertingiausi tie kūriniai, kuriuose pasakojama įdomi įstorija, veikia sudėtingi personažai, tekste kuriami įvairūs sluoksniai. Kalba turėtų būti labai apgalvota, o metaforos parinktos taip, kad ugdytų vaiko poetinę mąstyseną. Svarbiausia vengti vaiko vaizduotės neskatinančių knygų, kuriose apie brolio gimimą, tėvų skyrybas, senelio mirtį ar kylančius jausmus pasakojama pernelyg supaprastintai, nuobodžiai.

Justinas: Nesu ankstyvojo skaitymo specialistas, į šį klausimą geriau atsakytų „Knygų starto“ programą įgyvendinantys profesionalai. Kūdikystėje labai svarbus taktilinis pažinimas, tad knygos turėtų būti tokios, kurias įdomu liesti, ką nors paspausti, išgirsti garsą, skirti spalvas. Istorijų pasakojimas prasideda vėliau. Kokios jos turėtų būti? Tai, kas artima vaikui (šeima, namai) ir kas padeda pasaulį tyrinėti pradedančiam žmogui. Labai svarbu vizualinis knygų turinys – estetinę ir meninę vertę turinčios iliustracijos, stilių įvairovė.

Gyvename labiau vaizdinės, ne tekstinės kultūros klestėjimo laikais. Ar knyga vis dar pranašesnė už planšetę, o literatūra – už vaizdo žaidimą?

Magalí: Manau, kad turėtume liautis žiūrėję į šią situaciją kaip į knygų ir įvairiais įrenginiais pasiekiamų pasakojimų kovą. Nei knygos, nei technologijos niekur nedings, todėl turime rasti būdų, kaip šias sritis suderinti, o ne toliau jas priešinti. Ne visos knygos yra geros ir ne visi kompiuteriniai žaidimai yra prasti, todėl reikėtų pamąstyti, kaip knygos ar žaidimo forma vaikui galėtume pasiūlyti įdomių pasakojimų, padedančių plėsti kultūrinį jaunosios kartos akiratį.

Justinas: Nesu tikras, ar reikėtų kalbėti apie pranašumą. Mano manymu, svarbiausia – įvairovė. Reikia ir vaizdo žaidimų, ir planšečių, ir knygų, ir teatro, ir parodų, ir kino. Kuo daugiau įvairių formų ir žanrų turinio bus kuriama vaikams ir paaugliams, tuo jie taps turtingesni. Taip, laikausi požiūrio, kad knyga yra medija, suteikianti galimybę žmogui įsivaizduoti savo pasaulį, patirti asmenininį ryšį su turiniu. Vaikystėje knyga labiau nei bet kuri kita medija padeda kurti ryšį su artimaisiais (vakarinio skaitymo ritualai), kuria įspūdį, kad knygos turinys „priklauso“ tau (namų bibliotekėlės). 

 

Iš anglų kalbos vertė Audronė Kvietkutė

 

Literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“ organizuoja VšĮ „Mokyklų tobulinimo centro“ įkurta literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.