Jonas Eika. Turim atrasti vienas kitą

Spalio 29-osios vakarą Stokholme buvo įteikta Šiaurės Tarybos literatūros premija. Ko gero, tai reikšmingiausias literatūrinis apdovanojimas Skandinavijoje ir jai priklausančiose Grenlandijos, Farerų ir Alandų salose. Jis skiriamas už aukštos meninės vertės kūrinį, sukurtą Šiaurės šalių kalbomis. Premijos dydis – 350 000 Danijos kronų. Tarp ankstesnių laureatų – daug rašytojų, žinomų ir lietuvių skaitytojams: Peras O. Enquistas, Herbjørg Wassmo, Tomas G. Tranströmeris, Larsas Saabye Christensenas, Sjónas, Peras Pettersonas, Sofi Oksanen, Kimas Leine ir kiti. Šių metų laureatas – jauniausias istorijoje ir daug kam netikėtas – Jonas Eika, 28 metų rašytojas, vadinamas danų literatūros kometa. Premiją gavo už novelių rinkinį „Po Saulės“ („Efter Solen“, 2018). Tai antroji jo knyga, sudaryta iš penkių ilgų eksperimentinių pasakojimų, kurie komisiją „nustebino ir uždegė globaliu žvilgsniu, jusliška ir vaizdinga kalba bei gebėjimu kalbėti apie šiuolaikinius politinius iššūkius taip, kad skaitytojas nesijaustų kreipiamas konkrečia linkme“. J. Eika rašo apie atpažįstamą tikrovę, bet netikėtai sukeistina ją, pridėdamas mokslinės fantastikos elementų ir... daug kūno skysčių – novelės „tiesiog paplūdusios sperma, krauju, dušo želė, kremu nuo saulės ir vandeniu“. Atsiimdamas apdovanojimą laureatas pasakė kalbą, kuri išsyk nuvilnijo žinių kanalais ir socialiniais tinklais1, – J. Eika ne tik rašytojas, bet ir politinis aktyvistas. Praėjus kelioms dienoms po premijos įteikimo jo novelių rinkinį išleidusi leidykla „Basilisk“ paskelbė, kad autorius nusprendė atiduoti premiją Sjælsmarko pabėgėlių centro gyventojams.

Ieva Toleikytė

Kalba, pasakyta atsiimant 2019 m. Šiaurės Tarybos literatūros premiją

 

 

Stoviu čia, ant scenos, jausdamas dėkingumą ir švelnumą tiems, su kuriais dalinuosi šiuo gyvenimu, tiems, kurie mane įkvepia, tiems, su kuriais drauge mąstau, užsiimu politika ir literatūra, tiems, su kuriais vienijuosi. Šį apdovanojimą gavusi knyga irgi atsirado dėl jų – dėl žmonių, skiriančių savo jėgas ne tam, kad tarnautų vyraujančiai tvarkai arba iš jos pasipelnytų, bet tam, kad kurtų kitokią. Kultūrą, kuri nesiremia patriarchaliniais galios santykiais, bendruomenę, kuri nenori išskirti žmonių pagal rasę, visuomenę, kurioje neegzistuoja klasės ir galia, o mūsų jėgos kurti ir mylėti tarnauja ne valstybei ir kapitalistinėms mirties mašinoms, bet mums visiems ir visoms gyvybės formoms – tiek žmogiškoms, tiek ne.

Tikiu, kad literatūroje glūdi svajonė apie kalbą, nereikalaujančią ko nors užmiršti tam, kad taptų reikšminga. Kalbą, prilygstančią pasauliui su visa jo neviltimi ir priespauda, bet drauge atvirą tam, kas neapibrėžiama, nenusakoma, kas egzistuoja visur ir iš ko gali rastis nauja tvarka.

Gali būti, kad Šiaurės Tarybos darbas verčiant ir skleidžiant knygas tiek iš didesnių, tiek iš mažesnių kalbų prie to prisideda. Tačiau nepamirškime, kad Šiaurės Taryba taip pat yra institucija, vykdanti vienų turtingiausių nacionalinių valstybių pasaulyje bendradarbiavimą.

Manau, rasistinis ir islamofobinis nacionalizmas, pastaraisiais metais iškilęs Šiaurės šalyse, priklauso nuo baltumo – įsivaizdavimo, kad baltoji dauguma turi išskirtinę teisę į nacionalinę gerovę ir saugumą. Ko gero, baltumas yra kolonijinės praeities palikimas, egzistuojantis ir Šiaurės šalyse. Ir nė viena valdžia, anksčiau vykdžiusi kolonizaciją ir vietos gyventojų priespaudą, nesiekė rimtai tokiam įsivaizdavimui pasipriešinti. Priešingai. Daug kas norėjo juo pasinaudoti.

Kreipiuosi į Danijos ministrę pirmininkę Mettę Frederiksen, sėdinčią kažkur šioje salėje. Ji vadovauja socialdemokratų partijai, kuri atėjo į valdžią perėmusi ankstesnės vyriausybės rasistinę retoriką ir vykdomą politiką. Tą Mettę Frederiksen, kuri vadina save Vaikų ministre pirmininke, bet vykdo svetimšalių politiką, išskiriančią šeimas, nuskurdinančią jas ir verčiančią tiek vaikus, tiek suaugusiuosius kęsti lėtą, dvasią palaužiantį žiaurumą vadinamuosiuose šalies išvykimo centruose. Uždarykit Sjælsmarką, uždarykit Kærshovedgårdą, uždarykit Ellebæką2, apskritai panaikinkit pabėgėlių stovyklų sistemą.

Kreipiuosi į Mettę Frederiksen ir socialdemokratus, kurie sako, kad kovoja už gerovę ir pigius būstus, bet vykdo didžiausią viešojo būstų sektoriaus puolimą šalies istorijoje. Mettę Frederiksen ir socialdemokratus, kurie sako, kad Danijoje visi lygūs, tačiau su vadinamuoju getų planu siekia diskriminuoti gyventojus dėl jų kilmės ir klasės. Danijoje rasizmas pasireiškia ir kultūroje, ir teisėje, Danijoje turime valstybinį rasizmą.

Bet kreipiuosi ir į kitų Šiaurės šalių ministrus.

Jūsų šalyse pabėgėliai ir migrantai taip pat sukišami į uždarus kalėjimus arba nuošaliai įrengtas stovyk­las. Jie palūžta ir suserga, kai kurie bando patys sau atimti gyvybę. Iš visų jūsų šalių žmonės deportuojami ten, kur yra nesaugūs. Dar daug jūsų finansiškai prisideda prie ES sienų plėtros ir sukarinimo. Šis procesas kainuoja gyvybes tūkstančiams pabėgėlių ir migrantų, tačiau iš jo pelnosi saugumo ir ginklų industrijos bei daugybė skandinavų įmonių.

Tačiau visų pirma kreipiuosi į visus tuos, kurie nori ko nors kito.
Nesvarbu, ar šios visuomenės suteikia mums privilegijų, ar gniuždo – dauguma mūsų patiria ir viena, ir kita. Bet mus visus vienija tai, kad mes to nepasirinkom. Niekas iš mūsų nesirinko gyventi gniuždančioje visuomenėje. Todėl ji neturi teisės reikalauti mūsų ištikimybės. Bet nuo jos nusigręžti šio bei to reikia. Ypač tada, kai būnam privilegijuoti, turim kreipti dėmesį į priespaudą ir kovas, kurioms aklus ir kurčius mus jau daugybę metų bando padaryti neoliberali ir nacionalistinė politika. Jei turime papildomų pinigų ir resursų, reikia solidariai juos perskirstyti. O mums visiems, manau, vertėtų sugriauti tą ribotą, uniformišką savęs suvokimą, kurį įdiegė valstybė ir kapitalas, ir vėl išmokti veikti drauge, trukdant ir padedant mūsų skirtumams. Turim atrasti vienas kitą.


1 Politiška J. Eikos kalba rezonavo ir su tuo, jog Greta Thunberg, kuriai šiais metais Šiaurės ministrų taryba skyrė aplinkosaugos premiją, nusprendė nepriimti apdovanojimo, taip išreikšdama protestą ir parodydama, kad klimato aktyvistai siekia ne dėmesio ir apdovanojimų, bet realių veiksmų. (Vert. past.)
2 Išvykimo centrai įkurti Danijos provincijoje. Ten patenka pabėgėliai, kuriems teismo sprendimu nesuteikiamas politinis prieglobstis, bet kurie nesutinka ar negali iš karto išvykti iš šalies. Šiuose centruose priversti gyventi ir niekuo dėti pabėgėlių vaikai, kurių psichologinė sveikata, pasak naujausių Raudonojo Kryžiaus tyrimų, centruose smarkiai pablogėja – gali sutrikti vaiko vystymasis, likti rimtų padarinių. (Vert. past.)

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė

Draugai