Istorinio romano žanras Lietuvoje itin gyvybingas, nuolat pasirodo naujų knygų, įvairiais pjūviais tyrinėjančių skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius. Turime Kristiną Sabaliauskaitę, Giną Viliūnę, Herkų Kunčių ir daugelį kitų. Viena iš naujųjų autorių yra Kristina Petrauskė, savo pirmajame romane „Slanimo raganos“ rekonstruojanti XVII a. pirmosios pusės ATR moterų gyvenimą ir jų socialinės padėties trapumą. Autorė dirba Vytauto Didžiojo karo muziejuje, veda „Delfi“ tinklalaidę „Chronikos“ ir turi tiktoko kanalą „chistorike“ su maždaug 73 tūkst. sekėjų. Taigi istorinis romanas, matyt, buvo neišvengiama veiklos tąsa.

„Slanimo raganos“ – keliasluoksnis istorinis romanas, kuriame pasakojimas daugiausia remiasi įvairios socialinės padėties moterų patirtimis. Knygą būtų galima vadinti ir teismo proceso drama. Regis, tai vienintelis šiam žanrui priskirtinas kūrinys Lietuvoje. Autorės sumanymas padeda atskleisti istorinio laikotarpio savitumą, palaiko įtampą, o personažai, sukurti atsižvelgiant į iš tikrųjų egzistavusius asmenis, atrodo realistiški, nors, pasak autorės, prieinamos archyvinės informacijos kiekis buvo ribotas, todėl vis dėlto daugiausia remtasi išmone ir istorine nuojauta. Teismo dramos žanras leidžia aktualiai kalbėti apie problemas, kurios ir šiais laikais ne mažiau svarbios. Pirmoje dalyje teisiama Ona Paulikuvna Korotka, o antroje – Raina Gromykova. Abi veikėjos priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams, tačiau jų lemtis panaši. Jos teisiamos už nepadarytus nusikaltimus, plačiau žvelgiant – tiesiog dėl to, kad yra moterys, nes į tokia veikla užsiimančius vyrus visuomenė žvelgia visai kitaip, jie laikomi dorais ir naudingais bendruomenės nariais. Todėl kūrinys įgyja feministinį atspalvį. Romane pabrėžiamas veidmainiškas galios naudojimas asmeninėms ambicijoms tenkinti. Kūrinys visapusiškai įtraukia, jį skaityti lengva, pakanka informacijos įsijausti į dramą ir pažinti veikėjus, perprasti jų motyvus.

 

Kristina Petrauskė, „Slanimo raganos“, V.: „Alma littera“, 2025

 

Knyga susideda iš dviejų viena kitą papildančių dalių. Jas aiškiai skiria dvi pagrindinės veikėjos. Pirmoji yra Ona Paulikuvna, kurios istorija pasakojama pirmoje dalyje. Ji paprasta merga iš Derevnios kaimo, pravardžiuojama Korotka, nuolat šlubuojanti, nes turi trumpesnę koją. Nors negalia nuo jos nepriklauso, visuomenei tai nerūpi, todėl Korotkos galimybės pagerinti savo padėtį – labai menkos, jos negerbia ir nepaiso net artimieji. Dar paaiškėja, kad Oną suvedžiojo vietinis pilies kareivis ir paskui pametė, palikdamas tvarkytis su visomis pasekmėmis. Tai verčia ją ieškoti sprendimo už visuomenei priimtinų normų ribų. Ji ieško, kas galėtų jai duoti rūtų nuoviro, bando savo problemas išspręsti prietarais. „Fedora čiupo skiautę, susuko ją ir mikliai kyštelėjo Onai po drabužiais, po apatiniais marškiniais, dėl ko Onai pasidarė nejauku, ir ta skiaute patrynė jai pažastis, paskui rankas iki pat alkūnių, galų gale atsitūpė, pakėlė sijoną ir juo perbraukė kojas.“ (69 p.) Tai vėliau interpretuojama kaip tikras raganavimas. 

Pirmoje dalyje tik epizodiškai pasirodanti Raina Gromykova iš tikrųjų yra pagrindinė knygos veikėja. Ji bajorė, popo žmona, pribuvėja ir gyduolė. Į jos veiklą aplinkiniai žiūri palankiai, nes ši yra veiksminga ir niekam nekelia grėsmės. „Sakote, ponia popienė apie žoleles nusimano. Tai gal raganiais reikia apšaukti ir vaistininkus? Jie juk irgi žolių tinktūras gamina. O kaip su Bažnyčios tarnais? Gal reikia uždrausti smilkalus, nes tai irgi raganavimas? – Moras pasisuko į popienę. – Aš, girdėdamas šitokius kaltinimus, padaryčiau tokią išvadą: ši moteris puikiai nusimano apie gydomuosius augalus ir padeda nesveikuojantiems.“ (246–247 p.) Tačiau, išskyrus advokatą, viešai daugiau niekas jos neužstoja. 

Rainos padėtis ir veikla ryškina kitų veikėjų veid­mainiškumą. Gromykova vaizduojama kaip tvirta ir savimi pasitikinti, protinga moteris. Jėga valdomame pasaulyje ji atsiskleidžia kaip feministinė veikėja. Viename iš knygos epizodų kerdžius Jonutis Paškėnas, pripažįstamas kaip doriausias kaimo žmogus, užsi­ima labai panašia veikla kaip ir Raina: „mokėjo kūdikius apsmilkyti, kad šie gerai miegotų ir neverktų“, jis moka „liūdesį iš kūno išvaryti ir netgi deginimą, karštį ištraukti“ (126 p.). Juos skiria tai, kad vyras už tokius pačius gebėjimus yra laikomas doru žmogumi, o Raina kaip moteris gali būti teisiama. Nors jos veikla niekuo nesiskiria nuo kitų, o savo amatą ji išmano net geriau, šitai jos niekaip negelbsti.

Skaitant knygą džiugino ryškūs istorinių veikėjų aprašymai, pagyrimo nusipelno ir sprendimas kūrinį paversti teismo drama, tačiau siužeto struktūrinis išdėstymas nuvylė. Prireikus suteikti papildomų detalių ir motyvacijų veikėjams, ypač antroje dalyje, šiek tiek prarandama pasakojimo kontrolė. Pavyzdžiui, Slanimo klebono Cimkovskio ir bajorės Ferensovos santykių linija lieka neišskleista – ji trumpai paminima, bet toliau neplėtojama ir tiesiog apkrauna tekstą. Upyrų gaudymo siužetinė linija atrodo kaip perkelta iš kitos knygos rankraščio. Rainai laukiant nuosprendžio, kai įtampa kyla į aukščiausią tašką, autorė staiga ima pasakoti apie veikėjos praeitį. Minimas jos santykis su Elžbieta, išmokiusia pažinti žoleles, liga, kuri Rainos vos nepribaigė, ir daugybė kitų niuansų. Šie papildymai puikiai tiktų ankstesnėse knygos vietose, kai siužeto tėkmė dar neįsibėgėjusi. Galiausiai detalus ir gana išsamus pasakojimas baigiamas plačiais mostais ir istorijos apibendrinimu. Autorė atsisako plėtoti iki raudonumo įkaitusį siužetą ir palaikyti intrigą dar bent keletą skyrių. O tokiu atveju, man atrodo, kaip tik galėtų labiausiai atsiskleisti rašytojos meistriškumas.

Kodėl pavadinau šį tekstą „Kengūrų teismu“? Ogi todėl, kad moterys buvo teisiamos iš esmės ne dėl kerėjimų, raganavimų ar apčiuopiamų nusikaltimų, o tiesiog dėl to, kad jos – moterys. Rainos prokuratorius Moras, įrodęs, kad puikiai išmano Lietuvos Statutą, neįstengia palenkti teismo savo pusėn, nes viskas nuspręsta iš anksto. Iš esmės tai parodomasis teismas. Dažnai minimas ir net cituojamas Lietuvos Statutas buvo pažangus dokumentas, bet vietiniai žmonės ir net aukšti valstybės pareigūnai nepajėgė, o gal iš dalies ir nenorėjo juo vadovautis. 

Teisės normomis nebuvo įmanoma užtikrinti teisingumo: procesus valdė išankstinio nusistatymo vedami vykdytojai, todėl sprendimo pakeisti negalėjo nei prokuratorius Moras, nei pati popo žmona ir bajorė Raina. „Ir jis iš atminties pacitavo: „Prisiekiu visagaliui Viešpačiui Dievui, vienam Trejybėje, kad šiame paviete pagal Dievą teisingą ir pagal šio statuto teisę, suteiktą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, pagal priešingų šalių skundą ir atsaką, bet ne pagal savo žinojimą, nieko nei pridėdamas, nei atimdamas teisiu, parodymus ir užrašus priimsiu, nenuolaidžiaudamas aukštam ir žemam luomui, neišskirdamas užimančių aukštus rangus ir pareigybes, nežiūrėdamas, ar turtingas, ar vargšas, draugas, giminaitis, šalininkas, priešas, vietinis ar svečias, ne iš draugystės, ne iš nesantaikos, ne iš baimės, ne už kyšį ir dovanas, nei po to tikėdamasis dovanų ir kokio atlygio ir nepatarinėdamas kuriai nors šaliai...“ (244 p.) Būtent tai man pasirodė pati įdomiausia knygos vieta, dėl kurios ją iš tiesų verta perskaityti.