Mano rankose – dar viena leidyklos „Lapas“ išleista knyga. Šįsyk tai gerai žinomos kultūros asmenybės – architekto, Lietuvos Sąjūdžio veikėjo ir roko maršų iniciatoriaus, legendinės grupės „Antis“ vokalisto Algirdo Kaušpėdo – autofikcinis romanas „Koplyčia“, kurį autorius, kaip teigiama, rašė penkerius metus. Nenuostabu, nes knyga savo apimtimi (penki šimtai puslapių – ne juokas) pretenduoja į epinius kūrinius. Jei tokią knygą būtų rašęs ne žinomas kultūros veikėjas, įtariu, kad ją būtų tekę drastiškai trumpinti, bet apie viską – nuo pradžių.

Algirdas Kaušpėdas. „Koplyčia“, V.: „Lapas“, 2025

 

Autofikcija – tai literatūros žanras, turintis auto­bio­grafijos ir menine išmone pagrįstos grožinės literatūros ypatybių. A. Kaušpėdas gerai suvaldo šį žanrą pasinaudodamas sukauptu kultūriniu kapitalu, nes skaitydamas romaną atpažįsti tam tikras plačiai žinomas detales. Nejučia imi svarstyti, kurie įvykiai tikri, o kurie – kūrėjo išmonė. Na, vienas tragiškas faktas, aplink kurį sukasi visas kūrinys, yra tikras ir nesumeluotas, – tai autoriaus dukros Algės žūtis. Šis įvykis nutinka ir pagrindinio knygos veikėjo architekto Leo­nardo Gražio, sėkmės sulaukusio menininko, gyvenime ir jį sugriauna. Taigi tai ne tik autofikcija, bet ir autoriaus terapija ieškant atsakymų į neatsakytus klausimus, kurių jam, kaip matyti, vis dar kyla. Įspūdžiui sustiprinti knygoje naudojami autentiški dukros Algės dienoraščių, poezijos ir laiškų fragmentai.

Nors romanas suskirstytas į šešias dalis, aš jį skirstyčiau kiek kitaip. Veiksmas įsukamas Gražiui gavus paslaptingą siūlymą statyti koplyčią. Tai akivaizdi paralelė su Ayn Rand romano „Šaltinis“ veikėju, taip pat gavusiu paslaptingą, simbolinį ir lemtingą užsakymą. Po dukros mirties Gražys daugiau nei dešimčiai metų pasineria į girtuoklystes, savigraužą ir apskritai tuščią gyvenimą. Švaisto savo sielą ir kūną vėjais. Jis atitolęs ne tik nuo draugų, šeimos, bet ir nuo savęs. Nubrėžiama aiški skirtis, koks Leonardas buvo iki tragedijos ir koks tapo po jos. Taigi pirmoji dalis iš esmės kartoja kultinio romano „Šaltinis“ (beje, išleisto taip pat „Lapo“ leidykloje“) siužetinę liniją.

Antra (sąlyginė) romano dalis prisodrinta alkoholio ir kunčiniškos tematikos. Blaškydamasis savo vidiniame pragare ir priėmęs neįgyvendinamą siūlymą pastatyti koplyčią, pagrindinis veikėjas sutinka senus bičiulius, su jais geria, kalbasi apie Dievą ir ieško Jo buvimo įrodymų. Neretai tokie monologai užima ištisus skyrius, juose išnyksta veikėjai ir bet kokie jų savitumo bruožai. Atrodo, kad Leonardas Gražys kalbasi su savimi. Tikrai nemanau, kad toks buvo autoriaus sumanymas.

Trečiąją dalį pavadinčiau susitaikymo dalimi. Čia kalbama apie Gražio atsivertimą į krikščioniškąjį tikėjimą ir susitaikymą ne tik su Dievu, bet ir su savimi pačiu bei artimaisiais. Sąmoningai neatskleidžiu knygos turinio detalių, nes nenoriu sugadinti skaitymo malonumo. Esu tikras, kad skaitydami neabejotinai pajusite, kur siužetinė linija pasikeičia, – tarsi skaitytumėte jau kitą to paties autoriaus knygą apie tą patį veikėją. Pabaigoje knyga paprasčiausiai išsikvepia: veikėjai ima pasakoti kitiems, ką veikė anksčiau, nors mes tai jau skaitėme. Pasakojimas pasidaro kiek šabloniškas, praranda iš pradžių visai žavėjusį detalumą.

Visus skyrius jungia kelios pasikartojančios linijos: dukters mirtis, dievoieška ir ėjimas susitaikymo su pasauliu link. Didžiausias trūkumas, kad šios temos tarsi pasislepia po ilgais Leonardo Gražio monologais, intarpais apie architektūrinius statinius ir ištemptais filosofavimais apie Dievo buvimo ir nebuvimo įrodymus. Dauguma veikėjų, kuriuos sutinkame knygoje vos vieną kartą, primena paties Gražio šešėlį. Jie atlieka tam tikrą siužeto funkciją ir vėliau knygos pasaulio niekaip nebepaveikia.

Kaip minėjau, jei knygą būtų rašęs ne A. Kaušpėdas, leidykla tikrai būtų radusi valios ją sutrumpinti bent per pusę. Kita vertus, tai gali rodyti ir specifinį leidyklos požiūrį į redagavimą: ne viena šios leidyklos knyga, įskaitant Gabijos Grušaitės „Grybo sapną“, pasižymi teksto pertekliumi. Nesibaigiantys monologai skandina gerą pasakojimo idėją ir kūrinio struktūrą, kuri būtų visai logiška. Romane dažnai nesilaikoma taisyklės show, don’t tell („rodyk, o ne pasakok“). Autorius per daug pasakoja, kaip jaučiasi, užuot tai parodęs.

Baigiant norėtųsi pasakyti, kad, gavęs tinkamų patarimų, A. Kaušpėdas tikrai galėjo sukurti jo asmenybės vertą romaną. „Koplyčia“ patiks storų knygų mėgėjams, tiems, kurie niekur neskuba ir gali vakarais skirti joms laiko. Žinoma, ir tiems, kas dorojasi su panašiomis traumomis kaip ir pats autorius. Artimojo mirtis visada yra trauminė, tad nenuostabu, kad knyga suskamba stipriausiai, kai pasakojimas pasisuka būtent apie šį įvykį. Tai patyręs savo kailiu autorius žino, ką sako. Nepaisant iškilusių iššūkių redaguojant turinį, reikia pasakyti, kad A. Kaušpėdas kalbą valdo gerai, sugeba pasakoti įtaigiai ir įtraukiančiai.