Tomas Kavaliauskas. Islandija, literatūros festivalis ir tarptautinis 79-asis PEN kongresas

Pirmąkart dalyvaujant tarptautiniame PEN kongrese (rugsėjo 9–13 d.), be abejo, atstovaudamas Lietuvai, neturėjau su kuo palyginti, ar šis 79-asis kongresas Reikjavike kuo nors nusileido anksčiau vykusiems Pietų Korėjoje ir Japonijoje. Japonijos PEN centro atstovas skundėsi šiaurietiška kultūra ir aplinka, keiksnojo islandus kaip „vikingų likučius", greta esančiųjų klausė, ar būtų galima pateikti „civilizacijos" bei „civilizuoto elgesio" apibrėžimus. Žinoma, jis tai darė užkulisiuose, juokaudamas, atsiplėšdamas antrąjį cigarečių pakelį. Tad grįžęs į Lietuvą savo kambaryje bibliotekoje suskubau atsiversti „Kultūros barų" 2010-ųjų metų 11 numerį, kuriame Almantas Samalavičius, tuometis Lietuvos PEN cent­ro Prezidentas, aprašė Tokijo kongreso įspūdžius. Išsyk supratau, kodėl japonų delegatas islandus pašiepė kaip vikingus. Kongreso pabaigoje, neįleistas į ekskursijos autobusą (nors buvo laisvų vietų) dėl to, jog pernelyg vėlai užsiregistravo, jis, matyt, visam gyvenimui įsitikino turėjęs reikalą su vikingų administracija ir civilizuoto elgesio nežinančia tauta.
A. Samalavičius aprašo Japonijos PEN centro organizuoto kongreso stulbinamą atidarymo ceremoniją: „Aidint galingiems taikos būgnams, į sceną plūstelėjo daugiau kaip septyniasdešimt Amami salų meno mokyklos studentų ir užbūrė gausią kelių šimtų rašytojų, kviestinių svečių ir žurnalistų auditoriją galingai skambančiomis senosiomis giesmėmis, archajiškais šokiais ir visą kūną persmelkiančiu ritmingu dusliu būgnų dundėjimu. Į sceną lipo ir nacionaliniais drabužiais vilkintys japonų rašytojai – jie ne tik patys šoko, bet ir kvietė visus kitus..." (p. 32).

Gunnaro Gunnarssono darbo kambarys. Tomo Kavaliausko nuotrauka
Islandai nieko panašaus nepasiūlė, bet jų kuklesnis priėmimas man nereiškė jokio „vikingiško" kultūrinio barbarizmo, nors galbūt tik todėl, kad nesu prie nusilenkimų išauklėtas japonas. Netgi atvirkščiai – nustebino, kaip mikroskopinė Islandijos tauta geba mobilizuotis; ji šiandien yra viena iš ryškiausių turizmo šalių. Puikiai organizuojama logistika iš tiesų paperka keliautoją: prie pat Keflaviko oro uosto durų atvykusiųjų laukia išskirtinai komfortabilūs autobusai, kurie nuveža į Reikjaviko autobusų stotį, keleiviai persodinami į mikroautobusus atitinkamai pagal jų viešbučio adresą ir pristatomi iki durų. Tas pats ir grįžtant, o tai galioja jau nuo 4 val. ryto. Ir ne be reikalo – autobusai nuo ankstyvo ryto sausakimši Suomijos pensininkų, amerikiečių porų ir visuomet viską fotografuojančių azijatų.
Islandų organizuotumą, praktiškumą ir nuovokumą galima buvo jausti dar oro uosto kavinėje, kur neturintieji Islandijos kronų gali atsiskaityti eurais ar JAV doleriais. Nors Esperanto PEN centro Prezidentas oficialiai posėdžio metu papriekaištavo, kad registracijos mokestis nepadengė apgyvendinimo sąnaudų, šis 79-asis kongresas buvo sustyguotas iki smulkmenų, paliekant dalyviams laisvo laiko tik simboliškai.
Pirma, posėdžiai prasidėdavo 9 val. ryto, oficialiai baigdavosi 16 val. Toji posėdžių pabaiga ne itin buvo jaučiama, mat dalyviai buvo kviečiami į tarptautinio Reikjaviko literatūrinio festivalio renginius, kadangi kongresas sutapo su Reikjaviko literatūriniu festivaliu. Jo metu rašytojai skaitė savo kūrinius, atsakinėjo į klausimus. Įsiminė du visiškai skirtingi autoriai – tai baltarusių autorė Svetlana Aleksejevič, pristačiusi savo naujausią knygą „Second hand", sudarytą iš žurnalistinių interviu apie permainas ir dvasinį nuopuolį Rusijoje. Ši autorė yra parašiusi ir kitų jau Europoje išgarsėjusių knygų, kurių naratyvai sudaryti iš interviu: tai „Balsai iš Černobilio" ir „Karo nemoteriškas veidas". Pastaroji – apie moterų patirtį Antrajame pasauliniame kare, apie kurią Europoje nebuvo diskutuota ir įsisąmoninta. Įsiminė ir anglų eseistas bei poetas Jamesas Feltonas, reziduojantis Niujorke. Šis perskaitė esė žaisminga erotikos tema –­ aptarė erotinės literatūros cenzūravimo istoriją, kvietė atsiverti savo slapčiausioms pornografinėms mintims, taip pat teigė: jei būsite paklausti, ar norėtumėte, kad tokia literatūra būtų jūsų namuose ir būtų skaitoma jūsų sutuoktinio (-ės), atsakykite – „taip".
Šis festivalis vyksta nuo 1985-ųjų. Nuo jo pradžios šie Šiaurės namai pristatė tokius rašytojus kaip Günteris Grassas, Isabelė Allende, José Saramago, Haruki Murakami, Antonia Susan Byatt, Kurtas Vonnegutas, Fay'us Weldonas, Paulas Austeris.
Literatūros festivalis po ilgų posėdžių PEN kongreso salėje įspūdžius iš tiesų praturtino. Regis, posėdžiauti reikėjo dar ilgiau, nes daug klausimų nebuvo iki galo išdiskutuoti – tai galima pasakyti tiek apie politinių rezoliucijų formuluotes, tiek apie naujų tarybos narių kandidatūras ir jų pasirinkimą. Daug diskusijų sukėlė procedūrinis klausimas dėl „apmirusių" PEN centrų įvairiose pasaulio vietose. Buvo svarstoma, kaip geriau pasielgti: ar žadinti miegantį PEN centrą, ar jį iš pradžių uždaryti ir naujai užregistravus skatinti jo veiklą. Po intensyvių ginčų nuspręsta, jog nuo šiol įmigę PEN centrai bus išregistruojami ir kuriami naujai kartu su šviežiomis iniciatyvomis. Bet dėl lokalių iniciatyvų sukurti atskiri Mianmaro bei Delio PEN centrai ir kongrese vienbalsiai patvirtinti.
Ta proga tarptautinio PEN centro Prezidentas Johnas Ralstonas Saulas, kuris per visus posėdžius moderavo dviem kalbomis: anglų ir prancūzų, pabrėžė PEN centrų stoką Lotynų Amerikoje, bet pasidžiaugė įkurtu centru Čilėje – šis, tikimasi, padės atkurti Argentinos PEN centrą. Minint Čilės PEN centro įkūrimą buvo prisimintas ir Pablo Nerudos vardas, taip pat ir faktas, kad Čilė, kaip šiaurės šalis Pietų pusrutulyje, yra tokia pat poe­tų tauta, kaip ir islandų kraštas Šiaurės pusrutulyje. Aišku, kad poezijai nebūtini egzotiški palmių ir šiltos jūros kraštai – ją galima kurti ir esant atšiauriame klimate, atokiame pasaulio kampe.
Meksikos delegatė pastebėjo, jog Lotynų Amerika neįsitraukia į tarptautinio PEN centro šeimą dėl anglų kalbos dominavimo. Neatsitiktinai visų posėdžių metu buvo sinchroniškai verčiama iš anglų ar prancūzų kalbų į ispanų, o ispanakalbiai delegatai negalėjo atsidžiaugti galimybe posėdžių metu kalbėti savo gimtąja kalba.
Ši pretenzija pademonstruoti atvirumą daugiakalbystei, kad ir kokia sveikintina būtų, nepajėgė išspręsti visų kalbų lygybės klausimo. Ir niekada nepajėgs, nebent sinchroniškai būtų verčiama į visas delegatų kalbas, o tai būtų nereikalingas pinigų švaistymas, identiškai kaip Briuselyje.
Trikalbis – anglų, prancūzų, ispanų –­ tarptautinis PEN centro posėdis tėra užuomina – gerbti visas kalbas, bet nieko daugiau. Ši trikalbystė tam tikru aspektu yra problematiška: pavyzdžiui, abėcėlės tvarka pagal savo šalies vardo pirmąją raidę delegatai neišvengiamai susėda taip, kad prancūzų PEN centro atstovas sėdi greta vokiečių (tvarka parenkama pagal anglų kalbos abėcėlę), tačiau prancūzai posėdžių metu gali kalbėti savo kalba, o vokiečiai – ne, nes šios kalbos vertėjas nesamdomas. Matyt, prancūzų kalba laikoma svarbesne už vokiečių, o tai jau gali sukelti ginčų. Jei būtų sinchroniškai verčiama iš vokiečių kalbos, tuomet reikėtų kelti klausimą: O kodėl neverčiama iš/į rusų? Azijos PEN centrai galėtų kelti klausimą: Ar tarptautinis PEN kongresas yra išskirtinai europocentrinis, jei dominuoja vien europiečių kalbos? Kur kinų, japonų kalbų vertėjai?
Mano manymu, jei dėl praktinių priežasčių negalima vartoti visų kalbų, tuomet nereikėtų rinktis trikalbystės, nes ji yra selektyvi ir įtinka tik kai kuriems pasaulio PEN centrams. Geriausia būtų vartoti vieną kalbą – anglų, kurią šiandien moka visi, tačiau ši, kaip supratau iš Meksikos delegatės, nepriimtina Lotynų Amerikos rašytojams. Bet žvelgiant iš Azijos šalių perspektyvos, irgi gali kilti klausimų, nors kai kurie pavyzdžiai liudija priešingai – pavyzdžiui, kongreso metu buvo pristatytas Taivano PEN centro mėnesinis literatūros žurnalas kinų ir anglų kalbomis. Turint noro, nebūtų sunku parengti ir trikalbį Taivano literatūros žurnalą – kinų, anglų, ispanų kalbomis. Manau, Lietuvoje taip pat verta svarstyti apie dvikalbius, trikalbius ar keturkalbius literatūros leidinius.
Islandų organizatoriai, ypač Reikjaviko meras, savo proginėse kalbose pabrėžė islandų kalbos reikšmę jų tautos savasčiai. Neturėdami kaimynų, jų niekas nepolonizuos, nerusifikuos ir negermanizuos, bet jie supranta, kad Islandija, būdama Kauno dydžio tauta, ištirps be savo kalbos kultūros – ją jie aktyviai puoselėja per literatūrą bei sakmių pasakojimo tradicijas. Maža to, kalbininkai siekia, kad islandų kalba progresuotų ir vystytųsi – kaip ir pas mus, – kuria naujadarus, kurie ne visuomet prigyja. Pavyzdžiui, kompiuteris islandiškai reiškia „skaičių pranašystė".
Bet tai nereiškia, kad islandams, gyvenantiems saloje ir neturintiems kalbiškai agresyvių kaimynų, negresia pavojus nutautėti: lietuviai yra antroje vietoje pagal sparčiausiai augančių kitataučių grupių Reikjavike... Na, o pirmoji pagal kitataučių skaičių (apie 12 000) yra lenkų etninė grupė...
Organizatoriai su dalyviais atsisveikino Islandijos rašytojų sąjungos namuose. Tokia jau tradicija – po literatūrinių renginių pasiūlyti ekskursiją vadinamuoju Auksiniu ratu – aplankyti karštuosius geizerius ir krioklį, – o po ekskursijos apsilankyti rašytojų namuose. Tai ypatingas namas –­ jame gyveno ir kūrė Gunnaras Gunnarssonas (1889–1975). Žymiausi jo kūriniai –­ „Vienaakis svečias", autobiografinis romanas „Bažnyčia ant kalno". Rašytojų sąjungos namas Reikjavike dar vadinamas šio rašytojo vardu, tiesiog Gunnaro namu –­ Gunnarshús. Norintieji čia gali išsinuomoti puikiai įrengtą butą rūsyje ir rašyti.
Reikjavikas tarptautinio PEN kongreso estafetę perdavė Kirgizijai, o pastaroji kitais metais šią estafetę, kaip numatyta, perduos Kvebekui – tam jau ruošiasi tiek Kvebeko, tiek Kanados PEN centrai. Vengrų PEN centro atstovas Istvanas Turci vakarienės metu ieškojo palaikymo savo ambicijoms kongreso estafetę perimti iš Kvebeko. Tuo tarpu Estijos PEN centro delegatės Doris Kareva ir Kaldmaa Katlin išreiškė norą su Lietuvos PEN centru kurti regioninį Baltijos šalių centrą.

Draugai