Ką reiškia būti nufotografuotam, kaip jautiesi fotografuojamas? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?
Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?
Daiva Kairevičiūtė. Poetas Mantas Balakauskas. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“
Būti nufotografuotam man reiškia, kad nuolatinį judesį įšaldė ir atskyrė nuo kitų judesių. Gal dėl to prabėgus tam tikram laiko intervalui nuotraukose atrodau grynesnis – ne toks pasislėpęs. Žinoma, svaičioju, nes apie fotografiją neišmanau. Fotosesijos įspūdžiai blėsta, nes ji nutiko jau senokai. Lyg ir gegužę? Šių dienų kontekste – amžinybė. Apskritai buvo smagu, ypač kai iš Vokiečių gatvės buvau perkeltas į mišką.
/ / /
Tokiu atveju mes visi jau be sielų, mūsų egzistencija grindžiama per vaizdą, nuotraukas, selfiukus ir pan. Gal itin geras fotografas ir galėtų, bet turbūt tai tiek pat reta kaip ir literatūra, kuri priverčia gyventi kitaip.
/ / /
Kaip ir minėjau, kadras man patiko, įdomus fotomontažas, bet labiausiai patiko stebėti, kaip dirba profesionalas, kaip priverčia atsipalaiduoti subjektą – mane. Ne veltui tą patį veiksmą dariau keletą kartų, šokau nuo kėdės.
/ / /
Tiesą sakant, nelabai svarbu. Stengiuosi būti, o ne atrodyti.
/ / /
Greičiausiai tai šiek tiek primena eilėraštį. Kai rašai apie save, ten vis tiek būni jau ne visai tu, kažkas kitas naudojasi tavo patirtimis.
/ / /
Neįsivaizduoju, kalba, kaip mes ją suprantame, nėra labai senas įrankis, tad gal nematome, kad ji virsta į kažką kita. O gal vėl sureikšminame procesus, kurie mums atrodo svarbūs, nes dažnai svarbiausia tai, kas yra aplink ir dabar.
Publikaciją parengė Daiva Kairevičiūtė