Atrodo, kad populiariausias lietuvių literatūros požanris vis dar yra magiškasis realizmas ir įvairios jo atmainos. Didelė tikimybė, kad naujas lietuvių prozos kūrinys bus abstraktokas, bent viena koja atsirėmęs į geriausius Sauliaus Tomo Kondroto kūrinius, tokius kaip „Kentauro herbo giminė“ ar „Žalčio žvilgsnis“. Ne išimtis ir naujausia Aleksandros Fominaitės prozos knyga „Šimtas aksolotlių“. Kaip ir ankstesnėse dviejose knygose („Nepaprastoji padėtis“, 2004; „Mes vakar buvom saloje“, 2011), šioje autorė skiria dėmesį jaunimo kultūrai. Jos apsakymų veikėjai dažniausiai maištininkai, ieškantys savęs, kartais save prarandantys arba dar nespėję sužinoti, kas jie yra; pasaulis jiems – atšiauri vieta, nes dar nepažįstama, žeidžianti dėl nepatyrimo ir natūralaus jautrumo.

 

 

Aleksandra Fominaitė, „Šimtas aksolotlių“, V.: „Baziliskas“, 2025

 

Apsakymų rinkinyje – dvylika skirtingo ilgio, kokybės ir net žanro tekstų, kuriuos netgi galėtume suskirstyti į savotiškas grupes: apsakymai, turintys magiškojo realizmo požymių („Sviedinukas“ ir knygai pavadinimą davęs „Šimtas aksolotlių“); savotiškų aktualijų žanro kūriniai „Pirmas blynas“, „Vaidintuvas“, „Kas ten vaikštinėja“, kurių protagonistai (nevykusio pasimatymo kančias patirianti jauna mergina, užsisvajojęs proletaras, socialiniame užribyje gyvenantys žmonės) intuityviai siejasi su amžių sandūros laikotarpiu; esė primenantys tekstai („Kiaulės metai“, „Diskursijos“, „Moters portretas en face“) ir apsakymai, kurie suvokiami kaip autobiografiniai („Tunelio gale“, „Trijų namų gatvėje“). Tekstai „Jonės simfonija“ (su savotišku detektyvo ar suspense užtaisu) ir „Bėgti ir rėkti“ (kaip tarpinis sentimentalus, autobiografiškas esė pobūdžio kūrinys) lieka nuošalėje ir nepatenka į minėtas grupes. 

Šiuos, kaip matyti, gana skirtingos sąrangos kūrinius labiausiai sieja kontroliuojami sąmonės srauto metodai: tam tikri kūriniai juo paremti nuo pradžių iki galo, sąmonės srautas juose naudojamas pagrįstai („Šimtas aksolotlių“), kituose toks metodas nėra iki galo išpildytas ir neretai virsta nevaldomu sąmonės srautu, neleidžiančiu susiformuoti turiniui („Sviedinukas“). 

Žanrų gausa išskirianti knyga leidžia daryti išvadas, kad A. Fominaitei geriau sekasi suvaldyti esė pobūdžio apsakymus, kurie remiasi aktualijomis (net jei jos nėra naujos), arba kūrinius, kuriuose turinys nėra itin svarbus ir autorė gali pasireikšti pabrėždama patį stilių. Jei, norint tiksliau apibūdinti „Šimtą aksolotlių“, reikėtų pasitelkti muzikinę metaforą, tai neabejotinai būtų shoegaze. Tokia muzika pasižymi garsiu, daugiasluoksniu, iškraipytu gitaros skambesiu, kuris susilieja su banguojančiomis ir melancholiškomis melodijomis.

Skaitant knygą neapleidžia jausmas, kad kūriniai parašyti mažų mažiausiai prieš penkiolika metų – dėl aktualijų (pvz., internetinis pasimatymas apsakyme „Pirmas blynas“ vaizduojamas kaip naujovė), kultūrinių nuorodų; čia pasirodo ir Kurtas Cobainas, ir veikėjai, besišnekučiuojantys specifine kalba, vartojantys tokius žodžius kaip „ale“, „bile“ ir pan. Apskritai visas apsakymų kontekstas, veikėjai, aplinka, netgi meninės priemonės (kad ir minėtasis sąmonės srautas) atspindi – nors ir ne tiesmukai – vis dar egzistuojančias, bet jau senstelėjusias literatūrines madas. Žinoma, galėtų būti, kad toks yra autorės sumanymas, bet kortas sumaišo gausiai naudojami sąmonės srauto ir magiškojo realizmo prozai būdingi motyvai. Ne visada atrodo, kad jie į pagalbą pasitelkti sąmoningai. Tokiu atveju kultūrinės nuorodos gali pasirodyti pernelyg nepriklausomos nuo laiko ir jo aktualijų, o tai verčia svarstyti, ar tikrai kalbame apie realų laiką, ar tik apie įsivaizduojamą praeitį.

Apsakymų veikėjai smulkmeniškai aprašyti, dažniausiai jie – esminė apsakymų ašis. Vis dėlto net detalūs aprašymai, charakteringos detalės, neretai skaudžios asmeninių istorijų nuotrupos kartais pranyksta kūrinių aplinkoje, į kurią tie veikėjai įsiterpia. Ištinka savotiškas chameleono efektas: veikėjas susitapatina su savo aplinka ir joje ištirpsta. Tokiu atveju negelbsti ir autorės gebėjimas sklandžiai pasakoti, plėtoti kūrinio veiksmą per pačią kalbą, nes šitaip pranykę veikėjai bei jų poelgiai tampa nemotyvuoti. Kai taip nutinka, labiausiai prašaunama su pabaigomis. Ypač kai būni „užsimeditavęs“, o kūrinys nutraukiamas kaip garso takelis ties aukščiausia nata. Taip nutinka kūrinyje „Vaidintuvas“. Pabaiga trinkteli taip greitai, jog atrodo, kad trūksta dar bent trejeto apsakymo puslapių. Su pabaiga kur kas geriau susitvarkoma, mano manymu, stipriausiame knygos apsakyme „Jonės simfonija“. Čia puikiai dera visi elementai: ir keistas intriguojantis kalbėjimas, ir pasakojimas, ir veikėjai, ir netikėta, bet iš konteksto sugebanti „neiškristi“ pabaiga. Ji atrodo logiška, net jei stebinanti ar kiek netikėta.

Knygą baigia ambicingiausias apsakymas „Šimtas aksolotlių“, nurodantis į Julio Cortázaro trumpą apsakymą „Aksolotlis“. Tačiau šio kūrinio variacija netampa labai skambia nata. Ji labiau nei pliusus (pavyzdžiui, gebėjimą kurti gyvybingus personažus) išryškina apsakymo minusus: nesuvaldytą sąmonės srautą, menkai pagrįstas siužetines linijas ir pabaigas. Kūrinys tarsi turėtų sujungti visus rinkinio apsakymus, kiekvienas iš jų turėtų virsti atskiru aksolotliu, atsiminimų nuoplaiša, paslaptinga intriga, įrodančia, kad visa yra viena ir nedaloma, kad viskas – tarp jų ir autorius bei skaitytojas – yra iš to paties akvariumo. „Nenoriu būti niekuo kitu, tik savimi, tavimi, mumis – tuo šimtu aksolotlių mokslininkų stebimame akvariume.“ (157 p.) Kadangi kūriniai labai skirtingi, tai įgyvendinti iki galo nepavyksta. Jie per toli vienas nuo kito savo kokybe, temomis, stiliumi ir pačiu išpildymu. Apsakymai yra tarsi aksolotliai, uždaryti į skirtingus akvariumus, kuriuose sukurtos skirtingos ekosistemos ir nevienodos sąlygos vystytis.

A. Fominaitė sėkmingiausiai suvaldė kūrinius, kuriuose matome aiškesnę siužetinę liniją ir aiškesnius veikėjus, tokius kaip apsakyme „Jonės simfonija“. Pavykę atrodo ir tie apsakymai, kuriuose ji leidžia stiliui lietis laisvai, be apribojimų, nuo pat pirmo sakinio – kaip „Bėgti ir rėkti“. Šio teksto nesugadina ir tai, kad siužetą jame gana sunku užčiuopti. „Dargana, pelenai, gleivės, rūdys, dulkės, šūdai. Mažyčiai skirtingų medžiagų atomai susimaišo, susilieja, susilydo tarpusavyje, kad po kiek laiko taptų kažkuo kitu, nei buvo.“ (93 p.) Tarpinių žanrų apsakymai, tokie kaip „Moters portretas en face“, susiduria su problema, kai siužetas, sąmonės srauto metodika ir nūdienos aktualijos susiplaka į vieną sūkurį, taip paskandindami galimybę šiek tiek pasimėgauti nors viena iš paminėtų priemonių. „Ai nebeklausykit nekreipkit dėmesio jos toks charakteris matyt visai protelis pasimaišęs eina gatve basa ir kalbasi su kažin kuo...“ (37 p.) 

Rinkinio „Šimtas aksolotlių“ kūriniai savo kokybe, žanrais, temomis ir net rašymo būdu vienas nuo kito labai skiriasi. Ši knyga turėtų patikti tiems, kurie labiau nei struktūra ar griežtai sudėliotais apsakymais nori mėgautis besikerojančiais naratyvais, autorės gebėjimu juos pinti, raityti kaip vijoklius aplink padūmavusio skvoto sienas.