Aleš Šteger. „Degantys liežuviai. Goreči jeziki“

Skaitantys poeziją, o ypač verstinę (tokių nedaug, bet yra, vadinčiau juos ištikimiausias ir smalsiausiais poezijos skaitytojais) Alešo Štegerio vardą tikrai žino. Jis – vienas žinomiausių ne tik Slovėnijos, bet ir Europos poetų. A. Štegerio poezijos rinktinė (tiksliau, rinktinėlė) sudaryta iš trijų naujausių poeto knygų, tačiau skambesiu ir temomis – gana vientisa.

A. Štegerio poezija neabejotinai mums artima – jis iš tų kraštų, iš tų autorių, kuriems poezija turi primygtinumo, būtinumo, kuriems eilėraštis – pasaulio kūrimo aktas. Skamba kiek pompastiškai, tačiau skaitant akivaizdu, kad formos ir turinio eksperimentai, kurių knygoje netrūksta, yra antrinis sluoksnis, pirminis – pasaulio kūrėjo nuostaba, smalsumas ir aistra.

Knygoje pateikti tekstai balansuoja ant mįslės, ezoterinio teksto, šventraščio, pamokslo ir netgi didaktikos ribos. Autorius palieka erdvės skaitytojui, kuriam tenka nudirbti nemenką darbą – pačiam būti kūrėju, šifruoti, ieškoti sąsajų tarp, atrodytų, nesusijusių dalykų.

Kita vertus, autoriaus pasirinktas kelias – gana slidus: fragmentiškas, trūkinėjantis pasakojimas, teiginių virtinės eilėraščius dažnai padaro pernelyg abstrakčius, vingrų autoriaus minčių srautą ne visada galima atsekti, esama ir tam tikros monotonijos.

Neįprastas ir knygos dizainas (dizaineris – Rokas Bilinskas) – rinktinė dvikalbė, tačiau vertimo ir originalo tekstai sudėti bendrai (eilutė lietuviškai, eilutė – slovėniškai) ir skiriasi šrifto spalva bei dydžiu. Iš pradžių skaityti gali būti nepatogu, bet greit priprantama. Nežinau, ar rekomenduočiau tai daryti kiekvienoje verstinės poezijos knygoje, bet vienas akivaizdus tokio dizaino privalumas yra – sutaupoma vietos, nes dvikalbės poezijos knygos paprastai būna nepatogiai (o kartais ir nepakeliamai) storos.

/

Jaunas poetas kritiškai žvelgia į visus norus.
Senas poetas iš aukšto žvelgia į viską, kas buvo parašyta.
Vidurinės kartos poetas nežiūri. Rašo.

Vasyl Machno. „Patarimas kaip geriau rašyti eilėraščius“

Mūsų verstinės poezijos žemėlapyje Ukraina vis dar beveik netyrinėtas kraštas (skaitantys žino tik Serhijų Žadaną ir Tarasą Ševčenką), bet pamažu ta baltoji dėmė užsipildo vardais. Vienas jų – Niujorke gyvenantis šiuolaikinės ukrainiečių poezijos klasikas Vasylis Machno.

Antano A. Jonyno sudarytoje ir verstoje rinktinėje išskirčiau keletą temų: Ukraina (prisiminimai – dažnai iš vaikystės, istorija), Niujorkas (dabartis ir emigranto dalia), kelionės ir pati kūryba, poezijos rašymo procesas.

V. Machno mėgsta eilėraščius-noveles, eilėraščius-pasakojimus, jie parašyti meistriškai, įtraukia iš karto, persmelkti švelnaus humoro ir nostalgijos. Poeto akis itin pastabi detales, kasdienio gyvenimo smulkmenas – jos kuria eilėraščio atmosferą.

Susidomėjimą šia rinktine stiprina tekstų siužetas, o atidesnis skaitytojas gali susidėlioti ir autoriaus gyvenimo punktyrus: nuo vaikystės Ukrainoje iki dabarties JAV. Šmaikščiai, gana išsamiai pavaizduota ir poeto gyvenimo kasdienybė (nuo balto, tuščio popieriaus lapo iki festivalių, nuo pirmos eilutės iki sudėtingos Rytų Europos poezijos istorijos, nuo neįmanomybės įžodinti pasaulį iki kandaus (bet skausmingo) poetų gyvenimo pėdsakų).

Nežinau, ar išties įžvelgiu (o tik noriu įžvelgti) JAV poezijos įtaką autoriaus tekstams – nuo Walto Whitmano iki imažistų, Franko O’Haros ir Johno Ashbery’o: džiazuojantis ritmas, vaizdų kaskados, vardų ir vietovardžių kaleidoskopas – tikriausiai iš ten.

V. Machno rinktinė nedidelė, bet talpi, įvairi ir puikiai išversta. Ilgai galvojau, ar turėčiau prie ko prikibinti. Beveik prie nieko – kliūva nebent kiek atvirukinis turizmas kelionių tekstuose ir kai kur pavojingai ant banalumo ribos balansuojanti erotika (nors esama knygoje ir puikių meilės eilėraščių).

/

– juoda mirties kalba –

poetai šnekasi ta kalba – rašo ta kalba ir po mirties tampa
juodu tos kalbos audiniu

Artūras Valionis. „Sąnašos | Dėl viso pikto“

Lietuvoje labai nedaug poetų, kurie žaistų dėl paties žaidimo kalba grožio ir kuriems tas žaidimas – ne tik būdas pasismaginti ar parodyti savo, kaip autoriaus, gebėjimus ir kalbos galias, bet ir priemonė kapstyti giliau, kalbėti apie rimtus dalykus.

Artūras Valionis – vienas tokių poetų. Kartais pagalvoju, kad latviai turi poetų grupę „Orbita“, o mes turime A. Valionį. Tiek anie, tiek jis atsispiria nuo muzikos, performanso, įtraukia kitus žanrus ir kitas meno rūšis į poeziją, miksuoja ir muzikuoja.

Visos A. Valionio knygos, cituojant jį patį, „daugiau mažiau sustyguotos“. Ne išimtis ir šioji: skyriai sudėlioti pagal muzikos tempo pavadinimus – nuo lėčiausio iki greičiausio. Knyga koketuoja su skaitytoju visais viršelio, priešlapių ir kitais ne poetiniais įrašais – čia yra ir išnaša iš enciklopedijos, ir įspėjimas tėvams, ir prisistatymas. Man to gal kiek ir per daug, nemėgstu, kai tampo už rankovės.
A. Valionio eilėraštis – kalambūras, paradoksas, komentaras. Kartais jo tekstai primena bokso rungtynes – įleiskime kanceliarinę kalbą ir lyriką į vieną ringą ir pažiūrėsim, kas laimės. Kartais jie panašūs į viešajame transporte nugirstus pokalbius. Man atrodo, A. Valionio poetinis darbas – be atliekų, jis sunaudoja viską, kas, atrodytų, iš pirmo žvilgsnio netinka ne tik eilėraščiui, bet ir mokykliniam rašiniui ar reklamos tekstui.

Dažniausiai tai pasiteisina, autorius – patyręs balansuotojas ir geba derinti skirtingus registrus. Ten, kur jis nenuslysta vien tik į pokštavimą, prisimena, kad eilėraštis be gelmės – tik anekdotas, viskas veikia kuo puikiausiai. Tačiau esama tekstų (gal koks ketvirtadalis), kur einama paviršiumi, man pritrūksta gylio ir tada komentaras lieka tik komentaru, kalambūras – tik kalambūru, o žaidimas – tik žaidimu. O man gražiausi tie eilėraščiai, kurie yra tik eilėraščiai.

Dar reikėtų pridurti, kad A. Valionio knygų dizainas – visada kruopščiai apgalvotas ir visada priderintas prie autoriaus sumanymo ir knygos temos.

/

taip nemokėt
sugriaut griuvėsių
reik mokėt

Julius Keleras. „atvirom akim“

Poezijos rinktinė „atvirom akim“ sudaryta iš ankstesnių bei naujų autoriaus eilėraščių ir sudėliota taip, kad iš pirmo žvilgsnio nesuprasi, kur nauji tekstai, kur – jau skelbti: turi būti arba autoriaus kūrybos žinovu ir gerbėju, arba poezijos detektyvu. Kita vertus, tokia dabar rinktinių mada – daugelio poezijos rinktinių tekstai sudėti pagal autorių sumanymus, įgeidžius ir mąstymo vingius.
Fotografiška, kinematografiška, autobiografiška – visi šie apibūdinimai tinka naujajai (jau 17-ai!) Juliaus Kelero knygai. Autorius eilėraštyje geba taip išdėlioti daiktus, laiko ženklus, kad vien jų pakanka atmosferai sukurti. Taip eilėraštis virsta paprasto buvimo grožį ir nostalgiją atveriančia daiktų litanija. J. Keleras – natiurmortų, interjerų, miestų bei miestelių peizažų poetas – jis rašo taip, tarsi ruoštųsi eskizuoti, fotografuoti arba tapyti. Todėl ir gražiausi man – apčiuopiami, atpažįstami, vietos ženklų pilni Ukmergės ir Vilniaus eilėraščiai.

„data, metų laikas, vieta – ten tebesu“, – rašo autorius. Atminties įamžinimas ir nostalgija yra varomoji šios rinktinės tekstų jėga. Ir dar poetinis (o ne faktinis) tikslumas – „tegul viskas lieka / taip, kaip atsimenu“. Visi žinome, kokia nepatikima, asmeniška mūsų atmintis, tačiau tik ja ir galime remtis.

J. Kelero poezijoje ryškus radauskiškas estetizmas, jo eilėraštis – pasimiglojęs, tarsi iš rūko išnyrantis ir vėl į jį nugrimztantis. Tame estetizme ir ten, kur nuo vaizdų pereinama prie būsenų, rizikuojama slystelti į sentimentalumą, graudumą, perdėtą lyriškumą. Taip, šioje rinktinėje esama ir to. Skaitant vieną eilėraštį po kito, lengva pasiduoti jų skambesiui, saldžiai plaukti pasroviui, intonacija užliūliuoja, migdo pastabumą, klampina detales ir ženklus.

Galbūt tas balansavimas (ar pastanga balansuoti) tarp aiškios, aštrios detalės ir lyrinės refleksijos srauto ir kuria autoriaus eilėraščių įtampą, tik tų tekstų man visada kiekvienoje knygoje per daug.

Beje, labai graži idėja eilėraščių pavadinimus užrašyti (autoriaus) ranka – atrodo tikrai dailiai, nors ir ne visada įskaitomai.

/

...vien dulkėti,
seni judesiai, vien plonytė, išdžiūvus
kraujo linija ant užgijusios tavo rankos

„Poezijos pavasaris 2024“

„Poezijos pavasario“ almanachas per pastaruosius 10–15 metų ištvėrė pačių įvairiausių metamorfozių: buvo sudarinėjamas iš spaudoje skelbtų eilėraščių, iš geriausių publikacijų, dėliojamas pagal abėcėlę, kartais ir kaip tik nori. Tačiau šių metų almanachas tik patvirtina vieną tiesą – kad jis pavyktų, kad tekstai suskambėtų, tereikia originalios jų sudarytojų vizijos ir kruopštaus darbo.
Paskaitinėjus akinamai ryškų, jubiliejinį šių metų almanachą atrodo, kad į jį tilpo visut visutėliai lietuvių poetai ir – tas džiugina – dauguma jų pasirodė iš geriausios pusės. Vėliau supranti, kad trūksta ne vieno žinomo vardo, tačiau skaitymo pilnatvės tai paradoksaliai nemenkina.

Sudarytojai atrinko nenuvalkiotus tekstus, o ir sudėjo juos taip, kad dauguma autorių suskamba naujai, gaiviai, netikėtai. Skaitai ir staiga atrandi poetą, pasižiūri – ogi čia tas pats, seniai žinomas, tačiau kartu ir kiek kitoks.

Tad kokia ta 2024-ųjų lietuvių poezija ir jos būklė? Trumpai tariant – viskas normãliai: lietuvių poezija vis dar įdomi ir stilistiškai įvairi, jau mažiau vengianti aktualumo ir socialinių temų, vis dar lyriška ir gamtiška, bet kartu ir atviresnė pasauliui. Šiame almanache kiek mažiau išpažintinės poezijos, bet toks turbūt buvo sudarytojų pasirinkimas.

Likęs almanacho turinys – toks kaip ir ankstesnių: straipsniai apie jubiliejus šiemet švenčiančius poetus, eseistika, festivalio svečių vertimai, nauja (tiksliau, gerai pamiršta sena) – tai nuotraukos iš PP festivalių archyvų. Va jas galima tyrinėti ilgai.

/

Ir pabaigoje reziumė-rebusas iš „Poezijos pavasario“ almanache esančių poetų (p. 37, 171, 190) eilučių:

todėl žvalgėmės
bandydami suprasti
kas dar yra su mumis

ne iš kilnumo
o veikiau iš godulio
mirti gražiau nei priklauso

Bet viskas buvo taip, kaip
ir turėjo būti, nes ko daugiau tikėtis iš poetų.