Marijus Gailius. Dar vertimų, dar: laureačių proza

Konstatavę, kad pernai iš lietuvių autorių nesulaukėme nė vieno galingai sukalto romano apie šiuolaikinį gyvenimą, neskubėkime kaltinti Seimo kultūros komiteto, plaktis rykštėmis ar trečią kartą skaityti „Pietinia kronikų“: leidyklos pasiūlo verstinės literatūros asorti, kurio idėjų ir temų matmenys puikiai tinka ir mūsų kultūrai. Puiki literatūra sienas griauna greičiau nei Šengeno režimas.

Prestižinėmis premijomis įvertinti moterų parašyti romanai – vienas už kitą geresni. Šioje publikacijoje juos surikiuoju pagal savo subjektyvų reitingą – nuo labai gero iki geriausio. Ne kalbos ornamentika ar formos pretenzija sudaro šių tekstų kokybę, o intuityvus psichologijos išmanymas, jautrumas veikėjų likimų skauduliams. Visas istorijas įsuka ribinę būseną pasiekęs arba itin komplikuotas charakteris, o romanų dėmenis – nuo sakinio iki skyriaus – sukabina atsakingai vartojama kalba. Kiekvienas tekstas veikia kaip puslapiasklaidys, užtikrina skaitymo malonumą, o save ir savo aplinką kasdienybėje atpažinti pasiilgusio skaitytojo sąmonėje – gal net skaitymo euforiją.

 

Lena Andersson. „Be įsipareigojimų“

Remdamasis savo atrankos kriterijais, švedų autorės romano tikriausiai nebūčiau atradęs, jei ne dviejų profesionalių skaitytojų blizgančios akys su užuomina, ko knyga verta, įtikinusios plačiau pasidomėti „moteriška“ proza. Štai kas nutinka, sakė jos, kai vyrai žaidžia su moterimis, patys gal net nežinodami, kad žaidžia. Joms taip pasakius pajutau, jog tose akyse švyti susitapatinimo su kūrinio tikrove reliktas. Ir jums taip yra buvę, kad neatsakingai prisižaistų? Buvę, patvirtino.

Tad uoliai kibau į „moterišką“ prozą panoręs patyrinėti, kiek pats esu romantiškoj sferoj prisižaidęs, kai galbūt nė nenumaniau žaidžiąs. Pajutau beveik pasididžiavimą, kad Augusto premija už ankstesnį romaną apie tą pačią veikėją įvertintosios L. Andersson naujausią tekstą ne tik įveikiau iki galo, bet net nenorėjau paleisti iš rankų.

Kelios objektyvios aplinkybės stebina, kad buvau taip užsidegęs skaityti. Pirma, knygoje nuolat kartojasi tas pats scenarijus: kaip ketvirtąją dešimtį baigianti eseistė Estera bando laimėti vedusį aktorių Olofą ir kaip šis nuo moters vis pabėga, žaidžia pelę su kate. Daugiau nei 300 puslapių tai trunka pusket­virtų metų! Antra, be dviejų romantinių herojų – jokių labiau išplėtotų charakterių. Ir vis tiek nuo porelės nepavargsti! Trečia, ir svarbiausia: jau pačioje knygos pradžioje aišku, kuo istorija baigsis – ogi niekuo. Dovanokit už intrigos apšvinkinimą. Tačiau finalo numanomybė pasakojimo prenatalinėje stadijoje nelygi skaitytojo išsilavinimui, patirčiai ir gal net lyčiai; ar ne dėl to iš anksto įspėjau, kad Esterai su tuo Olofu neteks sulaukti gražios senatvės, kadangi pats esu tam tikros lyties? Kad ir kaip ten būtų...

Galima pridėti ir ketvirtą romano atributą, kuris kitomis aplinkybėmis būtų vertinamas kaip trūkumas, – tai dalinis Olofo charakterio atskleidimas. Šio sumišusio žmogaus savybės aiškėja iš dialogų, dar išsamesnis jo psichologinis atvaizdas plėtojamas Esteros vaizduotėje, kai ji racionaliai apibendrina jųdviejų romantinio ryšio patirtį. Olofas nėra autonomiškas veikėjas – jis dialogo tikrovės ir herojės fantazijos hibridas, sukurtas iš nesibaigiančių jos spėlionių, apmąstymų: „Toks prieštaringumas buvo vargiai paaiškinamas, o gal tai – organiškas dvilypumas, nepavaldus jo valiai?“ (p. 46)

Atrodo, autorė mus nukelia ne į objektyvų pasakojimą su daugiau nei dviem visaverčiais personažais, o į vienos veikėjos jausmų pasaulį. Meno magija: skaitytojas tampa pagrindinės personažės pasaulio dalimi. Negana to, skaitytojas, kaip ir Estera, yra suvedžiojamas, nors tiek pati veikėja, tiek skaitytojas supranta, kad prastos mudviejų perspektyvos! Tikroji kūrinio intriga – kartu su heroje atsimušti į akliną sieną, sudužti: „Liaukis, jeigu pajėgi“ (p. 120). Rašytoja pavaizduotą vyrišką tipą išsamiau pakomentavo tinklalaidei „Ir šviesa, ir tiesa“: anot jos, tas žmogus visiškai amoralus, ir pačios autorės požiūris sutampa su Esteros. Ši veikėja labai racionali ir kartu pasiduodanti lakios fantazijos šėlui, prieštaringa: „...savo laiką ir jėgas skyrė intelektiniam darbui, kad suprastų pasaulį“ (p. 122). Esteros aklumas ignoruojant mylimojo objekto žiaurumą sukuria stiprų kantrybės lauką, kitaip sakant, patvirtina patarlę, kad meilė akla: „Įsimylėjimas esti nebylus, be jokios sintaksės“ (p. 8).

Nors autorė interviu teigė, kad Olofas kūrinyje lygiavertis Esterai savo „tikrumu“, vis dėlto jo charakteris piešiamas išskirtinai moters akimis. Toks požiūris kiek vienpusiškas, bet būtent ši perspektyva skaitytojui vyrui ir padeda suprasti kitos lyties lūkestį. Nors susitikimas su rašytoja Vilniaus knygų mugėje parodė, kad romanu domisi vien skaitytojos, jį turėtų atrasti ir vyriška auditorija.

Pasakojimo vertę sukuria į veikėjos apmąstymus darniai instaliuota kasdienio gyvenimo psichologija ir egzistencializmo filosofija, kartais aptinki net būties fenomenologijos atšvaitų: „Aromatas atsklinda anksčiau už kalbą. Bet gal klasifikuojant pojūtis tampa ypatingesnis, kai ryškiau jauti to, ką aptari, kvapą?“ (p. 111)

Šimtajame lietuviško leidimo puslapyje randame tekstą tekste – įžvalgią, kone akademinio lygio á la Foucault esė apie meilužės linksmintojos, tos „ypatingos moterų rūšies“, prigimtį ir lemtį. Psichologinių dėsnių išmanymas sudaro sąlygas veikėjai apibendrinti tikrovę įdomiais aforizmais: „Jos [meilužės] anatomija – moters, tačiau autonomija – vyro“ (p. 101).

Susitikimo vietos nepakeisi – tai įvairios Stokholmo kultūrinės erdvės, parkai, barai. Butai, namai. Kartais – už miesto. Kaip pagal Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“ ar Jurgio Kunčino „Tūlos“ romanų topografiją, taip ir pagal „Be įsipareigojimų“ maršrutus, regis, pats norėtum pasivaikščioti ir kaskart atsidurti Sliuseno sankryžoje, kaip „Tūlos“ pasakotojas – ant Užupio tilto. Vaizduojama sostinės kasdienybė liudija ir aukštesnę gerovės kultūrą nei Lietuvoje – veikėjai dažniausiai vakarieniauja ne namie, o gerą maistą ruošiančiuose restoranuose. Kitaip nei vilniečiui, stokholmiečiui automobilis nėra būtinybė – Esteros mažalitražis tarnauja vien kaip pretekstas uždraustiems susitikimams. O veikėjos akis architektūros detalę apibūdina su ryškia skandinaviškos darbo kultūros potekste, kurią šiapus Baltijos įsivaizduočiau nebent drastiškame kontekste: „Ji žvelgė atkakliai įsistebeilijusi į auksines Rotušės karūnas, kurias kažkas, rizikuodamas gyvybe, taip nublizgino, kad jos spindėte spindi“ (p. 255). Apskritai aplinkos aprašymai gana glausti, konkretūs, bet vaizdingi.

„Be įsipareigojimų“ yra psichologiškai turtingas meilės romanas, kurį vertėtų vadinti tiesiog geru romanu. Be meilės. Kūrinį apibendrinsiu pačios pasakotojos apibūdinimu, skirtu kitai knygai, bet iš dalies tinkančiu ir šiai: „Tai buvo paguoda nelaimėje, lengvas ir tikslus stilius, tiesus ir be jokių vingrybių, tačiau gana emocingas, kad išvengtų literatūrinės askezės tykančio pavojaus – sausumo“ (p. 80). Gaila, kad knyga nepateko į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos vertingiausių 2017 m. verstinių knygų sąrašą. Užtat kitos dvi ten yra.

 

Han Kang. „Vegetarė“

Han Kang. „Vegetarė“.  Iš korėjiečių kalbos  vertė Martynas  Šiaučiūnas-Kačinskas. –  V.: „Vaga“, 2017.

Korėjiečių autorės knyga, įpusėjus skaityti, atrodo kaip atrajota japono Haruki’o Murakami’o proza: atšalę poros santykiai ir kasdienybės mistika; skaidrus stilius. Vis dėlto staiga pakinta pasakotojo perspektyva ir proza sužėri. Trečiojoje dalyje tekstas dar kartą perkraunamas – taip sukuriama ir stiliumi, ir perspektyvos rakursais įvairiopa struktūra.

Pagrindinė veikėja vieną naktį nusprendžia atsisakyti mėsos ir niekam nepaaiškinusi savo motyvų pradeda fiziškai nykti. Romane vaizduojama sunki psichozės forma; ji mistifikuojama, tačiau atsakingai. Tai jautrus bandymas suprasti itin sudėtingą sąmonę.

Trys skyriai, trys požiūriai: 1. nejautraus sutuoktinio; 2. geidulį jaučiančio svainio; 3. herojės sesers. Pirmame segmente vyraujanti literatūrinė priemonė – konkretumas, dialogų skurdumas (net bereikšmiškumas) ir kiek archajiškas, pasakotojo vaidmenį išryškinantis intrigos kūrimo būdas: „Tačiau kas ketvirtą ryto visiškoje tamsoje galėjo ją prikaustyti prie balkšvų keturių šimtų litrų talpos šaldytuvo durų?“ (p. 11) Tik vėliau supranti, kad pasakojimo santūrumas padeda atskleisti to, kurio akimis pasakojama, dvasinį plokštumą: „Ir nė nesiruošia atsižvelgti į vyro prieštaravimus, kas per užsispyrimas?“ (p. 19)

Antra dalis nukelia į vaizdingą seksualinę fantasmagoriją, toliau stebimas veikėjos lėtinis (įsivaizduojamas?) virsmas augalu. Nykstančiai žmonos seseriai geismą dek­laruoja pripažintas dailininkas ir galiausiai randa būdą su ja suartėti: iš pradžių tapo kūrinius ant svainės nuogo kūno, kol įkalba nufilmuoti „menišką“ sueities performansą – „jos mongolišką dėmę uždengia ir vėl atidengia jo raudona gėlė, jo lyties organas tarsi didžiulė gėlės piestelė įeidavo ir išeidavo iš jos kūno“ (p. 129). Tikriausiai panašiu „botaniniu“ rakursu moteris vertina kai kurie žinomi režisieriai arba Vilniaus dailės akademijos profesoriai, sutikę pirmakurses gležnas gėleles: „Liesi raktikauliai, lygi krūtinė, gulint ant nugaros primenanti nepilnametės mergaitės, išsišovę šonkauliai, be jausmų praskėstos šlaunys, netgi veidas panašus į dykumą, lyg miegotų atmerktomis akimis“ (p. 97).

Sesers žiūra – empatiškiausia. Trečiame skyriuje pamažu rekonstruojant šeimos santykių istoriją, prieinama prie atsargių išvadų: „Kada prasidėjo visi šie dalykai? Ne, kada viskas pradėjo griūti?“ (p. 151) Moteris geriau supranta augalu virstančią seserį, kai pati pajunta, kad ji „šiame pasaulyje niekada nėra gyvenusi“, kad nuo pat „ankstyvos vaikystės, kiek tik galėjo prisiminti, ji tiesiog kentė“ (p. 181), o pasakodama apie keletą patirtų neurotinių simptomų – depresijos, hipochondrijos momentų – priartėja prie asmeninės dvasinės tiesos. Galiausiai sesuo suvokia ir savo artimiausio žmogaus negalavimo mechanizmą. Tik ar ne per vėlai?

„Vegetarė“ – istorija tarsi apie tradicinę šeiminę patologiją, bet pavaizduota originaliu būdu, iš pažeidžiamųjų perspektyvos, nepasitelkiant pasakotojo visažinystės. Sykiu tai prasminga vaizduojamos konkrečios visuomenės – Pietų Korėjos – dvasinė studija, kurios principinius elementus galime atpažinti ir Lietuvos tikrovėje. Moters metamorfozė iki Franzo Kafkos herojaus siaubo priartėja tik iš dalies, bet pelnytos „Man Booker“ premijos neabejotinai verta.

 

Leïla Slimani. „Lopšinė“

Leïla Slimani. „Lopšinė“.  Iš prancūzų kalbos vertė  Violeta Tauragienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

L. Slimani ėmėsi bemaž didžiausio tabu mūsų civilizacijoje – vaikžudystės temos. Ir pradeda kūrinį Albert’o Camus romano „Svetimas“ vertu smūgiu: „Vaikelis nebegyvas. Pakako kelių sekundžių“ (p. 9).

Kodėl Paryžiuje gyvenančių darboholikų poros mažamečius dukrą ir sūnų nužudo juos mylinti auklė Luiza, autorė iki galo neatskleidžia. Ir nereikia. Vaikžudystė – pernelyg „neįmanoma“ situacija, ją nėra paprasta paaiškinti nei teisme, nei literatūroje. Užtat šeimos ir samdinės psichologiniai portretai išplėtoti nepriekaištingai, kad motyvų širmą skaitytojas vis dėlto praskleistų ir pats pasidarytų išvadas remdamasis savo išsilavinimu, patirtimi ar socialiniu statusu. Naujoji prancūzų literatūros žvaigždė, Goncourt’ų premijos laureatė vaikžudės tipą rekonstruoja pamažu, dozuotai – nuo biografijos atplaišų iki sąmonės gelmių: „Vieną popietę Luiza pašoka iš miegų. Ji užmigo tuo slogiu miegu, iš kurio nubundi liūdnas, nieko nebesuvokdamas, su ašarų pilnomis įsčiomis. Tas miegas toks gilus, toks juodas, kad regi save mirštant, kad būni perlietas šalto prakaito, keistai išsekęs“ (p. 127).

Atkreipčiau dėmesį į jausenos aprašyme įkomponuotą metaforą „ašarų pilnos įsčios“. Išimta iš sakinio ji atrodo kiek per skambi, tačiau kontekste jos reikšmės krūvis subtiliai galingas. L. Slimani kalba kupina tokių genialių elementų – metaforų ir detalių, kurios iš karto nekrinta į akis (kaip, pavyzdžiui, Danutės Kalinauskaitės prozoje), užgauna nejučiom lyg uodo sparnelis ir intuityviame lygmenyje iš tikro įgelia.

„Lopšinė“ vis dėlto yra šeimos knyga, knyga apie šeimą. Tad galbūt svarbiau ne tai, kodėl prie šeimos prisirišusi svetima moteris pasiryžta kruvinam aktui, o kaip gyvena šiuolaikinė pora su vaikais. Nors veiksmas vyksta Paryžiuje, su tėveliais Poliu ir Miriam susitapatins kiekvienas, kuriam yra tekę keisti sauskelnes, juoktis iš pirmų atžalos žingsnių, kartoti pirmuosius mažylio žodžius. Tiesa, Luizos būsto nuomotojas yra Parisien typique – dėl didelio gyventojų tankio ir aukštų nuomos kainų šis verslininkų luomas su žmonėmis elgiasi nehumaniškai, Lietuvoje taip blogai dar nėra.

Romanui būtų galima prikišti dėl tam tikrų struktūrinių trūkumų, bet jie neesminiai. Autorei vos 36-eri, o palankiai įvertinta ne tik „Lopšinė“, bet ir debiutinė jos knyga „Žmogėdros sode“ („Literatūra ir menas“, 2018-01-19), taigi rašytoja tikrai dar ne kartą mus pradžiugins (jei galima sakyti, kad knygos sunkiomis, išgyvenimus sužadinančiomis temomis „džiugina“).