Ženk drąsiai – su Anne Carson – žodis po žodžio atstatyk gyvenimą, nepaisydama gramatikos ir formų, kurios leidžia kultūrai ūžti. 

Lietuvių leidykla, anotacijoje „Vandens chronologiją“ pavadinusi „gyvu, pulsuojančiu romanu“, iš esmės mus suklaidino, nes tai yra memuarų, arba, kaip tartų pati autorė, antimemuarų knyga. Antimemuarų žanrą 1967 m. pradėjo prancūzų romanistas, dailės istorikas André Malraux, šitaip pavadinęs savo autobiografiją. Antimemuarai yra prisiminimų užrašymo būdas, kai sąmoningai suardomos įprastos memuarų taisyklės. Šiuo požiūriu L. Yuknavitch knyga žanrą atitinka idealiai.

 

Lidia Yuknavitch, „Vandens chronologija“, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, V: „Kitos knygos“, 2025

 

O jeigu vis dėlto, patikėjęs leidyklos anotacija, „Vandens chronologiją“ imsi skaityti kaip autofikcinį romaną? Pasirodo, nekalta išankstinė nuostata gali pasiūlyti tam tikrą kritinę perspektyvą, kurią aš, kaip „literatūros kritikos – rašymo veiksmo, visiškai įteisinto baltųjų vyrų žinijos“ (180 p.) emisaras, ir pabandysiu šiąja publikacija išskleisti.

Pasakodama apie vaikystės traumas ir tėvų skriaudas, priklausomybes ir nuopuolį, seksualumą ir motinystę, autorė laikosi ne laiko chronologijos, o metaforinės anachronijos – t. y. nenuoseklaus, hibridinio pasakojimo būdo, kurį sieja vandens simbolis. Penkios dalys suskaidytos į atskirus skyrius, kurie vienas su kitu nederinami ne tik laikiškai, bet ir žanriškai. Leidyklos anotacijoje nurodomą „suardytą struktūrą“ galime paprasčiausiai įvardyti kaip fragmentišką.

Tai feministinė knyga, kurioje vaizduojamos, o dažniau – apsvarstomos, kūno kontrolės, moters savidestrukcijos, maišto ir socialinių normų transformacijos patirtys. Vaikystė disfunkcinėje inteligentų šeimoje, profesionalios plaukikės kelias, gaivališkos seksualinės patirtys, stiprus polinkis svaigintis, asmeninis santykis su literatūra ir galiausiai skaudžiausias gyvenimo nutikimas – dukrytės mirtis jos gimimo dieną. Visa tai atskleidžiama specifiniu naratyvo konstravimu, lyg specialiai nesilaikant prozinio pasakojimo tradicijai būdingos „tvarkos“, t. y. laiko anachronijų motyvacijos.

Pasakojimas vis dėlto pradedamas lyg romanas: jautriai vaizduojama vos gimusio kūdikio netenkanti motina. Skaitytojų atsiliepimai rodo, kad šie pirmieji keturi puslapiai taip stipriai paveikia, kad kai kurios moterys nebesiryžta toliau skaityti, bijo, meta knygą šalin. Mane, atvirkščiai, suintrigavo, tačiau netrukus atsimušiau į kitokio registro sakinį, kokiu tarytum galėtų prasidėti tradicinė autobiografija: „Šią knygą galvojau pradėti nuo vaikystės – nuo pačios gyvenimo pradžios. Tačiau savo gyvenimą prisimenu ne taip.“ (16 p.) Kūrybinio rašymo treneriai įprastai siūlo revizuoti tiek pirmą, tiek antrą romano skyrius, tad tikėtina, kad šiuo atveju regime tokios revizijos rezultatą – į priekį iškeliant ypač dramatišką sceną, o tradicinį įvadą paliekant tekste vėliau. Pati L. Yuk­navitch aktyviau rašyti pradėjo baigusi kūrybinio rašymo dirbtuvių kursą, dabar ji dirba savo sukurto korporealistinio rašymo metodo dėstytoja, tad visiškai tikėtina, kad klasikinių patarimų standartą taiko ir savo prozai.

„Vandens chronologijos“ ekranizacijoje – galingame „Saulėlydžio“ serijos aktorės Kristen Stewart režisūriniame debiute su stulbinamo meistriškumo vaidmenį sukūrusia Imogen Poots – pasakojamojo laiko anachronija sukuriama kur kas taikliau: pradžioje vaizduojamos kelios kraujuojančios veikėjos padėtys vandenyje, pirmu sakiniu pasakotojai už kad­ro tariant frazę, paimtą iš hipoteksto numanomojo įvado („Galvojau pradėti nuo vaikystės“). Kraujavimas vandenyje rodomas kaip metafora, tiesiogiai neatskleidžiant priežasties, nes kūdikio netektis žiūrovui pristatoma tik 50-ą minutę. Tokia intriga, iš pradžių vizualiai pateikiant vos užuominą ir išlaukiant iki kulminacijos, yra struktūriškai apgalvota, neforsuota.

Po įvadinės sukrečiančios scenos knygoje esamuoju laiku rašanti autorė byloja apie save praeityje, t. y. per atstumą tarp biografinio ir vaizduojamo laiko, todėl pradėdama mintį nuolat pažeria nuorodų į tuometį veikėjos amžių arba vartoja veiksmažodį „atsimenu“. Sąmoningos nuorodos į praeitį (suprask, tikrai ne pasakojimo dabartyje) lemia ne tik šaltą distanciją, bet kai kada sudaro ir abejingumo įspūdį: „Kai motina pirmą kartą bandė nusižudyti, buvo šešiolikos.“ (61 p.) 

Laiko distancija pritraukia parazitines kalbos formas, lietuviškame vertime tai yra būtasis dažninis laikas, pavyzdžiui: „Kartais, kai likdavome vienos, kamantinėdavau motiną apie tėvą – koks jis buvo, kai jie susipažino. Ji beveik visada nueidavo į miegamąjį, išsitraukdavo iš spintos batų dėžę, atsisėsdavo šalia manęs ir išskleisdavo piešimo popieriaus lapą.“ (94 p.) Išsyk knieti pasitikslinti: kiek dažnai nutikdavo tas „kartais“, negi tikrai visada eidavo į miegamąjį, ar tikrai atsisėsdavo tik šalia? Kūrybinio rašymo dėstytojai siūlyčiau tokias scenas rašyti būtuoju kartiniu laiku, situaciją pasakojant kaip vienalaikį įvykį, o pabaigoje, jei reikia, pridedant pastabėlę, kad tai kartodavosi.

Ne lengvesnių patirčių negu L. Yuknavitch šeimoje patyrusi Tara Westover savo memuarų knygoje „Apšviestoji“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018) kur kas nuovokiau suvaldo laiko kategoriją ir sudaro sąlygas skaitytojui išlaikyti suvokimo židinį čia ir dabar. Ji intuityviai pradės skyrių su konkrečia laiko nuoroda, atitinkamai vartodama būtojo kartinio laiko veiksmažodžius: „Tą naktį nemiegojau. Atsisėdusi ant virtuvės grindų, žiūrėjau, kaip pamažu tiksi valandos“ (22 p.) ir tik vėliau atsargiai įterps kito laiko ir pasakojimo perspektyvos žymenį nurodydama: „Kaip vėliau sužinojau, tai buvo pagarsėjęs įvykis...“ (24 p.) Todėl paskui kartkartėmis pavartojamas būtasis dažninis laikas nebesutrikdys sklandžiai plėtojamo pasakojimo energijos: „Girdėdavau tuos žodžius kas rytą eidama pro raudonąjį vagoną...“ (28 p.) 

Kartais L. Yuknavitch irgi ne tik atpasakoja, bet ir vaizduoja. Kaip minėta kūdikio netekties situacija, taip ir jos žiaurus priverstinis mokymasis važiuoti dviračiu – sukrečia. Nors fragmentas vėlgi pradedamas visiškai nebūtinu veiksmažodžiu „atsimenu“, pati istorija papasakota įtaigiai ir jau jusliškai: vartojama tiesioginė kalba ir, svarbiausia, rodomas veiksmas: „Iš pradžių taip stipriai suspaudžiau vairą, kad paskaudo delnus. Visą kelią žemyn klykiau. Myniau atgal, bet visai nesijautė, kad lėtėčiau.“ (100 p.) Į veiksmą įtraukiančių scenų esti ir daugiau, pavyzdžiui, nevartojant kablelių užrašyta pornoproza, kur energingai kaitaliojamas būtasis ir esamasis laikas, o būtajam dažniniui natūraliai nebelieka kaip pasirodyti.

Atskiro dėmesio vertas pasakojimo lygmenų pažeidimas, kai autorė nuolat kreipiasi į adresatą, kai kada supainiodama numanomų skaitytojų skaičių – vienur daugiskaita, kitur vienaskaita. Ji kelissyk tarsi teisinasi adresatui užsimindama: „Žinau, kaip papasakoti šią istoriją.“ (95 p.) Suprantama, popieriuje išdėstyti seksualinio išnaudojimo paauglystėje arba kūdikio netekties patirtį nėra lengva, bet ar skaitytojui šitas aplinkybes būtina žinoti? Rašytoja taip ir neišsivaduoja iš savo susikurto prieštaravimo: vienur deklaravusi, kad „tik naratyvas atveria paslaptis, kad galėčiau išsipasakoti“ (121 p.), vėliau pripažįsta ketinusi „parašyti visą šitą knygą taip ir nepapasakojusi“ (178 p.). Struktūros nenuoseklumas neatsiejamas nuo atvirumo ir nutylėjimo prieštaros. Vietomis tokia laikysena tarp savęs ir savęs atsimenamos (savęs kaip veikėjos praeityje), toks nestabilus suvokimo fokusavimas nukrypsta į kalbėjimą klišėmis: „Ar tai buvo meilė? Ar buvo? Aš vis dar nežinau.“ (66 p.) Pasitaiko atviros didaktikos, aktyvių pastangų būti išgirstai kitų moterų (ir tai pavyksta – jos išgirsta, kaip rodo palankūs atsiliepimai ir didelė knygos sėkmė).

Kokią vis dėlto pridėtinę meninę vertę suteikia sąmoningai suardyta struktūra „Vandens chronologijoje“? Autorė į vieną knygą sudėjo kelis žanrus: memua­rų, prozos pasažų, sąmonės srauto, kelias esė, yra netgi grafikos. Atskiro paminėjimo vertos esė apie plaukuotas plaukikes (beje, kokia šauni lietuviška aliteracija!) ir autorei įtaką padariusias rašytojas. Kaip vandens metafora nulemia šio anachroniško pasakojimo struktūrą (jeigu išvis nulemia), reikėtų atskiro kruopštaus naratologinio tyrimo, kuris vis tiek kaži ar atvestų prie vaisingų rezultatų.

Knyga jokiu būdu nėra romanas, kaip nurodoma anotacijoje, bet ir ne visai memuarai: sakyčiau, tai yra aktyvus kvietimas būti išgirstai ir sužadinti kitas moteris, kurios, per skaitymą atpažinusios panašias patirtis, įsidrąsintų pabudinti ir savo balsą. Iš dalies tai feministinė savipagalbos knyga, bet dar labiau – kūrybinio rašymo metapratimas, kuriuo parodoma ne tik tai, kaip parašyti madingą pasažą be skyrybos ženklų ar įdomią kultūrologinę esė, bet ir kaip vis dėlto nereikėtų rašyti. Galų gale „Vandens chronologija“ virto scenarijaus apmatais nuostabiam režisūriniam debiutui, kur knygos vaizdavimo prieštaros išspręstos su medijos pagalba – gudriais montažo sprendimais, taikliai atitaikytu garso takeliu beigi, nepaisant nuolatinės analepsių ir prolepsių karuselės, vis dėlto daugmaž išlaikant žmogaus biografinio laiko chronologiją.

P. S. Vertimas – šaunus, tik negalėjau susitaikyti, kad iš Kalifornijos kilusi (tiesa, turinti lietuviškų šak­nų) autorė lietuviškame tekste keikiasi rusiškai: jeigu „b*et“ į lietuvių kalbą neišverčiamas, gal ir „f*ck“ nebeturėtų būti verčiamas?