Aurelija Umbrasienė. „Apie Kotryną, jos angelą, musę Zosę ir kt.“. Iliustravo Vaiva Trilikauskaitė-Kulišauskienė. – Vilnius: „Bernardinai.lt“, 2012.
Vienintelis teigiamas dalykas, kurį galėčiau pasakyti apie šią knygą, –­ kad autorės ketinimai buvo geri (ir leidėjų, be abejo). Bet kaip čia neprisiminsi patarlės, kad gerais norais pragaras grįstas. Įkyrėję literatūriniai šablonai, tiesmukas pamokslavimas ir pagal mėgėjiškos medinės drožybos taisykles išdrožti herojai bus tikra bausmė to galbūt ir nenusipelniusiems skaitytojams. Ar autorė to tikrai troško, abejočiau. Užuot svajingai spoksojus kažkur ir kažkam įsėlinant į širdį (taip autorei gimė mintis parašyti knygą), gal užtektų nunerti servetėlę arba išvirti uogienės. Juk tai irgi kūrybinis procesas. Gal reikėtų pagalvoti, kad toji svajinga nuotaika nebūtinai turi būti realizuota rašymu, kad pastarasis procesas, be svajingumo, reikalauja ir amato išmanymo, ir aiškios motyvacijos, ir pagaliau –­ atsakomybės. Juk vaikams rašoma literatūra turėtų formuoti mažųjų estetinius kriterijus, kalbos jausmą, esmingiausias etikos tiesas, lavinti vaizduotę. Užtat rašyti vaikams ir yra taip sunku. Žinoma, tik ne šios knygelės autorei – matyti, kad rašalas iš plunksnos liejosi laisvai. Po šventa grafomanų vėliava, ant kurios parašyta, kad kilniam tikslui nebūtinos priemonės. Bent jau tokios, kaip savo literatūrinių sugebėjimų įvertinimas.
Stereotipinės situacijos šioje knygelėje galėtų būti visiškai priimtinos, jeigu tik autorė suvoktų, kaip saikingai ir atsargiai reikia įgyvendinti tai, kas vadinama moralitė. Bet autorė to nežino – užtat pasitelkia begalinį žodžių srautą, aprašinėdama, kokia Kotryna buvo negera, bet paskui pasitaisė (situacija su batukais ir žaislais, kurių turėjo daug ir norėjo dar daugiau, o pas­kui staiga suvokė, kad tai yra negerai, kad reikia dalytis su kitais, to gero neturinčiais vaikais). Kodėl gi Kotryna staiga tai supranta? Žinoma, angelas padeda. Nes be angelo pagalbos šios knygelės veikėjams apsispręsti sunku. Reikia netgi tiesioginio įsikišimo: angelas auksiniu rakteliu atrakina surūdijusią Kotrynos širdį. Paskui kutena arkliui ausis ir numauna vežikui guminį batą (kad šis, būdamas girtas, nesukeltų avarinės situacijos). Toks angelo elgesys atrodo ne tik kad keistas, bet ir visiškai neadekvatus dvasinei būtybei.
Svarbus veikėjas knygelėje yra musė Zosė – kodėl, taip ir lieka neaišku. Lyg ir bandyta pasitelkti komiškumo aspektą (tą liudija savaip juokingas musės vardas), lyg ir įvesti blogąjį veikėją (musės tam tinka, šiaip ar taip, tai visgi nesimpatiškas vabzdys, siejamas su ligomis, antihigieniškomis gyvenimo sąlygomis, pagaliau su mirties įvaizdžiu). Tačiau toji musė, net nespėjusi ką nors bloga pridirbti, staiga darosi tokia gera, kad niekaip negaliu tuo patikėti. Skaitant knygelę neapleido įkyri mintis, kad ji su angelu – vienos šeimos nariai, tokia dvasinė giminystė juos sieja.
Porą žodžių apie knygoje pateiktus tekstus, kurie, kaip suprantu, turėtų vadintis eilėraščiais, – jų atsiradimas veikiausiai susijęs su tuo aukščiausio kūrybinio įkvėpimo tašku, kai proza jausmus išreikšti jau yra bejėgė. Man atrodo, kad būtų mažesnė blogybė, jeigu tas aukščiausias įkvėpimas vis dėlto būtų išreikštas proza. Bent jau į akis taip nekristų netaisyklingi kirčiai, bejėgiškas bandymas rimuoti ir visiška nejautra žodžiui kaip meninės išraiškos priemonei.

Antanas Šimkus, Ieva Babilaitė. „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“. – Vilnius: „Bernardinai.lt“, 2012.

Antanas Šimkus, regis, neturėjo tiek daug gerų norų, kaip Aurelija Umbrasienė, užtat ir knygelė išėjo nebloga (žinoma, prie to itin prisidėjo talentinga dailininkė Ieva Babilaitė). Pats simpatiškiausias šios knygelės bruožas – kad autorius nesistengė kurti idealaus veikėjo ir nenaudojo stereotipinių „gražaus eilėraščio“ kūrimo priemonių. Ir nors kartais sunku suprasti bobulytės Stasės poelgius (lipa į medį pavasario ieškoti; matyt, vien iš pilietinių paskatų kasa kiemuose sniegą; vagia dviratį iš kiemo; aploja vilkšunį), juos galima priskirti paklaikusiai (žodžio „pašėliškai“ sąmoningai nevartoju) bobulytės prigimčiai. Maža nuo ko galima paklaikti šiais laikais: nuo mokesčių už šildymą (su tuo susiečiau lipimą į medį ir žvalgymąsi, kurgi tas pavasaris), nuo musmirių (paragavo iš smalsumo begrybaudama, nes ūdyti anūką, kad šis neša pintinę grybų, visai neadekvatu), nuo serialų (dar gerai, kad iš bobulytės televizoriaus išlenda komisaras Reksas, o ne koks Deksteris ar Lesteris –­­ nuo tokių dešra neatsipirksi). Apskritai Šimkaus eilutės „Visame kieme – nė dvasios, / Tuščia tuščia po langais, / Bobulyčių serialai / Dūsauja visais balsais“ man yra vienos gražiausių knygoje – ir kaip klasikos parafrazė, ataidinti iš gelmės, ir kaip vaiduokliška mūsų popkultūrinės erdvės metafora.
Apskritai Šimkaus bobulytė yra įdomus psichologinis personažas – sieti ją su vaikiška pasaulėjauta, vaiko logika gal ir nevertėtų, ji veikiau primena neadekvačiai besielgiantį suaugėlį. Autorius, žinoma, stengiasi įrodyti, kad bobulytė yra „vaikiška“, bet gal to nė nereikėtų? Ar „vaikiškumą“ būtinai reikia sieti su kvailais ar nelabai suprantamais poelgiais? Gal bobulytė autentiška ir įdomi būtent tuo –­­ savo keistai prasiveržiančiu suaugėliškumu? Gal čia slypi jau nebe humoras (kurio knygoje esama, ir ačiū Dievui), o giliai slepiamas tragiškumas? Štai kad ir tas lipimas į medį ir žvalgymasis pavasario – ar jau čia taip juokinga, kai žinai, ką išdarinėja pabaisos šilumininkai?.. Jeigu bobulytė tupėtų medy, o šilumininkas kaip koks vilkas tykotų apačioj – tiesiog akyse gimtų naujųjų laikų legenda.
Ir kadangi Šimkus tikrai žino, kokia yra poetinė virtuvė ir kokie prieskoniai joje vartojami, tai negrabią, mokinišką, improvizacinę eilėdarą laikyčiau savotišku pokštu. Žinoma, šį pokštą reikėtų suprasti –­­ koks nors darniai eiliuojantis grafomanas pasipiktinęs pasakytų, kad jis sugebąs daug geriau ir gražiau. Man atrodo, kad Šimkui rūpėjo, ar būtinai reikia eiliuoti „gražiau“?.. Be to, ieškoti savo poetinio braižo vaikams skirtoje poezijoje, pradedant nuo eksperimento, o ne nuo sekimo tradicija, galbūt yra ir nedėkingesnis, ir rizikingesnis būdas. Laikyčiau tai pradžia, kuri nuteikia gana optimistiškai.

Kate DiCamillo. „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. Iliustravo Bagramas Ibatoulline’as. – Vilnius: „Nieko rimto“, 2012.

„Saldus“ ir „seilėtas“, „sentimentalus“ –­­ vargu ar šie žodžiai, nors ir bravūriškai ištarti (Gediminas Kukta šitaip išdrįso, anonsuodamas knygą), galėtų kad ir iš dalies apibūdinti šį kūrinį (kaip, beje, ir kitą, 2005 m. „Vagos“ išleistą Kate DiCamillo knygą „Pasaka apie Desperą“). Bet tai savotiška tendencija – į literatūrą vaikams daugelis suaugėlių (ar dar tebeaugančių) žiūri su savotiška pašaipa ar tiesiog atlaidžiai: et, pasakos. Pamiršdami, kad vaikai nepuls nuo pat mažumės skaityti Platono ar Dante’s, o bandys suprasti sudėtingą ir prieštaringą pasaulį per jiems suvokiamą ir prieinamą literatūrą. Ogi ir rimtas suaugėlis galėtų kada nors įsisąmoninti: vaikams skirta literatūra taip pat turi savo šekspyrų ir dikensų.
Štai kad ir ši knyga. Iš pirmo žvilgsnio –­ paprasta, skaidri kaip stiklas. Struktūra, sakyčiau, netgi griežta ir negailestinga –­ jokių nereikalingų stiliaus puošmenų ir siužeto nuokrypių. Joje netgi stebuklo nėra. Tiesą pasakius, aš tikėjausi, kad porcelianinis triušis Edvardas, stačia galva įkritęs į vandenyną ir nuskendęs, dugne atsistos ant kojų ir ims eiti, tada jam nutiks visokių nuotykių ir galų gale jis pareis į namus. Autorė tokios galimybės jam nesuteikia. Triušis keliauja, bet ne pats panorėjęs, savo valia, o, tarkim, atsitiktinėms aplinkybėms susiklosčius (jį tinklu ištraukia žvejys, pas­kui jo duktė išmeta triušį į šiukšlyną, kur jį randa valkatos šuo, ir t. t.).
Kodėl? Čia jau galime svarstyti, kas yra kelionė ir kodėl mums reikia keliauti. Besvarstydami neišvengiamai susidursime ir su gyvenimo prasmės klausimu, ir su egzistencialistų iškeltomis ribinėmis situacijomis, ir su būties bei realybės suvokimu. Beskaitydama prisiminiau dar ir R. M. Rilkę, A. Šliogerį beigi „daikto savyje“ sąvoką. Triušis Edvardas yra toks „daiktas savyje“: mąstantis aplinkinį pasaulį ir abejingai priimantis jį. Ir tik autorės vaizduotės pagalba mes galime suvokti, ką jis mąsto, ką jaučia. Nors triušis tik daiktas, bet jis veikia kitų gyvenimus: ir valkatos, ir berniuko, ir mirštančios mergaitės, ir senos moteriškės...
Galima būtų sakyti, kad Edvardo kelionė – savotiška metafora. Keliaujama konkrečiu laiku erdvėje ir kartu paties Edvardo širdyje. Visi išoriniai įvykiai tėra tik būdas sukurti patį didžiausią įvykį – kad porcelianinė triušio širdis atsivertų, imtų jausti. Kadangi vienas stipriausių jausmų yra skausmas, natūralu, kad širdis atgyja būtent iš skausmo. O tada, triušiui pačiam nesitikint, ateina meilė. Regis, vienas didžiausių knygos privalumų, kad autorė nevaizduoja meilės kaip uogienės, kurią šaukštais gali dalyti į visas puses, nes tai madinga. Ir jeigu negausi savo šaukšto uogienės, tai tau ims skaudėti. Meilė iš tiesų yra būties paslaptis, ir ne tik mūsų būties.
Jeigu jau tiek čia filosofijos, tai kurgi tada pasaka? Pasaka čia įkūnyta senosios Peregrinos, kuri triušį Edvardą padovanojo savo anūkei Abilenai, paveiksle: ji paslaptinga ir keista kaip ragana, galbūt netgi nemirtinga – ne veltui savo kelionės pabaigoje Edvardas sutinka seną antikvarinę lėlę, kuri jam primena Peregriną, ji netgi pakartoja tą pačią pasakos formulę: „Tu mane nuvylei.“ Šiuo atveju atsiskleidžia ne tik apmąstomai, bet ir išgyvenamai būčiai būdingas judesys: įkvėpti daiktui dvasią. Kad būtent dėl tos tylios, daugeliui negirdimos dvasios daiktas būtų neįkainojamas. Šiais laikais, kai vartotojiška ideologija daiktus skatina tik vartoti, neįžvelgiant juose jokio dvasios judesio, jie ir gaminami tokie, kad nieko neįžvelgtum, ne išimtis ir žaislai, – rankų darbo triušis Edvardas jau yra daugiau negu daiktas. Jis tampa pasakos, jungiančios laiką ir erdvę, personažu, ateinančiu iš vaikystės, kurioje visi daiktai, net patys paprasčiausi, yra pasakiški ir lygiomis teisėmis dalyvauja stebuklingame veiksme.

Ula Šimulynaitė. „Avinas Liudvikas Besarabijos stepėje“. Dailininkė Ula Šimulynaitė. – Vilnius: „Petro ofsetas“, 2012.

Kažkodėl visi keturi knygos žodžiai man skamba juokingai. Taip ir norisi improvizuoti – „Karakumų asilėlis lietaus šalyje“ ir panašiai. Žinoma, kai atsiverti knygą ir pamatai žemėlapį, juokai pranyksta – aha, pasakojimas, regis, bus realistiškas, nes ir Besarabija, ir Ukraina, ir Juodoji jūra, ir Bosforo sąsiauris, ir visi kiti geografiniai vietovardžiai yra ten, kur ir turi būti.
Bet vėliau apima abejonės. Avinas Liudvikas elgiasi taip, kaip joks normalus avinas nesielgtų – rūko, nusišauna fazaną sriubai, varo per stepes su šarvuočiu BTR’u. Sutinka marsiečius, kaži ko besi­knaisiojančius stepėje, ir stepių Gomesą –­ kas jis toks, skaitytojui lieka paslaptis, bet tikrai ne meksikietis, veikiau ateivis. O gal ir žemės padaras – žodžiai „pamėlęs snukis su mažų apvalių dantukų eile, labai panašia į šypseną“ nebūtinai tinka tik kitos planetos gyventojui. Apskritai pasakojimas lyg ir pretenduotų į crazy stilių. Čia tiktų ir apsirūkęs avinas (ko verta vien jo mintis, pasikalbėjus su pelikanu, plaukti laivu į Europą), ir „nuo nervuko tirtantis Gomesas“, ir autorė, kuri pameta abudu veikėjus laimingų avinų pilname laive vidury jūros, tarsi niekur nieko pasakydama – „kas jų laukia nežinomuose kraštuose ir kur jie netrukus atsidurs, žino tik pati lemtis“. Tai būtų visai įdomi išeitis iš keistos padėties, kai imi svarstyti, kas gi čia per knyga ir kam ji skirta – vaikams, jų tėvams ar marsiečiams. Tik jau tada reikėjo nebijoti to crazy ir improvizuoti – manding Vladas Braziūnas, kurio indėlis knygai apibrėžiamas kaip „teksto redakcija“, nebūtų prieštaravęs.
Nereikėtų smerkti dailininkų, kurie savo piešinius dar bando iliustruoti ir tekstais. Juk yra pavyzdžių, kai pasiseka, ir tekstas nėra prie piešinio prisišliejęs našlaitis. Tam paprastai reikalinga aiški teksto motyvacija – kam jis reikalingas, kokį semantinį krūvį jis kelia. Tačiau skaitant avino nuotykius aišku tik viena –­ tiesiog autorei paliko nemenką įspūdį 2010 metais Ukrainoje, Frumušika Novos miestelyje, vykęs Magnus Ducatus Poesis pleneras, užtat ir atsirado ši knyga. O visa kita... na, galėtų koks asilas Rapolas ar briedis Eugenijus baladotis po lietuviškas pievas. Rastų čia ir marsiečių pamėlusiais snukučiais, ir kontrabandinių cigarečių, ir viso kito. Ir į Europą galėtų keliauti – tik reiktų užsakyti specialų lėktuvo reisą. O svarbiausia, kad viskas atrodytų rimtai ir netgi liūdnai, kaip lietuviškai prozai ir dera. Jokių crazy ir jokių apsirūkymų.