Jau ne pirmą kartą Renatos Šerelytės romaną įtalpinti į lentynėlę pasirodo keblus uždavinys, todėl ir leidykla anotacijoje net pasiūlo rinktis iš kelių variantų – alegorinio romano su „distopijos bruožais“, tačiau nestokojančio „fantastinių elementų“. Vis dėlto – tai alegorinis, fantastinis ar distopinis romanas? Viskas, regis, kur kas paprasčiau.

 

                                    Renata Šerelytė, „Silūras“, V.: „Baziliskas“, 2025

 

Pasirodo, visiškai tą patį klausimą buvau iškėlęs dar prieš dvylika metų, recenzuodamas kitą autorės romaną „Kokono baladės“ („Literatūra ir menas“, 2014 m. birželio 20 d.). Leidykla tuomet jį priskyrė socialinei fantastikai, nors tai buvo netiesa. Kiek sutrikau ir maloniai nustebau, kad mintyse „Silūrui“ pritaikiau analogišką literatūrinę kategoriją kaip anuomet „Kokono baladėms“. Ir tai ne atsitiktinumas – toks R. Šerelytės kūrybinis credo.

Pirmieji romano skyriai sudaro mokslinės fantastikos romano, skirto paaugliams, regimybę: aprašoma kosmoso erdvė, pabrėžiamos technologijos, vartojama mokslinė terminija. Tačiau tučtuojau pamatai, kad aptinkamos žanrinės klišės tėra žanro imitacija, nes autorei labiau rūpi ne fantastikos žargono ir pasaulėkūros praktinė reikšmė, o detalių asociatyvinė vertė, fantastinės vaizduotės išraiška kalbinėmis priemonėmis. Pasakymas „Augalai turi sėklas, paukščiai – kiaušinius, žinduoliai – gemalus, grybai – sporas, bakterijos – ląsteles“ (15 p.) yra grynai literatūrinis, nes moksliniu požiūriu tai banalybė, be to – ne visai tiesa (nes bakterijos ne turi ląsteles, o pačios yra ląstelės). Klasikinės mokslinės fantastikos romanuose vardijama mokslo informacija įprastai turi pragmatinę vertę ir yra tiksli.

Jau po pirmųjų trijų skyrių (kurie knygoje visi taupios apimties) kosminė tema ilgam užmetama ir, kaip galima suprasti iš skyrelio pavadinimo „Visa tai, ką jis susapnavo“, persikeliama į sapniškąją vaizdiniją. Žinoma, tokia nuoroda tėra dar viena nekalta apgaulė, nes pasakojimas neatitinka sapniškos logikos (nors pasąmonei būdingoms figūromis ir įvykiams artimų keistenybių apstu).

Pasakojimo pagrindą sudaro dviejų vienišų mamų ir jų vienturčių vaikų, įžengusių į paauglystę, istorija: pirmąjį branduolį apima (tariamas) astronautas Teris ir jo mama Lapė, antrąjį – Žiurkytė ir jos mamukas. Abi šeimas pirmiausia jungia tai, kad vaikai yra klasiokai. Tačiau siužetu šių šeimų reikalai beveik nesiejami: kiekviename skyriuje iš minėtos ketveriukės gali būti vaizduojamas vis kuris nors kitas. Jų nuotykiai plėtojami sukeistintame fantazijos pasaulyje, todėl sunku nustatyti veiksmų priežastingumą, o siužeto atpasakoti iš esmės neįmanoma. Ko gero, mūsų pasaulio logikai labiausiai paklūstantis skyrius yra „Alaus salionas“, kuriame vaizduojama, kaip Lapė, vėlyvą metą pritrūkusi alkoholio ir palikusi miegantį sūnų, išeina į alubarį dar išgerti, ten sutinka sūnaus klasiokės motiną, su ja susipyksta, įniršusi išdaužo butelius ir sužeidžia tos moters sugyventinį.

Taigi, pasakojimas plėtojamas „netikėtais siužeto posūkiais“, kaip romano anotacijoje rašo Alvydas Šlepikas. Jie tokie netikėti, kad iš esmės nepaaiškinami. Tačiau „posūkių“ suma vis dėlto susimeta į tam tikrą reikšmės mozaiką. Pirma, atrodo, kad vaizduojamas laikas yra artimas vėlyvajam sovietmečiui (tai nurodo šaldytuvas „Snaigė“, specifinis to meto alkoholis, šiais laikais beveik išnykusi kiaulytės liga ir kt.). Daugmaž įsivardijus pasakojimo laiką, galima aiškiau nustatyti vienišų mamų ir jų vaikų socioekonominę padėtį – ji nėra lengva. Tad ir visos keistenybės, tikrovės anomalijos suprastinos kaip veikėjų vargo, kančios alegorija. 

Beveik kiekvieną veiksmą prisodrinus fantastinių elementų, protas savaime ieško paaiškinimų, kodėl visa vyksta taip, kaip vyksta. Daugelis veikėjų patiria skriaudą ar nelaimę, tačiau įvykio pasekmės tiesiogiai neatskleidžiamos. Pavyzdžiui, vienoje vietoje gana aiškiai nurodoma, kad neprižiūrėtam berniukui kelia grėsmę nepažįstamas vyras: „Paskui atsidarė durys, ant lovelės krito ryškus šviesos ruožas, ir Teris prisimerkęs atsisėdo. Tarpdury juodavo siluetas – kresnas, griozdiškas, plaukai siekė pečius. Vos apversdamas liežuvį, pageidavo susipažinti su „mažuo-ju be... berniuku.“ (69 p.) Šioje vietoje iškėliau prielaidą, kad fantastiniai posūkiai romane gali atitikti veikėjų psichologinės gynybos išraišką, kai, užuot parodžius tiesioginį patyrimo poveikį, siūloma veikėjo fantazija – panašiai kaip Richardo Kelly filme „Donis Darko“ (2001), kuriame fantastinis siužetas iš esmės atitinka veikėjų sąmonės veiklą. Vis dėlto tokią interpretaciją tenka kaipmat paneigti, nes „Silūre“ akivaizdžiai fantazuoja ne veikėjai, o pats pasakotojas, – tai yra keistieji įvykiai nesiejami su veikėjų mentaline projekcija. Interpretaciją, kad sąmonės fantazijas reikia suprasti kaip tikrovės įvykių pakaitalą, tarsi paneigia pats pasakotojas tardamas: „O dabar ką? Dabar telieka trauminės patirtys. Banalu.“ (87 p.)

Perskaitymo kodą siūlo romano pradžioje kartais pažeriamos kitų kūrinių citatos, kurių autorystė dar nurodoma išnašose. Vis dėlto intertekstualumas šiuo atveju tėra klystkelis ir nepadeda atrakinti reikšmės. Vėliau paminima „atlasinė kurpaitė“ (197 p.) – tai nuoroda į Paulio Claudelio pjesę tokiu pavadinimu („Le Soulier de satin“, 1924), tačiau sekimas paskui ją irgi neatrodo vaisingas. Gan išskirtinis ir romano pavadinimas, kuris nurodo ne tik „mitinę“, kaip rašoma knygos anotacijoje, bet ir iš tikrųjų Žemėje buvusią geologinę erą. Šio planetos raidos laikotarpio ypatybė – gyvybės perėjimas iš vandens į žemę. Tokio reiškinio atspindys pasirodo romano atomazgoje, kai veikėjas Teris persikelia į aplinką, turinčią geologinio silūro bruožų: „Klumpelės ir infuzorijos kutena padus, burbulioja duobagyviai, dumbliai plaikstosi palei asiūklius, mąstydami, ar jiems lipti į sausumą, ar ne, o gaubtasėkliai paparčiai jau žingsniuoja per lygumas, ir sporos kaip skiemenys sklando ore.“ (210 p.) Gražu. Šiame fragmente fantastinė vaizduotė vėlgi pasireiškia kaip kalbos, kalbėjimo sužadinimo būdas (sporos kaip skiemenys).

Taigi, pasakojime tiek įvykių priežastingumas, tiek intertekstų siūlomi kodai iš esmės yra atsitiktiniai, grįsti vien žaisme, asociatyvumu. Gal tada padėtų naratologinės kritikos gudrybės? Naratologija siūlo ieškoti pasikartojimų, o tokių romane tikrai esama. Ypač ryškios dviejų veikėjų Lapės ir Žiurkytės metamorfozės, kai jos iš žmonių virsta kaip tik šitaip įvardytais gyvūnais. Be to, kinta ir jų amžius – didelė pasakojimo dalis skirta Lapės atjaunėjimo stebuklui: „Veidrodis šaltai atspindėjo išsižiojusią paauglę pilkomis akimis, rausvais nagais ir į visas puses kaip gorgonės čiuptuvai besiplaikstančiais plaukais.“ (126 p.) Šiame svarbiame veikėjos virsmo aprašyme reikia atkreipti dėmesį į dvi nuorodas – pasakoms būdingą atspindžio veidrodyje motyvą ir graikų mitą. Kitame fragmente veikėja vėlgi žvelgia į veidrodį ir, susiginčijusi su savo iškreiptu atvaizdu, ironiškai padėkoja supratusi, kad jos globėjai nesirengia jos „pečiun pašaut. Kaip ragana Grytutę“ (170 p.). Tad štai kur šuo pakastas! Palyginimų su kitomis stebuklinėmis pasakomis esama ir daugiau: vadinasi, paradoksali pasakojimo įvykių logika, kai kurie pasakoms būdingi pasikartojimai ir daiktai, ko gero, yra ir viso romano raktas.

Tuomet darkart žvilgteliu į antraštinį romano epigrafą – Henriko Radausko eilėraščio „Pasaka“ posmą („Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“). Iš pradžių ši intertekstinė citata pasirodė kaip pernelyg nuspėjama – juk bet kurį fikcinį pasakojimą gali pavadinti pasaka, kuria tiki labiau nei tikrove. Vis dėlto R. Šerelytės romane ši užuomina yra visiškai tiesioginė, nes autorė ne tik tiki pasaka, bet ją ir seka. „Silūras“ yra ne kas kita, kaip pasaka.

Andai apžvelgdamas „Kokono balades“ ir bandydamas priskirti romaną kokiai nors literatūrinei šeimai, pasakojimo pasaulėvaizdį sugretinau su Lewiso Carrollio „Alisa“. Buvau pamiršęs šį savo pastebėjimą, tačiau skaitydamas „Silūrą“ priėjau tą pačią išvadą: jeigu į ką nors tai ir panašu, tai nebent į „Alisą“.

O iš tikrųjų į nieką nepanašu. R. Šerelytės vaizduotė nuveda tik jos mąstymui būdingomis reikšmės kryptimis. Literatūros psichoanalitinės kritikos studijoje „Kodėl mums reikia stebuklo“ Bruno Bettelheimas, apibūdindamas vaiko patiriamus įspūdžius, kurie dažnai yra nedarnūs ir tik iš dalies integruojami į sąmonę, sako, kad „kai kurie iš jų yra teisingai suvokiami tikrovės aspektai, bet daug daugiau elementų, kuriuose visiškai vyrauja vaizduotė“. Kas tinka pasaką ar pasaulį suvokiančiam vaikui, tas tinka R. Šerelytės rašymui. 

Manau, „Silūras“ yra nišinė knyga, skirta, anot anotacijos, jaunimui ir suaugusiems skaitytojams, bet subalansuota pasakų mėgėjams. Knyga, kurios poveikis kažin ar pasireikš ją skaitant, tačiau, turiniui nusėdus į pasąmonę, ateityje jis gali staiga nušvisti kaip į racionalaus suvokimo lygmenį iškilusi netikėta ir įdomi reikšmė.