„Magas“ išliko toks pat magiškas. Leidyklai „Alma littera“ po 24 metų perleidus Johno Fowelso romaną „Magas“, jo apimtis susitraukė daugiau nei 100 puslapių, bet smūginė jėga – nė kiek. Retas atvejis, kai antrą kartą perskaityta knyga palieka ne mažesnį įspūdį. Vienus kūrinius išaugame, iki kitų priaugame. „Magas“ – knyga, kuri tarsi auga kartu su skaitytoju.

Literatūrai skirtuose forumuose ar kultūrinių leidinių ap­žvalgose kritikai neretai pripažįsta susidūrę su problema: apie ką yra „Magas“? Skaitydamas antrą kartą sau tariau: dabar tai visiems paaiškinsiu! Apie ką. Tačiau ne taip paprasta. Galima tarti paprastai ir banalokai: ši knyga apie seksą. Kaip „Prancūzų leitenanto moteris“ ir dauguma kitų J. Fowelso kūrinių, „Magas“ narsto seksualumo moralės klausimus ir su seksualumu susijusius visuomeninius reiškinius. Grubiai tariant, viskas, kas romane nėra seksas, vis tiek yra sublimacija. Įskaitant, ko gero, ir karą. Pačioje ilgos istorijos pabaigoje pasakotojas apibendrina savo išgyventą patyrimo tiesą, kuri yra „daugiau nei moralė ir geidulingumas, – tai, ko aš negalėjau apibrėžti, bet kas yra tiek biologiška, tiek metafiziška, susiję su vaizduote ir mirtimi“ (p. 659). Moralės ir geidulingumo priešprieša, kūniško malonumo patirtys, balansuojančios tarp biologijos ir metafizikos, galų gale mirtingumo nuojauta – visa tai ir yra „Mago“ pasakojimo varos.

 

John Fowles. „Magas“. Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė. Dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V.: „Alma littera“, 2022.

 

Pagrindinis romano motyvas, ko gero, gundymas (laba diena, Ieva ir Adomai). Visas pasakojimas – tai pasikartojantis, komplikuotas viliojimo ritualas, suviliojimo troškimas ir viliojimo žabangos. Ponas Končis it velnias, o jo žaviosios samdinės lyg graikų mitinės būtybės vilioja pagrindinį veikėją (ir romano pasakotoją) Nikolą, o šis, pasidavęs viliojimo pagundai, irgi vilioja. Alinančio, nesiliaujančio viliojimo aspektu romanas primena Luiso Buñuelio filmą „Tas niūrusis geismo objektas“ (1977). Tiesa, filme, pasirodžiusiame 12 metų vėliau už „Magą“, neprikaišiota tiek daug simbolių bei aliuzijų.

Nikolas, savo pašaukimu nusivylęs jaunas mokytojas ir intelektualas, išvyksta mokytojauti į atokią salą Graikijoje, palikęs Anglijoje sau pagal būdą pritinkančią merginą. Graikijoje jis sutinka charizmatišką brandų turtuolį Končį. Šis, užbūręs intelektualiniais žaidimais ir užuominomis atskleisti būties paslaptį, vilioja jaunuolį išplėsti tikrovės pažinimo ribas. Končis kuria grandiozinį spektaklį realybėje, kuriame Nikolas – ir pagrindinis veikėjas, ir svarbiausias žiūrovas. Peržengdamas trapias tikrovės ir įsivaizduojamybės ribas šis klimpsta vis giliau genamas troškimo patirti tikrus dalykus, bet pakliūva į triuškinantį iliuzijos verpetą ir neberanda nei valios, nei būdo išeiti iš primesto gyvenimo žaidimo.

Reikėtų paskaičiuoti, kiek kartų Končis apgauna Nikolą ir kiek pats Nikolas apsigauna pamanęs, kad perkando apgaulę. Žinoma, Končio užmojis pastatyti spektaklį be sienų ir aiškiai nustatytų vaidmenų yra genialus – toks genialus, kad visiškai amoralus. Končio plane vaikinas, kuris, sakykim, neturi labai tvirto vertybinio stuburo, tėra žaisliukas, įkaitas, bandomasis triušis. Prasti Nikolo polinkiai ir ydos žaidime jį ir sutriuškina.

Iš pradžių regime jauną, simpatišką, nors ir nebrandų džentelmeną, turintį plačių polėkių, kūrybinių aspiracijų, sakytum, aukštų idealų. Išgyvenęs teatrinį-psichologinį eksperimentą Nikolas pasirodo esąs lėkštas šių laikų donžuanas, po geromis manieromis nesąmoningai slepiantis primityvius geidulius. Šiaip anoks čia skandalas: visa kultūra sublimuoja seksualumą, antraip civilizacijos nė nebūtų. Vis dėlto J. Fowle­sas nerašo pagal froidistinį šabloną, klasikinės psichoanalizės nesubanalina.

Veikėjo virsmas iš nekaltos lėliukės į bjaurų vikšrą grindžiamas neįkyriai pateikiamomis klasikinės psichoanalizės užuominomis. Tipažui, kuriam tekęs britiškasis auklėjimas dar persisunkęs Viktorijos epochos papročių reliktų, rašytojas matuoja postmodernaus, vadinasi, sutrikusio vyro kaukę. Nikolui nelemta pavirsti į grakštų drugelį, klasikinį romantizmo laikų džentelmeną – senamadiški garbės ir moralės reikalavimai postmoderniam vyrui neįmanomi. Jo dvasinio pasaulio struktūra kitokia – Nikolas yra lyg įvadas į Michelio Houellebecqo personažą.

Veikėjo tragiškumo šerdį sudaro po kiekvieno bandymo suprasti gyvenimą (kuris šiuo atveju tėra itin tikroviškai vaidinamas) dūžtančios aukštų idealų iliuzijos. Viename epizode postmodernusis pasakotojas užsimena suprantantis tikrumo pavojų: „...tai buvo ne seksas, bet meilė, nors seksas būtų buvę daug išmintingiau“ (p. 279). Deja, netrukus Nikolas patiria, kad ši meilė vis dėlto buvo ne meilė, o tik seksas – ir net ne dėl malonumo, o vien kaip Končio projekto dalis. Meilė kaip vaidmuo, kai vaidmens nesitiki. Iliuzija su dvigubais ašmenimis duria dar skaudžiau.

Jeigu Nikolas yra postmodernus žmogus, tai senasis Končis atitinka modernųjį. Senio žiaurioji ir genialioji šarada jaunuolio moralei išbandyti yra tarsi guru treniruotė, jis radikaliais ir sykiu subtiliais būdais mėgina pamokyti vaikiną. Nepavyksta. Nikolas – kitos epochos individas. Jam teks sunkios pamokos, o išvados bus kitokios. Nikolas pats savo žodžiais apibūdina iš Končio įgytą patirtį, atitinkančią postmodernaus žmogaus modus vivendi: „Jis bandė ne mano tikėjimo galią, bet netikėjimo“ (p. 235).

Taigi „Magas“ yra knyga apie paskutinius tikėjimo trupinius Europoje. Mėginu įsivaizduoti, kaip savo patirtį Končio šaradoje išgyventų dabartinis XXI a. prestižinio universiteto absolventas, susirūpinęs klimato krize, bet su vienkartiniu puodeliu rankoje. Tokių skirtingų amžiumi, išsilavinimu, patirtimi ir, be abejo, ketinimais vyrų kontaktas gal net neįmanomas. Jaunasis šių laikų vyras intelektualinius ir emocinius spąstus spendžiantį senąjį džentelmeną išsyk palaikytų pamišėliu ir spruktų šalin apsidrausdamas, kad pačiam nekiltų grėsmė tapti bepročiu. Tarpinės būsenos šiandien dar siauresnės, lieka tik „my way or the highway“.

Nepakartojamu siužetu, svaigia intriga ir keliolika tarpinių kulminacijų grįstas „Magas“ – mistinis, psichologinis, erotinis, detektyvinis romanas – kadaise liudijo prasidedančią naują epochą. Epochą, kurią milžiniškas kultūrinių ir ekonominių pokyčių greitis per pusę amžiaus nugramzdino užmarštin. Beje, vertas pastebėjimo subjektyvusis faktorius: dar nesulaukusiam 30-ies skaitytojui romanas atrodė labai rimtas, gilus ir tarytum įspėjantis. Kai skaitai antrą kartą ir priartėjęs prie 40-ies – kūrinys kartais tiesiog sveikai juokingas.

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.