Birutė Jonuškaitė. „Maranta“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Šį Birutės Jonuškaitės romaną norisi gretinti ir lyginti su kitu jos kūriniu –­ romanų dilogija „Didžioji sala“ (I tomas – 1997 m., II – 1999 m., „Vaga“), abiem taikant sąlyginį šeimos sagos apibrėžimą. Šeimos saga, giminės istorija –­­­ ne tik populiari, bet ir aktuali žanro tematika, išryškinanti ne tik istorinės atminties, bet ir istoriosofijos svarbą, istorijos suvokimą ir apmąstymą, perteiktą per asmeninius žmonių likimus, kurie, veikiami rašytojo vaizduotės ir intencijų, suteikia kūriniui tą gyvą, jaudinantį balsą, kuris ir yra svarbiausias.

Jonuškaitės šeimos sagos romanuose neaptiktume kruopštaus faktografijos, gausių dokumentinių šaltinių tyrinėjimo (kuo pasižymi, tarkim, Agnės Žagrakalytės šeimos saga „Eigulio duktė, arba byla F117“). Istoriniai virsmai ir žmonių likimų peripetijos Jonuškaitės romane susijusios veikiau ne su paties įvykio konstatavimu, o su tuo, kaip įvykis konkrečiai keičia vieno ar kito veikėjo likimą. Galima sakyti, kad Jonuškaitės veikėjai (neišskiriant nė vyrų) daugiau veikiami aistrų ir troškimų nei racionalaus mąstymo ar to, ką galima vadinti intelektualiniu potencialu, kad jie daugiau gyvena gamtiniame, cikliniame laike nei istoriniame, ontologiniame.

Galbūt todėl ir šiame romane šeimos sagos peripetijoms brėžti pasitelkiami ne konkretūs istoriniai dokumentai, o laiškai, kurie tarsi ir neturi jokio istorinio, dokumentinio pagrindo, tačiau savotiška struktūrine gija jungia pagrindines romano veikėjas – Dominyką, jos dukrą Saulę, pasakotoją Rasą. Kiek apmaudu, kad laiškai, emocingi, gražūs, pilni laukinės aistros ir virpesio, vis dėlto tarsi neatlieka savo tiesioginės funkcijos – neperduoda žinios, pranešimo, kurie sukrėstų, pakeistų likimą. Žodžiu, šiek tiek trūksta teksto dramaturgijos. Laiškai tampa simboliais, o pagrindinė veikėja Rasa – laiškaneše, mėginančia sujungti išsibarsčiusią giminę. Tuose laiškuose tarsi užrašytos visos giminės paslaptys, kurios pagrindinę veikėją ir žeidžia, ir pribloškia, ir graudina, ir verčia protestuoti – jausmų skalė plati, tik romaus susitaikymo, regis, nėra.

Jo tikėtis galbūt ir neverta, nes nuo „Didžiosios salos“ laikų Jonuškaitės moterų charakteriai sietini ne su romumu, o su protestu, užsispyrimu: moterys –­ stiprios, užgožiančios vyrus („čia ne vyras, o moteris žino viską“, p. 16), gaivališkos, matriarchališkai monolitinės, sulydžiusios pagoniškuosius pradus ir krikščioniškąją tradiciją ar tai, kas manoma esant tokia tradicija. Bet pagoniškoji, sakyčiau, stipresnė. Labai ryškus kasos motyvas, gyvatos simbolis, liudijantis kraujo, giminės ryšį. Ir kai Saulė nusikerpa kasą, tai – tikra tragedija, ypač tėvui, kuris yra tos kasos pynėjas ir puoselėtojas. Apskritai tėvas –­ vienas įdomiausių romano personažų. Duonos kepėjas, vaikų prižiūrėtojas ir guodėjas, pasakų sekėjas, visai kitoks nei kieta ir negailestinga matriarchato deivė Motina, kurią įkūnija Dominyka, užsiimanti ir gyvulių skerdimu, nes tėvas nepakenčia tų „kruvinų ceremonijų“.

Tėvas, vyriausias sūnus Tadulis, galbūt dar dėdė Vladas, kuris, kaip paaiškėja vėliau, yra tikrasis Tadulio tėvas, nebylieji dėdės Kazys ir Jurgis, dirbantys ūkio darbus, sudaro tų „gamtiškųjų“, pasyviųjų vyrų grupę, valdomą dominuojančių moterų – Dominykos, Saulės, Rasos. Jie sukurti kaip savotiška opozicija tiems vyrams, kuriuos pasakotoja priskiria „šamanų-čeraunykų“ (Maestro, Baltakartis, iš dalies – Husamas) ir „rimtų žmonių“ grupei (Eduardas, Pijus, iš dalies – Rūkas, vėliau virtęs vienuoliu Broliuku).

Tokia opozicija gana įdomi ir netikėta, abi vyrų grupės – prieštaringos, taigi lyg ir turėtų kilti konfliktas, paveiksiantis tolesnę pasakojimo liniją. Tačiau kadangi Jonuškaitės romane, kaip ir daugelio kitų lietuvių autorių kūriniuose, dominuoja novelinis mąstymas, pagrįstas atskiro individo vidinių ieškojimų sklaida, tokio konflikto, iš pagrindų keičiančio romano psichologiją ir sukuriančio kulminaciją, lyg ir nematyti.

Romane labai daug medžiagos apie meną. Natūralu, juk pasakotoja – dailininkė, ir nepasakysi, kad pateikiamos žinios nebūtų įdomios ir naudingos. Taip pat, kaip ir užrašai iš Jeruzalės. Bet iš patirties ne vienam aišku, kad nieko nėra nuobodžiau už svetimus turistinius įspūdžius, o pasiūlyti svečiui pasižiūrėti savo kelionių nuotraukų albumą –­ tas pats, kaip įpiršti lėtą kankinimą. Žinoma, Jeruzalės užrašai glaudžiai susiję su pasakotojos vidiniais ieškojimais, čia užsimezga toks lyg ir romanas, lyg ir dvasios bendrystė (ar tai ne tas pats?) su pusamžiu gidu Husamu, daug kalbama apie buvusių karalysčių ir imperijų griuvėsius, asmeninę dievoiešką, ir nekyla nė menkiausia abejonė, kad pasakotojai tai labai svarbu. Bet įspūdis toks, kaip vartant turistinių nuotraukų albumą – norisi kuo greičiau praversti ir grįžti prie paprastų, kasdienių, labiau dominančių temų. Juolab kad Jeruzalėje nieko nenutinka – nieko, kas galėtų pakeisti pasakotojos gyvenimą ir pasaulėvoką. Tiesiog gražus ir kultūringas pasivaikščiojimas po nabatėjų šventyklos griuvėsius. Neimant domėn vidinių ieškojimų, bet juk jie mūsų nepalieka niekada, net važiuojant troleibusu ar mokant mokesčius. Būna, kad kasdienybėje nutinka įdomesnių dalykų, nei vaikštant po nabatėjų šventyklos griuvėsius.

Visai kitokios istorijos, kurios papasakojamos lyg tarp kitko, neinspiruojamos jokio konflikto, jokios dramaturginės būtinybės (Rakeliukės, Ele­nukės istorijos). Jos tokios įtaigios, kad galėtų būti pasakojimo linijomis ar net cent­rais, ne fragmentais (ypač jaudinanti Elenukės istorija – tokia vaizdinga ir šiurpi, kad net pagaugai nugara nueina).

Ir galiausiai – kodėl gi maranta, kodėl romano pavadinimui pasirinkta šita „senamadiška kambarinė gėlė“? Ar dėl to, kad ji – „dešimties Dievo įsakymų augalas“: „kiekviename šviesiai žaliame lape iš abiejų centrinės gyslos pusių yra po penkias tamsesnes dėmeles (...) pirmas – Neturėk kitų Dzievų cik mani vienų... (...) Antra dėmelė: Netark savo Viešpaties vardo... (...) Nežudzyk...“ (p. 124) Nesunku atspėti, kad maranta – savotiškas pasakotojos alter ego. Gėlė, kuriai reikia, pasak Maestro, „šviesos, šilumos, kad pati atsivertų visu gražumu“ (p. 148). Tačiau kokios gi šviesos marantai reikia?.. Gaivališkosios, užliejančios kaip Geltonosios jūros vanduo, taigi – laukinė stichija? Dieviškosios, kurios žmogiškos akys ištverti negali?.. Juk negali būti, kad pačios paprasčiausios, kuri patenka pro virtuvės langą ir vadinama netiesioginiais saulės spinduliais. Juk būtų per daug paprasta. O vis dėlto – gal?..

Marguerite Duras. „Užtvara nuo vandenyno“. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Romanas įvardijamas pirmuoju iš autobiografinių, skirtų rašytojos paauglystei Indokinijoje pavaizduoti, išleistas 1950 m., nominuotas Goncourt’ų premijai ir atnešęs jaunai autorei pripažinimą. Ir nors Goncourt’ų premiją rašytoja gavo už kitą romaną (garsųjį „Meilužį“, 1984, pagal kurį sukurtas ir kino filmas), „Užtvara nuo vandenyno“ ryškiai atskleidžia bene visus svarbiausius Marguerite Duras bruožus. Savitas stilius, eliptiniai dialogai (pagrįsti lengvai numanomų žodžių praleidimu), glaudžiai susipynusi realybė ir fantazija – susipynusi taip, kad sunku atskirti, kur tiesa, o kur prasimanymas, mėgstami motyvai –­ aistra kino filmams, ryšys su kitataučiu vyru. Ir, be abejo, įtaigiai išreikšti veikėjų troškimai, jausmai, išgyvenimai –­ tai, kas rašytojai visada buvo svarbiausia, nes, pasak šaltinių, abstrakčios literatūros teorijos jai nerūpėjo.

Rašytojos biografijoje rašoma, kad ji gimė ir iki 17 metų gyveno vienoje iš dabartinio Vietnamo provincijų. Taigi galima manyti, kad didelė dalis romane pavaizduotų įvykių, aplinkybių ir personažų yra įkvėpti tos paprasčiausios realybės, kuri, vaizduotei padedant, gali tapti visai kitokia. Magiška jos nepavadintum – nebent turėtum galvoje didžiulę kultūrinę ir socialinę atskirtį, ir kolonijinė realybė čia visiškai kitokia, nei gali įsivaizduoti romantiška siela (kolonijinio romantizmo suvilioti, į Indokiniją iš Prancūzijos atvyko pagrindinės knygos veikėjos Siuzanos tėvai – pamatę plakatą, kuriame „nuo vaisių lūžtančio bananmedžio pavėsyje kolonijos jaunavedžiai baltutėlaitėmis eilutėmis sūpuojasi vytelių krėsluose, o aplink juos pluša besišypsantys čiabuviai“, p. 16). Kad kolonijinė realybė – ne egzotiškas romanas, Siuzanos motina įsitikino gana greitai: mirus vyrui ir vaikų tėvui, ji persikėlė į provinciją, išsinuomojo žemės, o paaiškėjus, kad toji žemė nederlinga ir kasmet užliejama Ramiojo vandenyno, ryžosi beprotiškai minčiai – pastatyti už­tvarą nuo vandenyno.

Deja, gamtos stichija pasirodė esanti akla, negailestinga, nesulaikoma: visos užtvaros nuėjo niekais. Galbūt to reikėjo ir laukti – juk romanas nėra pergalės giesmė apie žmogaus, pažabojusio gamtą, žygdarbį, primenanti gražiausius socrealizmo puslapius. Juolab kad Siuzanos ir jos brolio Žozefo motinai akivaizdžiai trūko plieninės socrealizmo ideologijos, tačiau netrūko įkvėptos beprotybės: jinai niekada nemetė minties statyti naujas užtvaras, tik sutvirtintas betonu, patobulintas ir pan. Šita jos idée fixe tampa ir savotišku romano leitmotyvu, ir simboliu – statyti užtvarą nuo to, ko nepermaldausi.

Jos vaikai, suprantantys tokių idėjų bergždumą, gyvena su motina bene iš gailesčio jos nevilčiai ir beprotybei, jos žlugusioms iliuzijoms, tačiau patys trokšta išvažiuoti, gyventi kitokį gyvenimą. Motinai mirus, jie taip ir padaro, nes niekas jų nesieja su bergždžia žeme. Puikūs, psichologiškai pagrįsti veikėjų charakteriai, motyvuoti poelgiai, glaustas, įtikinamas stilius – kuo daugiau skaitai, tuo labiau domiesi ne tik siužetu, kuris nuosekliai, tvirtai dramaturgiškai rutuliojamas (Duras taip pat yra dramaturgė, scenaristė ir režisierė), bet ir veikėjų likimu.

Ir ne tik pagrindinių – į pačią romano pabaigą pateikiama kapralo (motinai tarnaujančio kurčio malajiečio) gyvenimo istorija, kurioje tiek tragikomiškų detalių, kad nežinai, juoktis ar verkti, realybė tai ar fantazija. Begalinio skurdo nualintas žmogus, dirbęs visus įmanomus darbus už dubenėlį ryžių (tiesė kelius su katorgininkais, rinko pipirus, kirto mišką, ganė buivolus, „o daugiausia stovėdavo ryžių laukuose kaip baidyklė varnoms gąsdinti“ (p. 195), palaikomas svajonės kada nors tapti autobuso, kursuojančio iš Ramo į Kamą, kontrolieriumi. Žinoma, dėl jo kurtumo tai buvo neįmanoma. Užtat kai Žozefas, ruošdamasis į miestą, paimdavo kapralą drauge, kad šis rūpintųsi vandens lygiu prakiurusiame radiatoriuje, kapralas atgimdavo: „Pririšdavo (kapralą, – R. Š.) prie bamperio, įbrukdavo į ranką laistytuvą, ir kapralas tapdavo laimingiausiu žmogum lygumoje, tokiu laimingu, kokiu net netikėjo galėsiąs pasijusti“ (p. 195). Kapralo istorija –­­ pavyzdys tiems, kuriems viskas negerai ir kurie nežinia ko nori iš gyvenimo. Kita vertus, kaip ir visos istorijos, kuri su mūsų realybe nesusijusi, ji yra labai juokinga.

Nuostabu, kad romanas, kuriame tiek skurdo ir abejingo susitaikymo su juo (ryškiausiai tai iliustruoja čiabuvių vaikų gyvenimas – jie egzistuoja ne kaip žmonės, o kaip gyvulių jaunikliai, krinta nuo ligų ir bado, neretai suvažinėjami pralekiančių vairuotojų, motinos jais beveik nesirūpina), tiesiog pulsuoja vitališka, beprotiška gyvenimo jėga ir aistra. Puikūs puslapiai, kuriuose skleidžiasi Žozefo ir jo mįslingosios moters aistra –­ įtikinami iki paskutinio sakinio. Tokie pat įtikinami Siuzanos ir jos kandidatų į jaunikius, iš pradžių – nykiojo pono Žo, paskui – pono verpalų fabrikanto Barnerio – charakteriai. Ekspresyvi, kino filmo verta scena su kyšius imančiu ir sukčiaujančiu kadastro pareigūnu – dialogą su juo pradeda motina, o baigia Žozefas, atsinešdamas šautuvą ir pamokydamas valstiečius, kaip elgtis su tokiais prakeiktais sukčiais, atvykstančiais tikrinti koncesijų: nušaut ir pakast atokiau, automobilį nuskandint, o jei tardys, tegu niekas neprisipažįsta arba tegu prisipažįsta visi.

Puiki knyga, galbūt ir mūsų skaitytojams padėsianti išgyti nuo rytietiškos egzotikos kerų, atskleisdama anaiptol ne magišką, tačiau vis dėlto sukrečiančią, supurtančią realybę, tuos vidinius žmogiškus išgyvenimus, kurie yra universalūs ir kurių neišdildo laikas.