Ką reiškia būti nufotografuotam, kokie įspūdžiai iš fotosesijos? Esama įsitikinimo, kad taip pavagiama žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas.

O nufotografuotas įklimpsti laike ir žiūrėdamas į save įvairiose nuotraukose gali pasitikrinti, ar tu tikrai tu (dažniausiai ne). Nors, tiesą sakant, labiau sužinai, kaip tave mato (ar veikiau nori matyti) kiti. Man labai įdomios rašytojų nuotraukos, įdomu, kaip jie pateikia save, ką nori pasakyti vienaip ar kitaip pozuodami. Iš esmės į tą klausimą galiu atsakyti ir pacituodamas savo eilėraštį apie rašytojų nuotraukas:

 

„pelnytai

žinoma, pelnytai

tie spąstai

tas žinojimas

priklausomybė

saldi nekantra

pelnytai

visų veiduose atsispindi

tas pats sutrikimas

nuostaba

drovus įžūlumas

 

puikybė“

 

Daiva Kairevičiūtė. Marius Burokas. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Manau, gero fotografo gera nuotrauka kaip tik išplėšia iš spektaklio, sustingdo tave, atliekantį dvigubą vaidmenį – paties savęs ir to, ką vaidini.

 

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks, o galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

Kaip kadaise sakė laikraštyje apie savo mirtį perskaitęs rašytojas Markas Twainas: „Šnekos apie mano mirtį yra gerokai perdėtos.“ Taip ir su tekstu. 

Kita vertus, rašytojo įvaizdis bei vaizdas medijose ir virtualybėje yra viena, o rašytojas, likęs akis į akį su tekstu, – visai kas kita. Kartais rašytojo įvaizdį ir populiarumą tik vaizdas ir palaiko, o už fasado slypi tuštuma.

 

Marius Burokas – poetas, vertėjas.

Parengė Daiva Kairevičiūtė