Marius Plečkaitis. Viešai apie slaptadykla, 2011.

Mai K.-R. SLAPTOSIOS DRAUGIJOS. Iš vokiečių kalbos vertė Eugenija Tautkutė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Nelabai mėgstu sąmokslo teorijų: apie amžinąjį žydą, apie gėjų komunos valdomą pasaulio finansų sistemą, apie mergaitės prievartautojų galią ir nepažeidžiamumą... Gal todėl ir kilo noras perskaityti Klauso-Rüdigerio Mai knygą „Slaptosios draugijos" – kad dar kartą įsitikinčiau, jog bent šiuo atžvilgiu mano pasaulėžiūra teisinga.
Žmones nuo neatmenamų laikų masinę gamtos-dievo, valdžios-skeptro ir kiti metafiziniai reiškiniai niekada nebuvo pasiekę totalaus domėjimosi kracho. Jie tai pakildavo, atplaukus ūmiems tamsiesiems viduramžiams, tai nusileisdavo, atėjusius apšvietos ar humanizmo laikams. Panašu, kad šiuo metu moderniosioms mitologijoms vėl lemta sukilti. Visuomenė mielai priima aiškiaregius ir neoorakulus, būrėjas ir vilkolakių proanūkius. O Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla praeitais metais išleido knygą, nušviečiančią įvairaus plauko slaptąsias ložes, jų istoriją ir kultūrą.
Kietas viršelis ir nemenkas puslapių skaičius žada rimtą dėstymą. Gal kokį pusšimtį puslapių taip ir yra, bet apskritai, būsiu greitas, knyga gana nuvilianti. Faktai čia kartais tokiais ir gali būti vadinami, vis dėlto sudėti taškų ant „i" autoriui nepavyksta. Dėl to būtų galima kaltinti knygos formą ir turinį, iš dalies chronologiškai, iš dalies idėjiškai pristatančius senąsias ir galingąsias draugijas. Perskaitai vieną, perskaitai kitą, pamėgini ieškoti skirtumų. Po to tau paaiškinama, kad ir viena, ir kita yra glaudžiai susiję... Išties visai įdomu sužinoti apie įstojimo į ložę taisykles ir pakopas, bet tai galima padaryti glausčiau, atsisakius perdėtos manieros.
Autorius, matyt, yra perskaitęs ne vieną tūkstantį panašių monografijų puslapių, bet tai jam neleidžia lengvai ir nepastebimai prieiti prie skaitytojo: per daug datų ir per mažai aiškumo. Jei pasirenki rašyti plačiajai auditorijai, turi turėti bent kiek coelhiško žavesio. Tačiau Klausui Rüdigeriui Mai sunkiai sekasi jungti istoriją su fantazijomis, romano elementus su publicistika.
Nesakau, kad knyga vienareikšmiškai bloga ar nuobodi. Neabejoju, kad bent tūkstantis lietuvių jos ar ko nors panašaus nuoširdžiai laukė ir tikėjosi. Juk taip automatiškai multiplikuojamas paslapčių (viešinimo) lietuviškasis žinynėlis. Arba, pavyzdžiui, jei esi užkietėjęs protų kovų dalyvis, juk pravers žinoti vieną kitą įdomų faktą apie neįprastą Roberto Calvi gyvenimą.
Visuotinį slaptųjų draugijų įsigalėjimą sėkmingai dekonstruoti gali ir tas pats Raoulis Girardet, pritaikęs vieną iš savo analizuojamų mitų platformų, konkrečiai –­ sąmokslo. Kitas klausimas, kiek rimtai pats „Slaptųjų draugijų" autorius yra pasinešęs į aprašomus dalykus. Jei tai – tik pragyvenimo šaltinis, garsinant vardą, viskas daugiau mažiau suprantama. Bet jei čia esti gilesnių pretenzijų, vertėtų gerokai pąmastyti apie interaktyvesnes sąsajas ne tik su pirmo kurso istorijos studentais.
Liūdna, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leidžia gana didelį kiekį blankokų lietuvių autorių ir graudžiai mažą – užsienio. Ir toli gražu ne visos verstinės knygos apie tai, „kas iš tikrųjų valdo mūsų gyvenimus". Jau vien ko verti Milorado Pavićiaus, Jameso Joyce'o ir kitų „rubinų" romanai. Teko nugirsti pletkų, kad ateityje verstinės literatūros leidykla mestels daugiau. Su šia pozityviai suokalbiška mintimi siūlyčiau ir baigti.