Lapkritį išdalijus garbingiausias Prancūzijos literatūros premijas, baigėsi ir literatūrinis rudens sezonas. Tačiau sausį prasidėjo literatūrinis žiemos sezonas, per kurį – sausį ir vasarį – leidyklos pateiks skaitytojams 545 romanus. Pirmąja naujojo sezono užuomina tapo lapkričio pabaigoje paskelbta „Flammariono“ leidyklos žinia, kad 2022 m. sausio 7 d. bus išleistas naujas paties garsiausio ir labiausiai verčiamo į kitas kalbas šiuolaikinio prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romanas nutylėtu pavadinimu. Gruodžio 17 d. leidykla pagaliau paskelbė naujo romano pavadinimą ir kitas su leidiniu susijusias detales. Paaiškėjo, jog romanas vadinsis „Sunaikinti“, tačiau pirmoji pavadinimo raidė autoriaus prašymu bus rašoma mažąja raide (įdomu, jog sausio 7 d. turėjo pasirodyti ir romano vertimai į vokiečių, italų ir graikų kalbas, tačiau juose pavadinimas rašomas didžiąja – vertimas į anglų kalbą pasirodys tik antrąjį metų ketvirtį). Be to, M. Houellebecqo knyga bus išleista kietais viršeliais (įprasta praktika Vokietijoje ar anglosaksų kraštuose), su raudonu skirtuku, ant geresnio, negelstančio popieriaus, o ketvirtajame viršelyje nebus jokios anotacijos. Literatūros kritikai iškart prakalbo, kad rašytojas, pretenduojantis į gyvojo klasiko statusą (M. Houellebecqo leidėjas JAV „Random House“ autorių pavadino „svarbiausiu prancūzų rašytoju po Camus“), lyg ir nori pamėgdžioti garsiąją „Plejados biblioteką“, tačiau šios serijos knygos leidžiamos ant biblinio popieriaus ir su gana plačiais kūrybos komentarais.

 

 

Tą pačią dieną leidykla išsiuntinėjo į šalies laikraščių ir žurnalų redakcijas 600 romano egzempliorių su sąlyga, kad kūrinys bus pristatytas ne anksčiau kaip gruodžio 30 d. Vis dėlto jau gruodžio 21 d. vienas rašytojo gerbėju pasiskelbęs internautas pranešė, kad tviteryje nusipirko naująjį M. Houellebecqo romaną ir perskaitė per dvi dienas. Norėdamas dar labiau įtikinti abejojančius, paskelbė internete pirmuosius knygos puslapius. Prasidėjo spėlionės, kas romaną galėjo nutekinti. Nustatyta, jog piratinio tinklalapio puslapyje įkeltas nuskenuotas elektroninės knygos variantas. Leidykla išsyk griebėsi teisinių priemonių, kad tinklalapį užblokuotų. Pikti liežuviai plakė, kad prie nutekinimo nagus gali būti prikišęs pats M. Houellebecqas. Kai kas teigė, jog tam tikrų knygynų savininkai, gavę romaną iš leidyklos anksčiau su teise parduoti nuo sausio 7 d., kūrinį geriems bičiuliams pardavinėjo dar prieš Naujuosius. Ne vienas skaitytojas prisiminė: kai 2015 m. sausio 7 d. Prancūzijos knygynų lentynose pasirodė M. Houellebecqo „Nuolankumas“ (į lietuvių kalbą išverstas klaidingu pavadinimu „Pasidavimas“), tą pačią dieną buvo išžudyti savaitraščio „Charlie Hebdo“ bendradarbiai. Imta svarstyti, ką naujuoju romanu rašytojas išpranašaus šįkart?

Kai 2022 m. sausio 7 d. knygynus pagaliau užtvindė 300 tūkst. egzempliorių tiražu išleista M. Houellebecqo knyga, gerbėjai susidomėjo, ar autoriui pavyks ir vėl visus nustebinti. Per dvi dienas parduota 75 tūkst. egzempliorių. Tikra tiesa, kad prozininkas, gebantis romanuose analizuoti skaudžiausias šalies realijas, kartais skaitytojus pakeri lyg burtininkas. Tačiau šį kartą nemenką ažiotažą sukėlė ir leidykla, pasitelkusi tam tikrus rinkodaros dėsnius. Vis dėlto tik naujasis romanas gali patvirtinti, ar M. Houellebecqo kerai vis dar veikia...

Paėmęs į rankas 736 p. M. Houellebecqo „plytą“ turi apsišarvuoti kantrybe. Tiesa, net įklimpęs (kai kurie epizodai itin ištęsti) negali atsitraukti, nes romano baigtį nuspėti nelengva. Iš pradžių „Sunaikinti“ primena trilerį: paslaptinga teroristų grupelė siuntinėja internetu grėsmingus laiškus, parodo videojuostą, kurioje nukertama galva Ekonomikos ministrui Briuno Žiužui. Galiausiai teroristai organizuoja mįslingus pasikėsinimus į kinų laivus ir spermos banką Danijoje. Skaitytojui atsiveria sektų, slaptų draugijų pasaulis, masina šifrai ir okultinė numerologija. Net Ministerijos saugos tarnyba (DGSI) nežino, kas dedasi ir kaip apsiginti nuo galimų pavojų.

 

Michelis Houellebecqas. Arturo Aliuko piešinys

 

Nors ši intriguojanti linija greitai subliūkšta, ekonomikos ministras B. Žiužas paminėtas ne atsitiktinai. Paaiškėja, kad romano veiksmas prasideda 2026 m. pabaigoje, nes Prancūzija pradeda rengtis 2027 m. įvyksiantiems prezidento rinkimams. Šitaip rašytojas mus, kaip ir romane „Nuolankumas“, perkelia į distopijos pasaulį. Prancūzijoje prezidento rinkimai vyks šiais metais, todėl buvo galima tikėtis, kad M. Houellebecqas išsakys savo simpatijas kuriam nors pretendentui. Kai lapkričio mėnesį pasklido žinia apie naują prozininko romaną, buvo kurstomi gandai, kad kūrinio protagonistu taps į prezidento postą pretenduojantis dešiniųjų pažiūrų žurnalistas Éricas Zemmou­ras – M. Houellebecqas atvirai palaiko kraštutinius dešiniuosius. Nors romane „Sunaikinti“ E. Zemmouro pavardė paminėta sykį, pagrindiniu personažu žurnalistas vis dėlto netapo.

Romane vaizduojamą nukirsdintą ekonomikos ministrą kai kurie sieja su dabartiniu Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministru Bruno Le Maire’u. Kadangi dabartinis prezidentas baigia antrą kadenciją, o trečią kartą būti išrinktam neleidžia konstitucija, B. Le Maire’as galėtų tapti pretendentu į prezidento postą ne tik todėl, kad taip būtų įveikta Marine Le Pen partija, bet ir todėl, kad dabartinis prezidentas galėtų per jį daryti įtaką šaliai, o 2032 m. vėl kandidatuoti į prezidentus. Lieka tik spėlioti, ar romane iš tiesų vaizduojamas dabartinis prezidentas Emmanuelis Macronas – prezidento pavardė nė karto nepaminėta. Greičiausiai M. Houellebecqas numano, kad šis politikas gali būti išrinktas antrai kadencijai, tačiau neminėdamas E. Mac­rono pavardės yra laisvas tvirtinti, jog vaizdavo visai ne dabartinį prezidentą. Romane „Sunaikinti“ prezidentas ironiškai vertinamas kaip protingas, bet ciniškas žmogus, pavertęs Prancūziją pagal ekonominį lygį penktąja pasaulio valstybe (iš tikrųjų šalis tarp galingiausių valstybių yra 16–17 vietoje). Net B. Žiužas įsitikinęs, jog prezidentas, kaip ir ankstesni šalies vadovai, pasižymi vienintele politine savybe: „Esu sukurtas tam, kad būčiau Prancūzijos prezidentu.“ Dabartiniam prezidentui E. Macronui iš tiesų trūksta tvirtų įsitikinimų, savo kalbas jis užbaigia egzaltuotai, piktnaudžiauja humanistiniais lozungais. Kita vertus, priimdamas sprendimus kartais manipuliuoja politiniais interesais. Dėl samprotavimų apie politinę Prancūzijos situaciją romaną „Sunaikinti“ galima vadinti politiniu.

Beje, „Nuolankume“ 2022 m. į valdžią Prancūzijoje ateina Musulmonų brolija, iš pagrindų pakeičianti šalies gyvenimą. Žinoma, distopijos retai įgyvendinamos, tačiau niekas ir nereikalauja, kad rašytojas būtinai pratęstų ankstesnį kūrinį, taigi, su „Nuolankumu“ „Sunaikinti“ neturi jokių sąsajų. Dar vienas įdomus dalykas – romane neužsimenama apie COVID-19 pandemiją, tarsi ji nebūtų paveikusi žmonių gyvenimo, nors laikotarpis nuo 2022-ųjų iki 2026 ar 2027 m. nėra toks didelis, kad pandemija būtų visiškai užmiršta.

Nuslopus trilerio įtampai, kūrinyje pradedama plėtoti kita – šeimos istorijos – plotmė, nes visas dėmesys sutelkiamas į B. Žiužo patarėją Polį Rezoną, kuris ir tampa kūrinio protagonistu. Iš pradžių gali atrodyti, kad rašytojas lieka ištikimas sau ir, kaip ankstesniuose romanuose, vaizduodamas pagrindinio personažo gyvenimą pirmiausia akcentuoja jo seksualumą nevengdamas pornografinių elementų. 47 metų finansų inspektorius Polis pripažįsta, kad jo šeima seniai ỹra, nes žmona Priudansa, dirbanti finansų inspektore Prancūzijos ižde, jau dešimt metų atsisako su juo lytiškai santykiauti. Polis mano, kad ji nėra sukurta seksui, kurį pakeičia joga, meditacija, veganiška mityba. Sutuoktiniai gyvena skirtinguose kambariuose ir susitinka namuose tarsi atsitiktinai. Tačiau netrukus įvykiai pasisuka netikėta linkme, nes 77 metų Polio tėvas Eduaras, buvęs ministerijos vidaus sargybos darbuotojas, patiria insultą. Ši liga, atrodo, turėtų sutelkti šeimą: į ligoninę lekia Polis, iš Araso miesto atskuba jo sesuo Sesilė su vyru, jaunesnis brolis Oreljenas.

Tačiau nutinka priešingai – atsiskleidžia trapūs šeimos narių santykiai. Polio sesuo Sesilė nė kiek nepasikeitė nuo vaikystės – išliko dievobaiminga katalikė. Jos vyras Ervė, nors yra notaras, seniai bedarbis. Per rinkimus abu balsuoja už M. Le Pen. Dar didesnė distancija tarp Polio ir Oreljeno, kuris, pasak Polio, priklauso kitai, interneto kartai. Šeimos gyvenimas meno kūrinių restauratoriui Oreljenui irgi nenusisekė – jis ruošiasi skirtis su žmona žurnaliste Endi. Motyvuodama tuo, kad dėl Oreljeno kaltės negali susilaukti vaikų, Endi pasinaudoja donoro paslaugomis ir pagimdo juodaodį kūdikį siekdama įrodyti, jog yra nepriklausoma, antikonformistė ir antirasistė. Skandalingas Endi elgesys, susijęs su rinkimine prezidento kampanija, nulems ir Oreljeno likimą. Vaizduodamas Endi M. Houellebecqas savotiškai keršija žurnalistams, kurių didžiausia bėda, jo manymu, kad ieško tik sensacijų, apie viską kalba aptakiai.

Šeimos istorija leidžia autoriui atskleisti rūpimas temas. Ligoninėje Polio tėvo Eduaro būklė pagerėja, todėl gydytojai jį perkelia į slaugos namus. Vaikai įsitikinę, kad patys sugebės tėvą prižiūrėti geriau. M. Houellebecqas pasirenka keistą sprendimą: Polis ir Sesilė, padedami Ervė, kreipiasi į kraštutinių dešiniųjų grupelę, kad ši pagrobtų tėvą iš slaugos namų ir parvežtų į namus Burgundijoje. Kodėl brolis ir sesuo nesikreipė į administraciją ir neparsigabeno tėvo patys?

Išryškėja itin svarbi romano tema – senstančio žmogaus likimas ir eutanazijos problema. Į namus parveržtas Eduaras, galima sakyti, merdi. Tačiau Polis galvoja, kad tėvas jaučia ir skausmą, ir džiaugsmo akimirkas, tik nesugeba to parodyti – negali nei kalbėti, nei judėti, tačiau kartais jam atsiranda erekcija. Tai Polį įtikina, kad tėvui nieko netrūksta – jis gali stebėti vėjo judinamus lapus, gali net susijaudinti. Pats M. Houellebecqas kategoriškai pasisako prieš eutanaziją, ypač po to, kai 2019 m. Prancūzijos teismas įgaliojo nutraukti gydymą Vincent’ui Lambert’ui, kuris 11 metų praleido komoje.

Rašytojo manymu, žmonės bei civilizacijos miršta ir nyksta taip pat, kaip kasdieniai daiktai. Briuno ir Polio lūpomis M. Houellebecqas aptaria Vakarų civilizacijos likimą. Pirmasis galvoja, kad politikas negali paveikti įvykių tėkmės, nes tik technologijų pažanga keičia pasaulio raidą. Anot Briuno, Vakarų civilizacija atgyveno jai skirtą laiką ir įžengė į nuopuolio, dekadanso stadiją. Civilizaciją į šią stadiją įstūmė „kažkokia neaiški, slėpininga jėga“, kurios poveikio nepajėgia sustabdyti joks politikas. Net tokia autoritariška ir ryžtinga asmenybė, kaip generolas Charles’is de Gaulle’is, nesugebėjo pasipriešinti istorijos raidai ir Europa tapo senstančia, kiek juokinga, į depresiją linkusia JAV provincija. Polio nusivylimas paaiškėja ištarus šiuos žodžius: „...blogiausias dalykas buvo tas, kad jei teroristai siekė sunaikinti pasaulį tokį, kokį jis pažinojo, sunaikinti šiuolaikinį pasaulį, jis už tai negalėjo jų visiškai kaltinti.“ Beje, su šiais Polio žodžiais susijęs ir romano pavadinimas.

M. Houellebecqo gerbėjus nustebinti gali romane išryškėjęs rašytojo prielankumas katalikybei. Autorius kviečia žmoniją susirūpinti savo nusenusiu kūnu, kurio laukia mirtis, ir net išreiškia tam tikrą simpatiją pasaulį sunaikinti norintiems teroristams. Jis negali susitaikyti, kad pasaulyje nyksta užuojauta, taip pat ir užuojauta senoliams – M. Houellebecqas norėtų tarsi Kristus prisiimti žmonijos nuodėmes, sukaupti savyje visas neigiamas pasaulio savybes. Žinoma, ši analogija kiek akiplėšiška, tačiau romane „Sunaikinti“ iš tiesų akcentuojamas religinis atgimimas – prozininkas mano, kad tik tikintieji geba mylėti, rūpintis kitais ir tik jų dėka dar įmanoma gyventi šiame pasaulyje. Be to, tik tikintys žmonės geba deramai sutikti mirtį ir gali ramiai palydėti iškeliaujančius į aną pasaulį. Aišku, gyvenime viskas vyksta kiek kitaip, tačiau M. Houellebecqas tuo nuoširdžiai tiki. Šia prasme Poliui pavyzdys yra Sesilė, nes ji visą savo veiklą sieja su tikėjimu, be to, yra patyrusi mistinių išgyvenimų. Nors Polis krikščionis, jo tikėjimas netvirtas, jis nėra praktikuojantis katalikas. Vis dėlto vyras susiranda netoli savo ministerijos mažytę Dievo Motinos Gimimo bažnytėlę, kurią ne kartą aplanko. Romane kaip tam tikras fonas nuskamba ir prancūzų rašytojo, filosofo Blaise’o Pascalio mintys.

Tad šeimos kronikos linija romane „Sunaikinti“ ryškiausia. Galbūt netikėčiausias pokytis ištinka Polio žmoną Priudansą. Romano pradžioje sutuoktiniai gyveno lyg du atskiri žmonės, bet vėliau Priudansa tampa iš tiesų rūpestinga žmona. Žinoma, tokią jos permainą galbūt lėmė ir Polio liga. Polis laimę sieja su šeimos gyvenimu, tačiau jo laimės samprata gana primityvi: laimė aplanko tada, kai turi žmoną su nuostabiu užpakaliuku, kai ji tau gamina burgundišką patiekalą (vyne virtus kiaušinius) ir kartais padaro minetą. Kitaip tariant, kiekvienam savo... Greičiausiai todėl, kad pasitiki šeimos uostu, rašytojas naujausiame romane atsisako ir pornografinių epizodų, kurių netrūko ankstesnėje kūryboje. Tiesa, vienas epizodas primena, kad seniems įpročiams sunku atsispirti: ieškodamas seksualinių nuotykių Polis skelbimuose susiranda „mineto ekspertę“ Melodi. Vyras susitinka su mergina. Tuo metu, kai ji tenkina jo aistrą, Polis paprašo uždegti šviesą ir pamato, kad priešais klūpo Sesilės duktė Ana Liza. Matyt, rašytojas taip norėjo paerzinti skaitytoją, kad prasilenkė su bet kokiomis padorumo taisyklėmis.

Romane „Sunaikinti“ M. Houellebecqas, be abejo, sprendžia ir daugybę kitų klausimų: jam rūpi politika ir etika, mokslo pažanga ir humanizmo regresas, demografija ir skurdas, pramonės raida ir ekologija, sutuoktinių gyvenimas ir tėvystė, socialiniai judėjimai ir religinės sektos. Tačiau paskutinis romano sakinys, kurį ištaria Priudansa („Mums būtų prireikę nuostabių melagysčių.“), rodo, kad romano veikėjai vis dar blaškosi nesuvokdami, kur slypi gyvenimo tiesa. Atrodo, kad efemeriška ir jų gyvenimo laimė.

„Sunaikinti“ – tai ambicingas, daugiaplanis kūrinys, jame yra ir dinamiškų, ir ištęstų, net perteklinių epizodų. Tačiau istorija iš tiesų įtraukia, skaitytojas negali likti abejingas autoriaus norui įžvelgti ne tik distopišką Prancūzijos, bet ir žmonijos ateitį. Reikia tikėtis, kad greitai galėsime romaną perskaityti lietuviškai ir pasiduoti arba įveikti M. Houellebecqo kerus...