Martynas Pumputis. Bandymas pagerbti Lietuvos partizanus

Poeto ir vertėjo Tomo Taškausko „Raudų siena“ – knyga, kurią privalome apmąstyti. Visų pirma, tai nėra eilinis poezijos rinkinys. Leidinio aprašyme teigiama, kad ši knyga „aktuali kaip meninės pagarbos mūsų laisvę iškovojusiems partizanams išraiška“. Antra, jei šis leidinys nesulauks atgarsių, neramu, kad tokių gali atsirasti daugiau. Sakydamas „tokių“, nurodau ne į „Raudų sienos“ idėją, o į jos įgyvendinimą: akivaizdžios išradingumo, talento ir net darbštumo spragos dangstomos jautria tema. Sukritikuosiu ir vieną anapus knygos ribų esantį aspektą, kurio geriau nekartoti.

„Raudų siena“ susideda iš dviejų dalių – biogramų ir epitafijų. Viena dalis – puiki. Kita – ne. Geroji knygos dalis yra kairieji puslapiai, kuriuose pateikiamos trumpos partizanų biogramos: vardas, pavardė, slapyvardis, veikla, gimimo ir mirties datos, vietos. Leidinyje tai atrodo štai taip: „Stasys Biekša-Rugsėjis / Gimė 1924 m. vasario 10 d. / Damanonių k., Varėnos r. // Dainavos apygardos Vilko būrio partizanas // Sušaudytas 1945 m. gruodžio 24 d. / KGB kalėjime Vilniuje“ (p. 8). „Raudų siena“ rengta bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo cent­ru (LGGRTC darbuotojams (-oms) skirtos padėkos). Knygos pabaigoje nurodyti naudoti šaltiniai ir archyvai, pavyzdžiui, Lietuvos ypatingasis archyvas, minėto centro dokumentai ir išleisti atlasai. Tai leidžia pasitikėti „Raudų sienoje“ skelbiama faktine informacija. Jei kažkas nori tokio pobūdžio 50 partizanų sąrašo – leidinį turėtų įsigyti. 

 

Tomas Taškauskas. „Raudų siena“. Dailininkas Vytenis Tolutis. – V.: „Slinktys“, 2022.

Tomas Taškauskas. „Raudų siena“. Dailininkas Vytenis Tolutis. – V.: „Slinktys“, 2022. 

 

Verta paminėti, kad nemažą dalį knygoje išspausdintų epitafijų T. Taškauskas jau skelbė 2021 m. savilaidos rinkinyje „Amžinybės mozaikos“. Ten epitafijoms skirtas atskiras skyrius, tačiau biogramos nebuvo labai išsamios: „Stasys Biekša-Rugsėjis / 1923–1945“ („Amžinybės mozaikos“, p. 39). Verta atkreipti dėmesį, kad „Amžinybės mozaikose“ nurodyti klaidingi S. Biekšos-Rugsėjo gimimo metai. Taigi LGGRTC pagalba ir papildomas darbas su šaltiniais buvo reikalingi.

Tikriausiai jau tapo aišku, kad prastoji „Raudų sienos“ dalis yra dešinieji puslapiai, kuriuose – T. Taškausko rašyti rimuoti dvieiliai, t. y. epitafijos. Epitafija – eiliuotas kūrinys mirusiajam atminti. Blogiausia, kad beveik visos knygoje esančios epitafijos parašytos remiantis ne partizanų biografija ar individualiomis jų ypatybėmis, o slapyvardžiais. Tai eliminuoja bet kokią gylio galimybę. Kaip galima parašyti kūrinį mirusiojo atminimui remiantis vien slapyvardžiu? Epitafijų rinkinyje ieškočiau tikro ir nuoširdaus santykio su kiekvienu rezistencijos kovotoju, jų savitumo išryškinimo, refleksijos, o ne kalambūrinio poetinio blyksnio, kurį įkvėpė vos vienas žodis. Ar T. Taškauskas pasidomėjo kiekvienu partizanu, ar užteko biogramų informacijos? Tikriausiai užteko biogramų. Ar pasistengė įgytas žinias panaudoti kūrybiniame procese? Labai abejoju.

Kodėl epitafijai reikia šio to daugiau nei slapyvardžio? Nes yra partizanų, turėjusių tokį patį slapyvardį. Jei sukeitus žmones epitafijos tinkamumas nepasikeičia, vadinasi, ji bevertė. Štai keletas pavyzdžių. Epitafija Albinui Šliažui-Maironiui: „Krauju parašytos tavo eilės – / pilnos nesumeluotos meilės“ (p. 83). Šios epitafijos pagrindas – slapyvardis, sutampantis su poeto Jono Mačiulio-Maironio. Svetainės laisveskovos.lt duomenimis, Maironio slapyvardį turėjo dar 3 partizanai. Tai kuo ši epitafija labiau tinka A. Šliažui-Maironiui, o ne Jurgiui Kisieliui-Maironiui ar Danieliui Lukošiui-Maironiui? Epitafija Kazimierui Juozaičiui-Meteorui: „Metai keičiasi, keičiasi oras. / Iš anapus nuolat švyti meteoras“ (p. 43). Meteoro slapyvardį turėjo du partizanai. Kuo ši epitafija labiau tinka K. Juozaičiui, o ne Vincui Prajerai-Meteorui? Vladui Kuročkai-Dūdelei skirtas dvieilis: „Kur dabar skamba tavo melodijos? / Ką linksmina, virkdo, šokdina jos?“ (p. 31) Dūdelės slapyvardį turėjo 4 partizanai. Tai kuo gi ši epitafija labiau tinka V. Kuročkai, o ne kitiems? Ir t. t. O Juozui Serbikui-Mozei skirtos epitafijos antroji eilutė dėl pernelyg ryškios aliuzijos labiau tinka tikrajam Mozei: „Pats nežinojai žūdamas, / kad vedi mus per Raudonąją jūrą“ (p. 23). Nejaugi tik tiek originalumo?

Yra dar keletas atvejų, kai tą pačią epitafiją galima priskirti didesniam partizanų skaičiui. Šios epitafijos neparemtos net slapyvardžiais. Mamerto Indriliūno slapyvardis nenurodytas, todėl T. Taškauskas epitafijai nerado jokio aiškesnio pagrindo: „Tu nebijojai tų, kurie žudo kūnus. / Džiaugsmu paversk ir mūsų liūd­numą...“ (p. 15) Kitas pavyzdys dar ryškesnis, nes slapyvardžiu pasinaudoti nepavyksta. Epitafija Justinui Leleišiui-Grafui, Krivaičiui: „Skausmų vyre, atidavęs save mirčiai, / mums dovanojai karališką viltį“ (p. 49). Grafo ir karališkos vilties sąsaja akivaizdžiai pritempta. Kuriam partizanui tokia epitafija netiktų? Taip pat keistas sprendimas Broniaus Krivicko epitafiją susieti su jo literatūriniu slapyvardžiu Klaidatikis, o ne partizaniniais slapyvardžiais Vilnius ar Gintaras.

Vos keliose epitafijose remiamasi šiuo tuo daugiau nei slapyvardis. Viena jų skirta Berlyne gimusiam partizanui Willi Richter: „Amžino poilsio ar amžinos kankynės / atgulei į žemę naujos tėvynės?“ (p. 40) Šio dvieilio pagrindu tampa mirties kovoje už kraštą, kuris nėra gimtasis, faktas. Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui skirta epitafija, žinoma, paremta jo dienoraščiu: „Parodei, nors dienoraštis nutrūko, – / ne viskas yra vien rūkų rūkas“ (p. 85).

Galima tik spėlioti, kodėl „Raudų sienoje“ sudėtos epitafijos taip menkai motyvuotos. T. Taškauskas yra savilaidos autorius. Kaip poetas – itin silpnas. Netikiu, kad pajėgtų parašyti aukštesnius reikalavimus atitinkančias epitafijas. Kai akiratin pateko į tekstus nesudėtingai įpinami partizanų slapyvardžiai, T. Taškauskas jais pasinaudojo. O kartais pasirinkdavo dar lengvesnį kelią – rimuodavo į nieką nesigilindamas. Jei autoriaus teiginys, kad ši knyga perteikia jo santykį su rezistencine istorija (p. 109), yra tiesa, tai šis santykis neatrodo labai tvirtas. Jį būtinai reikėtų permąstyti. 

O labiausiai mane piktinantis dalykas – reklaminė knygos kampanija ir savireklama. T. Taškauskas jau senokai užsiima aktyvia savireklama socialiniuose tinkluose. Jo „Facebook“ paskyros įrašai atsiranda žmonių naujienų srautuose. Iki šiol reklamavo savo savilaidos knygas, prastus eilėraštukus ir dainas. Vienoje publikacijoje jau buvau iš to pasišaipęs („Šiaurės Atėnai“, 2022, Nr. 20), bet „Raudų sienos“ atveju ironija ar sarkazmas neatrodo tinkamos priemonės. Knyga pristatoma kaip leidinys tikriems patriotams. Ir tai tiesa, jei vertinsime tik biogramas – stipriąją knygos pusę, kuri net nėra T. Taškausko, kaip poeto, nuopelnas. O populiarindamas „Raudų sieną“ autorius populiarina ir „parduoda“ save visų pirma kaip poetą, nors epitafijos (t. y. knygos autorinė dalis) neskirtos nei patriotams, nei poezijos ieškantiems. Dėl aptartų aspektų jas laikau visiškai nevykusiomis. Lyg to būtų negana, po „Raudų sienos“ pabaigos žodžio T. Taškauskas rašo „Prisijunk“ ir palieka nuorodą į savo „Contribee“ platformą, kurioje renka paramą. Ar reikia aiškinti, kodėl tokia savireklama knygoje, pristatomoje kaip „bandymas pastatyti lietuvišką raudų sieną – vilties ir atgimimo simbolį“ (p. 109), man atrodo neskoninga?

Taigi „Raudų sienoje“ rasite glaustos faktinės informacijos apie Lietuvos partizaniniame kare žuvusius didvyrius, surinktos bendradarbiaujant su šios srities tyrėjais. Ir prastų epitafijų, dažniausiai sukurtų apsiribojant poetiniais žaidimais su slapyvardžiais ir daugiau niekuo nesusijusių su konkrečiais partizanais. Tai, mano manymu, nepagarbu. Jei tikitės poezijos, šios knygos nepirkite. Nors iš bėdos dešiniuosius puslapius įmanoma ignoruoti. Tačiau geriau „Raudų siena“ būtų apsiribojusi biogramomis – jos pačios savaime yra paminklas, kuriam nereikia pseudopoetizmų.

 

Martynas Pumputis – literatūros kritikas.