× Jean Birnbaum

Išskirtinis rašytojo interviu dienraščiui „Le Monde“ prieš pat jo naujausio romano „Sunaikinti“ („Anéantir“) pasirodymą 2022 m. sausio 7 d. Tai antroji interviu dalis. Pirmąją spausdinome praėjusiame numeryje, ją rasite štai čia. 

 

 

Na štai, jau tris valandas kalbamės apie vaikiškus džiaugsmus, susapnuotas istorijas, poetinius impulsus, geros nuotaikos kupiną literatūrą, kuri užtildytų bloguosius... Trumpai tariant, nuotaika daug geresnė, nei tikėjausi, bet tada Michelis Houellebecqas pasirąžo kaip koks nusivaręs paauglys, ištiesia kojas ant lovos, nutyla ir kone apimtas įkarščio mane perspėja: „Na, taip, bet yra ir mirtis. Thomas Bernhardas apie tai rašė, Pascalis pasakė dar genialiau: kai galvoji apie mirtį, visa kita netenka prasmės. Šiek tiek kvaila taip sakyti. Meilė lieka aktuali tema. Kaip ir mirtis. Priudansa tiesiog tam sukurta, kaip matote.“

Priudansa iš tiesų tam sukurta. Iš visų „Sunaikinti“ personažų Polio žmona yra pati tvirčiausia arba bent jau ta, kuri moka paneigti apgailėtinus determinizmus, daiktus vadinti jų tikraisiais vardais ir suteikti gyvenimui vertę. Priudansa, prieš tapdama finansų inspektore, kaip ir jos vyras mokėsi Nacionalinėje administravimo mokykloje (ENA). Atrodo, kad ji yra visko atsižadėjusi – šypsenų, švelnumo, ir su Poliu dabar susiduria tik atsitiktinai jų, kaip abu sutuoktiniai sako, „gyvenamojoje erdvėje“ (labai funkcionaliai įrengtame dviaukščiame name, įsikūrusiame Bersi rajone, visai netoli ministerijos). Atskiri kambariai, atskiri šaldytuvai, greta egzistuojančios vienatvės...

Metafizinis nuotykis

Jų išgyvenama „šabloniška neviltis“ reiškiasi nevienodai. Polis susirūpinęs teroristų grupelės, grasinančios ekonomikos ministrui Briuno Žiužui, kuriam Polis pataria ir kuriuo žavisi, veiksmais. Jis taip pat atidžiai stebi Briuno prezidento rinkimų kampaniją, remiamą televizijos žvaigždės Bendžamino Sarfaty. Pastarasis labai populiarus tarp paauglių, dabartinis prezidentas nori įkurdinti jį Eliziejaus rūmuose. Šie du aspektai, dėl kurių „Sunaikinti“ pirmiausia laikomas šnipų ir politinių pranašysčių romanu, Priudansai visiškai nerūpi. Jai lygiai taip pat neįdomu, kad neseniai prie neįgaliojo vežimėlio prikaustytas Polio tėvas, svarbi Prancūzijos vidaus žvalgybos tarnybos (DGSI) figūra, žino vieną paslaptį, galinčią nušviesti pastarojo meto įvykius. Vienintelis ją dominantis klausimas – ar Polis pagaliau sugebės parodyti žmogiškumą? Ar sugebės padaryti žmoną laimingą, būti šalia tėvo iki pat jo mirties?

Perskaičius maždaug šešis šimtus puslapių, kriminalinės ir politinės intrigos atsiduria antrame plane ir užleidžia vietą vieninteliam nuotykiui tikrąja šio žodžio prasme – metafiziniam, tarsi kūrėjo vaidmenį būtų perėmusi Priudansa. „Dažnai rašytojui atrodo, kad būtent jis kontroliuoja personažus, bet iš tiesų patys personažai rašytojui primeta savo būtį, – pripažįsta Houellebecqas. – Tai labai aiškiai matyti Dostojevskio „Demonuose“ (1871–1872). Jis nori parašyti knygą, kuri kritikuotų nihilizmą ir kairiuosius Rusijoje, iš pradžių vaizduoja sąmokslininkus kaip kokius demonus, bet tam tikru momentu šie personažai pradeda nepaprastai traukti, ir knyga tiesiog nueina šuniui ant uodegos, na, bent jau ta dalis apie kovą. Taip pat būna ir man. Priežastis, kodėl knyga į pabaigą taip nukrypsta, yra ta, kad man ėmė vis labiau patikti Priudansos personažas.“

Kuo toliau skaitai, tuo iš tiesų Priudansa tampa stipresnė. Iš pradžių ji atrodo silpna, apleista, apsirengusi stora vaikiška pižama su ant krūtinės išsiuvinėtais zuikučiais. Knygos pabaigoje būtent ji pasakys tai, kas turi būti pasakyta, mat net gydytojams nebeužtenka drąsos. O iki tol mes jau būsime išmokę įžvelgti jos drąsą, būsime pamatę, kaip ji laužo įsisenėjusį abejingumą, kaip išdrįsta vėl paliesti Polį: „Pirmiausia ji uždėjo ranką jam ant juosmens, paskui pakilo iki krūtinės. Jis stovėjo kaip įbestas. Tada ji kažkaip neaiškiai sukrutėjo, tarytum krūptelėjo, vienu staigiu judesiu suspaudė jį iš visų jėgų ir ėmė leisti neaiškius garsus, Polis pamanė, kad ji verkia. Ji tebevilki vaikišką pižamą, visai minkšta, – nevalingai pagalvojo jis. Ji šiek tiek atlyžo, vis dar laikė tvirtai suspaudusi, bet nesvarbu, jis neprieštaravo.“

 

Loico Salfati nuotrauka

 

Veriantis paprastumas, kurį pavyksta pasiekti vos keliems rašytojams

Cituoju šiuos sakinius iš „Sunaikinti“ ir blogai darau. Pacituoti keli sakiniai retai kada ką nors pasako apie romaną, ypač apie Houellebecqo. O šiame yra daugiau nei 700 puslapių, tad jis įtraukia tik todėl, kad kuo ilgiau jūs būnate su šia stora knyga, tuo garsiau pradeda skambėti jausminga melodija ir apgaubusi jus neša tolyn. Čia ir slypi Houellebecqo genialumas. Be abejo, visuomet galime aukštinti jo virtuoziškumą, ypač gebėjimą žaisti žanrais: realistinis romanas, filosofinė pasaka, socialinis trileris, ironiškas reportažas... Tačiau esmė slypi ne čia. Svarbiausia yra tai, dėl ko jam priekaištauja kritikai, – „stiliaus nebuvimas“, o tai Houellebecqui kaip tik ir leidžia dominuoti literatūroje. Jo ilgi sakiniai toli gražu nėra painūs, būtent jie sukuria tą veriantį paprastumą, kurį pavyksta pasiekti vos keliems rašytojams ir kurių gyvybę lemia ne vienokia ar kitokia rašymo maniera, o fizinė būklė, į kurią tie sakiniai mus įstumia. Tik tai yra svarbu. Šis Houellebecqo tekstas daugeliui išmuš žemę iš po kojų, daugelis lenks kampus tų puslapių, kurie privertė leipti iš juoko, arba tų, kuriuos skaitant kaupėsi ašaros. Ko daugiau galima norėti?

 

„Geras, mes kalbamės jau keturias valandas, ir vis dar jokio žodžio apie Zemmourą.“

 

Jau buvau beužduodąs kitą klausimą, bet Houelle­becqas nusistebėjo: „Keista, nebeturiu cigarečių. Ne, turiu! Štai kur jos. Aš ir sakau, visai nepanašu į mane. Geras, mes kalbamės jau keturias valandas, ir vis dar jokio žodžio apie Zemmourą.“ Iš tiesų. Galime pakalbėti, bet ar jis tikrai nori? „Ne“, – pusbalsiu atsakė. Gerai. Taigi jam atplėšiant dar vieną cigarečių pakelį grįžtu prie mane dominančio paradokso: Houellebec­qas, tas, kurį visi laiko iliuzijų neturinčiu, netgi cinišku rašytoju, neturi sau lygių, kai reikia suvirpinti širdį. Ne veltui „Sunaikinti“ apgaubia mus švelniu humoru ir užuojauta, dėl kurių šis romanas sukrečia labiau nei visos kitos jo knygos. Čia ir vėl jo paaiškinimai nukelia į vaikystę: „Vaikystėje perskaičiau Somerseto Maugha­mo „Aistrų naštą“ (1915), ir paskutiniai romano puslapiai mane panardino į ašaringą transą. Panašiai buvo ir su Charleso Dickenso „Pomirtiniais Pikviko klubo užrašais“ (1836–1837), dar niekada gyvenime nebuvau kvatojęs taip, kaip juos skaitydamas. Nuskambės kiek senamadiškai, bet toks visada ir buvo mano romanų tikslas: priversti žmones juoktis ir verkti. Būtent tai ir stengiuosi išprovokuoti. Ir jei man nepavyksta, nebūnu patenkintas.“

Abu nutylame, tyla trunka tiek, kiek reikia įsipilti naujai taurei baltojo vyno ir išpūsti paskutinius cigaretės dūmus, rašytojas prabyla pirmas: „Galiu truputį pateorizuoti? Dar vienas autorius, kurio nepaminėjau, ir tai visiškai nenormalu, yra Schopenhaueris (1788–1860). Jis išskiria tris tragedijos kategorijas. Tokia tragiška situacija, kurią lėmė išskirtinės aplinkybės; tokia, kurią lėmė išimtinai blogi personažai; ir galiausiai tokia, kai nei aplinkybės, nei personažai nėra kuo nors ypatingi ir tragedija kyla tiesiog iš žmogaus būties. Tragišką situaciją, kurioje veikia gana patrauklūs, geranoriški personažai, Schopenhaueris laiko aukščiausia tragedijos forma. Ir aš visiškai su juo sutinku.“

Houellebecqas sutinka paprastų žmonių ant kiek­vieno kampo. Rašytojas jiems užduoda klausimus, šie jam pripažįsta, kokia beprasmė jų egzistencija, jis jiems paprieštarauja, taip mano nuoširdžiai. „Dabar, kai esu įžymus, taip nutinka dažnai. Nes juk esu įžymus“, – juokiasi jis. Sugerti viską, ką jam pasakoja žmonės, Houellebecqui yra užvis svarbiausia, todėl nė vienas jo personažas nėra sukurtas remiantis vien asmenine patirtimi. Knygos 77-ame puslapyje jis rašo: „Niekada negali suvokti, koks menkas, apskritai kalbant, yra žmonių gyvenimas, dar sunkiau, kai pats esi tų „žmonių“ dalis, ir toks jis yra visada, vienaip ar kitaip.“

 

„Sunaikinti“ parašytas tam, kad numaldytų bet kokį nepasitenkinimą

 

Kiekvienas žmogus yra pats sau keistas, didžiausias nuostabos šaltinis. Jei noriu save pažinti, tam reikia kito akių. Gyvenau sau ramiai, turėjau vietą visuomenėje, laksčiau iš vienos vietos į kitą, kad užmirščiau išsikerojusią tuštybę. Bet štai kas nors ateina ir nuplėšia mano kaukę, apnuogindamas visą tiesą: esu tik vienas iš daugelio – pasmerktasis, kuriam taikomas lygtinis paleidimas. Viskam vadovauja mirtis, kaip parodė Pascalis, o Houellebecqas kasasi dar giliau. „Romanas „Sunaikinti“ neabejotinai kilo iš nepasitenkinimo, – atskleidžia autorius. – „Žemėlapyje ir teritorijoje“ norėjau pavaizduoti mirtį pačiu elementariausiu būdu: kažkas suserga ir miršta, išties norėjau apie tai kalbėti, apie visiems pažįstamą mirtį, be jokios kitos dramos, išskyrus pačią mirtį. Bet tada likau nelabai patenkintas.“

„Sunaikinti“ parašytas tam, kad numaldytų bet kokį nepasitenkinimą, kad leistų stebėti iš arti, leistų pajusti bėgančio laiko svorį ir kartu padovanotų atgautos laisvės, netikėtų susitikimų patirtį. Būtent artėjanti mirtis priverčia Polį ir Priudansą sugrįžti vienam pas kitą, būtent mirtis Polį pastūmėja pasikalbėti su tėvu, ištarti lemtingus žodžius, kuriuos visada atidėliojo, būti su juo mirties akimirką. Grįžęs į šeimos namus, Polis sužino, kad Eduaras mėgo rūšinį vyną ir kad skaitė Josephą de Maist­re’ą (1753–1821), ryškų kontrrevoliucijos veikėją. „Prieš mirštant tėvui sužinojau, kad jis tapo rojalistu, – prisimena Houellebecqas. – Tiesą sakant, visoje knygoje vaizduojami tėvo ir sūnaus santykiai yra labai susiję su mano ir mano tėvo tarpusavio santykiais. Aš į jį siaubingai panašus. Net kai buvau kūdikis, man jau sakydavo: „Gryna tėvo kopija!“ Iš tiesų, kuo labiau senstu, tuo darausi į jį panašesnis, ir, tikėtina, mane pražudys tie patys dalykai, kažkas su kraujagyslėmis, mirti nėra jau taip baisu, bet viena aišku, kad jis matė vis mažiau, aš ir pats pradedu vis labiau nebematyti. Štai kodėl pasirūpinau, kad naujausios knygos makete raidės būtų pakankamai didelės!“

 

Loico Salfati nuotrauka

 

„Per Kalėdas katalikai reakcionieriai man siuntė žinutes – rašė, kad meldžiasi už mane, malonu, nejaugi ne?“

 

Naujausia Michelio Houellebecqo knyga, priešingai nei ankstesnės knygos, bus išleista ne tik kietu viršeliu ir storesniu negelstančiu popieriumi, bet ir su skirtuku, o nugarėlė bus sutvirtinta tekstiline juostele, tarsi rašytojas norėtų pasiruošti ateičiai ar bent jau pasirūpinti galimu klasiko palikimu. Tie 65 metai – toli gražu dar ne pabaiga, ar ne per anksti galvoti apie išėjimą? „Kada nors aš vis tiek mirsiu, bet ant mirties man nusispjaut, – išsisuka Houellebecqas pusiau liūdna, pusiau pasipūtėliška šypsena. – Iš tiesų manau, kad taip jaučiasi dauguma. Mirties baimė jau nebėra tokia dažna, kaip manoma, galbūt todėl, kad nebepuoselėjame jokių vilčių apie gyvenimą po mirties. Dabar tik išsiviepiame, tarsi pasišlykštėję, visai praradome orumą... Per Kalėdas katalikai reakcionieriai man siuntė žinutes – rašė, kad meldžiasi už mane, ir aš manau, kad tai tiesa, malonu, nejaugi ne? Pasirodo, yra žmonių, kuriems rūpi mano siela, man tai stiprus draugiškumo įrodymas. Jie tikisi, kad patirsiu dvasinę transformaciją. Bet ar aš tam ne per senas?“

Klausydamasis šių žodžių galvoju apie neseniai pasirodžiusią Antoine’o Compagnono knygą „Gyvenimo epilogas“ („La Vie derrière soi“, 2021). Joje pabaiga, atsitraukimas ir gedulas iškyla visos literatūros priešaky. Kiekviena knyga gali būti paskutinė ir kaskart kyla klausimas: „Ar įmanoma nustoti rašyti?“ Houellebecqui dar neteko skaityti šio įdomaus veikalo, bet jis jau turi atsakymą. Atsirėmęs į dvi pagalves, kojas jau visai ištiesęs, rašytojas pastato taurę ir kaip vaikas, patempęs lūpą, su desperatišku vitališkumu prieina prie išvados: „Ne, aš visai negalvoju apie paskutinį tekstą. Apie paskutinį romaną – taip, nes jis vis tiek reikalauja ypatingų pastangų, fizinių jėgų, turi ilgai gyventi su kokiu nors personažu, galbūt sulaukęs tam tikro amžiaus romano parašyti nebesugebėsiu. Bet visai nustoti rašyti neketinu, iki pat pabaigos rašysiu eilėraščius, o gal tik pasipiktinimo raštus prieš eutanaziją. Kol neatgulsiu į mirties patalą, tol ką nors rašinėsiu.“

 

Skelbta 2022 m. sausio 2 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė