Michelis Houellebecqas. Phillipe'o Matsaso nuotrauka © Flammarion

 

Rašytojas, pasaulinė šiuolaikinės prancūzų literatūros žvaigždė, sutiko duoti išskirtinį interviu dienraščiui „Le Monde“ prieš pat jo naujausio romano „Sunaikinti“ („Anéantir“) pasirodymą 2022 m. sausio 7 d. (lietuviškai romanas turėtų išeiti šių metų pabaigoje). Tai pirmoji iš dviejų dalių sudaryto interviu dalis (antrąją spausdinsime „Literatūros ir meno“ rugsėjo 20 d. numeryje).

Ant lovos sujauktuose pataluose guli numestas cigarečių pakelis, žiebtuvėlis, cigarečių nuorūkų prikimšta peleninė, nuotolinio valdymo pultelis, akiniai, susukta pižama ir pats Michelis Houellebecqas, apsirengęs tikrai daug gyvenimo mačiusiais džinsiniais drabužiais. Pasaulinio garso šiuolaikinės prancūzų literatūros žvaigždė tįso lengvai sulenkęs kelius, rūko cigaretę ir staiga pertraukia pats save atsainiai mesteldamas: „Aš guliu, jūs sėdite, kažkaip keistoka, toks jausmas, kad esu pas psichoterapeutą.“

Iš tiesų keistoka, juo labiau kad jau pačioje mūsų pokalbio, vykusio Houellebecqo studijoje Paryžiuje (čia jis ir parašė naujausią, storą (730 psl.) ir labai įtraukiantį romaną „Sunaikinti“), pradžioje rašytojas man pasakojo savo sapnus. Tiesa, ir jo knygoje – politiniame trileryje, nukrypstančiame į metafizinius samprotavimus, – sapnų yra apstu. Versdami puslapį po puslapio, esame nubloškiami į pagrindinio veikėjo Polio Rezono, 47-erių aukšto Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministerijos pareigūno, sapnų pasaulį. Jis pamažu vaduojasi iš egzistencinės tuštumos ir, susidūręs su mirtimi, bando atkurti ryšį su tėvu.

Ankstesnėse knygose Houellebecqas jau yra pasitelkęs sapnus – „Elementariosiose dalelėse“ (1998) ir „Serotonine“ (2019), tačiau čia pirmą kartą juos panaudojo taip sistemingai. „Nelabai domiuosi Freudu, nesutinku su daugybe jo minčių, – teigia rašytojas, – bet mane labai domina sapnai, ir labai džiaugiuosi, kad tiek daug jų įtraukiau į „Sunaikinti“. Sapnai yra bet kokiõs kūrybinės veiklos ištakos. Todėl visada maniau, kad kiekvienas žmogus yra kūrėjas, mat visos fikcijos yra perdirbtos iš realių ir nerealių elementų. Tai svarbu suvokti. Aš pats rašau, kai tik pabundu. Dar būnu truputį apsnūdęs, ne visai pabudęs iš sapno. Rašau tada, kol dar nenuėjau į dušą, nes paprastai vos tik nusiprausi, viskas – iš tavęs daugiau jokios naudos.“

Paprastas ir nuoširdus juokas

Taigi užsidaręs šiame prirūkytame kambaryje ant šios lovos Houellebecqas ir susapnavo „Sunaikinti“. Užtenka žengti žingsnį, ir jau sėdi prie rašomojo stalo, prie kurio pradirbo Houellebecqas ir kur aš praleisiu penkias valandas jo klausydamasis, prieš mums pratęsiant pokalbį restorane. Studija įkurta 13-ojo rajono azijiečių kvartale, itin funkcionaliai, viskas turi savo vietą, ant sienos vis dar gali matyti nuotraukas, kurios ten kabėjo, kol Houellebecqas rašė romaną.

Loico Salfati nuotrauka

 

Nuotraukose vaizduojama, pavyzdžiui: Bruno Le Maire’as ministerijoje, po kurią Houellebecqas nuolat vaikštinėjo ir kurios labirintą primenantys koridoriai pasirodė viename iš Polio Rezono sapnų; netoliese matoma Bersi Dievo Motinos Gimimo bažnyčia (Notre-Dame-de-la-Nativité de Bercy), kur tas pats Polis randa patvirtinimą, kad jam neabejotinai trūksta vilties dovanos; Carrie-Anne Moss, aktorė, atlikusi Trinitės vaidmenį filme „Matrica“, nepaprastai primenanti Polio žmoną Priudansą, vieną žaviausių romano personažų; palata, pritaikyta pacientams, kuriems nustatyta lėtinė vegetacinė būklė, tokioje guli ir Polio tėvas Eduaras Rezonas, buvęs slaptųjų tarnybų darbuotojas, nutildytas jam smogusio insulto tokiu metu, kai pasikartojantys mįslingi išpuoliai yra destabilizavę ir patį pasaulį; arba Božolė regiono kraštovaizdžiai, žalios kalvos ir skaisčiai raudoni vynuogynai, kuriuose netrukus įvyks širdį veriantis Polio susitikimas su tėvu.

Kaip tik žiūrėjau į šią vynuogynų nuotrauką, o Houellebecqas pašoko pasiimti kamščiatraukio: „Mano nuomone, baltas vynas yra geresnis. Pats esu šiek tiek alkoholikas. Ar nenorėtumėte ko nors išgerti?“ – pasiūlo ir pratrūksta paprastu, nuoširdžiu juoku. Kaip kūdikis, mosuojantis barškučiu.

Pasinaudokime proga ir atsakykime į klausimą, kurį labiausiai norėjau užduoti, apie gimusius ar galėjusius gimti vaikus, apie tuos, kurie – kaip man akivaizdžiai pasirodė skaitant – aprašomi puikiame 169-ame puslapyje. Šioje pasakojimo vietoje Polis pirmą kartą atsiduria vienas su nebyliu tėvu ligoninėje. Papasakojęs apie Priudansą, jų aklavietėje atsidūrusius santykius ir Briuno, savo draugą ministrą, kuris ketina kandidatuoti į prezidentus kituose rinkimuose (veiksmas vyksta 2027 m.), apie tai, kaip paslaptinga teroristų grupelė inscenizavo Briuno galvos nukirtimą, Polis netikėtai prisipažino, kaip rašoma: „Jis pridūrė, kad apgailestauja, jog neturi vaikų, ir labai apstulbo išgirdęs šiuos žodžius iš savo lūpų.“

Jau rašydamas „Serotoniną“ Houellebecqas parodė, kad, nepaisant pasaulio tamsos, tikra meilė yra įmanoma. Su knyga „Sunaikinti“ rašytojas žengia dar toliau ir įveda vaikišką laimę, tiek patirtą, tiek ne, kaip padedančią nepaisyti artėjančios mirties. Houellebecqas, kaip ir Polis, leidžiasi užvaldomas žodžių, kurie yra stipresni už jį patį: „Žinote, kai redaguoji romano rankraštį, gali ištrinti viską, ką tik nori, – pasakoja rašytojas. – Kartais ką nors parašai gerai neapgalvojęs, bet vis tiek nusprendi palikti. Su šia ištrauka taip ir buvo. Galėjau ją išbraukti, iš diskretiškumo, bet neišbraukiau.“

Taigi Houellebecqas nusprendė palikti tą vaiką, kuris pasirodo 169-ame puslapyje. Visai kaip ir Priudansos sesers kūdikį, kuriuo Priudansa puola rūpintis kaip pašėlusi, – jį sūpuoja, vežioja vežimėlyje pirmąją jų susitikimo dieną: „Priudansa taip elgiasi, – aiškina Houellebecqas, – ne todėl, kad aš jai taip sakau, ji pati taip nusprendė, čia jau veikia vidinė veikėjo logika. Tos dvi jus sujaudinusios ištraukos ne mano sugalvotos, jos pasirašė pačios. Tam tikru momentu, jei norite rimtai žiūrėti į tai, ką rašau, turite sutikti su iracionalia prielaida, kad personažai veikia savarankiškai.“

Literatūra kaip įamžintas sapnas

Gerai, sutikime su šia prielaida, juo labiau kad ji švelniai nušviečia Houellebecqo literatūros kaip įamžinto sapno, kaip vaikystės išraiškos sampratą. Galbūt, vaizduodamas „nežabotą, pasakišką vaikystės laimę“, romanas „Sunaikinti“ iškelia tą svajingą jautrumą, dėl kurio vaikai yra apsigimę poetai? „Poezija – tai užfiksuota vaikystės būsena“, – teigė Goethe. „Vaikas yra pats tik­riausias poetas“, – pridūrė Jeanas Cohenas, Houelle­becqo labai vertinamas kalbos teoretikas, kurį buvau rašytojo paprašytas paskaityti prieš mūsų susitikimą.

„Kai buvau vaikas, beveik niekada nevaikščiodavau, – apsuptas dūmų kamuolio prisimena rašytojas. – Norėdamas patekti iš vienos vietos į kitą, aš bėgdavau. O paskui kažkuriuo metu bėgti nustojau. Dabar, kai kartais tenka pabėgioti, o beveik nebetenka, vėl tampu vaiku. Rašydamas poeziją nebesu toks užtikrintas, bet mano vaikystė mane nukelia į tokį pasaulį, kokiame nėra skirties tarp realybės ir vaizduotės, ir tam tikra prasme šis pasaulis niekur nedingo. Pirmoji knyga, padariusi man įspūdį, buvo Anderseno pasakos. Visiškai jomis tikėjau. Tada maniau, kad Undinėlė yra tikra, bet net ir šiandien beveik tikiu, kad ji iš tiesų egzistuoja. Lygiai taip pat ir dabar galiu pasakyti, visai nemeluodamas, kad ilgiuosi Priudansos. Bet su amžiumi vis sunkiau atsisakyti budrumo, tikrovė įtraukia vis labiau. Kai buvau jaunas, žmonės nuolat svaigindavosi, tiesa, manau, kad ir dabar svaiginasi ne ką mažiau. Žmonės ieško, kaip pabėgti ir nematyti tikros situacijos, mat blaivaus proto neišgyvensi.“

Poezija – tai vaikų žaidimas, ant žemės stovinčių svajotojų impulsas. Šį įsitikinimą Michelis Houellebecqas įkūnijo 2021 m. lapkričio viduryje klube „Rex“ Paryžiuje surengtame garso ir šviesų pasirodyme, kurio metu kartu su trimis jaunais aktoriais skaitė savo eilėraščius. Buvo pilna dūmų, grojo elektroninė muzika (Traumerio), publika patenkinta. Nuo vieno teksto buvo pereinama prie kito, viskas atrodė ir labai profesionaliai, ir labai gyvai, susidarė įspūdis, kad Houellebecqas, kaip ir Polis, norėdamas vėl pažadinti polėkį, turėjo sugrįžti į jaunystės laikus.

Loico Salfati nuotrauka

 

Iš tiesų kadaise nuo to viskas ir prasidėjo, nuo viešų poezijos skaitymų. „Jau tada mačiau, kaip veikiu žmones, – prisimena knygos „Sunaikinti“ autorius. – Iš pradžių tai dariau tiesiog tam, kad patikčiau merginoms, tik dėl to. Norėjau parodyti, kad esu įdomus, mat iš pirmo žvilgsnio toks neatrodžiau. Taigi nereikia perspausti nei su vaikyste, nei su vaikystės dvasia, nei su kitkuo. Iš esmės aš esu kekšė – rašau dėl plojimų. Ne dėl pinigų, o tam, kad patikčiau, kad manimi žavėtųsi. Ir tik nereikia priimti žodžio „kekšė“ neigiama prasme. Mes lygiai taip pat džiaugiamės ir galėdami suteikti malonumą.“

Atsiriboti nuo vidutinybių ir blogų žmonių

Houellebecqas taria šiuos žodžius bravūriškai, sakytum, didžiuodamasis savimi. Bet tai neįtikina. Skaitydamas tiek jo eilėraščius, tiek naujausią romaną, įvertini, kokie aktualūs ir galingi jo tekstai, ir aiškiai jauti, kad, lydimas sėkmės ar ne, jis būtų tvirtai laikęsis savo polėkio.

Ypač jauti, kad kaip niekada anksčiau rašydamas jis siekia įtvirtinti viltį ar bent jau vertybes. Jį jaučiame ten, visai šalia, ranka pasiekiamą, dėmesingą, demonstruojantį aukščiausią meistriškumą, su malonumu mokantį, kaip gyventi pasaulyje, ištverti gyvenimą, atsiriboti nuo vidutinybių, nuo blogų žmonių. Pastarųjų romane „Sunaikinti“ yra nepaprastai mažai, tik koks vienas, tiksliau, viena, Endi, moralinio kompaso neturinti (nenuostabu) žurnalistė, jos port­retas – nors mirk iš juoko.

Jėga, kuriai paklūsta Houellebecqo personažai, yra ne Blogis, jie siekia Gėrio. Ir labiausiai jaudina tie romano puslapiai, kuriuose rašytojui pavyksta užfiksuoti vienatvės ir apleistumo fone švystelinčius atsitiktinius gestus, dėl kurių norisi verkti.

„Priešingai, nei įprasta manyti, – svarsto romano autorius, – manau, kad gera literatūra gimsta iš gerų jausmų. Viso XX amžiaus literatūroje didžiulis dėmesys skiriamas taisyklių ir įstatymų laužymui, Blogiui. Iš čia ir gėrėjimasis tokiais kolaborantais kaip Morandas, Drieu, Chardonne’as, kuriuos aš laikau vidutiniokais. Visai nebūtina šlovinti Blogio, kad būtum geras rašytojas. Mano knygose, visai kaip Anderseno pasakose, iškart aišku, kurie yra geri, o kurie – blogi. Ir jei „Sunaikinti“ yra mažai blogųjų, labai dėl to džiaugiuosi. Didžiausias pasiekimas būtų, jei blogųjų išvis nebūtų.“

 

Publikuota 2021 m. gruodžio 30 d.
Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė