Skaityti baigiau ankstyvą rytą. Kaip ir dera – švito, lynojo, ar šuva, ar ruduo prabudęs tingiai suamsėdavo. Tik Dievui, rašytojau, ir dėkok už tokį kontekstą – kaip knyga gali nepatikti, jei skaitai ją šitaip rudenėjant. Nusliūkinau į dušą tebemąstydama, kas pirmiau: Dievas sukūrė knygą ar knyga Dievą.

Donaldas Kajokas. „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2012.
Donaldas Kajokas. „Kur­čiam asiliukui“. –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

O Donaldą Kajoką sukūrė poezija ir pasišnekėjimai. Nepyk, mielas autoriau, jei maneisi esąs tikras – norėtum!.. Net vardas tavo perdėm tau ir knygoms tinka, tad skamba greičiau kaip užkalbėjimas (pagoniškai) ar mantra (rytietiškai): donkajokaskajokaskajokas. Ir sukurtas buvai pirmiausia kaip poetas. Gal todėl pirmojo romano „Kazašas“ net nepastebėjau, kaip nepastebėčiau ir vienos anattų (neskaičiusiems gal aiškiau skambės žodis „nesybė“), prašuoliuojančių priešais akis, nes realybė taip neveikia. Be abejo, tai realybės, o ne tavo, autoriau, problema.
Jei jau proza, tai proza. Tik pasidaviau pagundai ir lygiagrečiai skaičiau abu: asiliuką ir ežerą. Dar ir dėl to, kad nežinia kas lengva ranka anotacijoje mestelėjo: „Jame [romane] atpažįstami pirmojo romano „Kazašas“ ir naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ motyvai ir intonacijos“. Mes dar pažiūrėsim.
O buvo taip: ėmiau skaityti ir nusivyliau. Lengva slysti ežeru, bet vis neapleido jausmas: negrabu, nesubtilu. Yriausi tolyn, pratinaus, žvalgiaus. Na, gal ir nieko. Kitam krante, kai jau galėjau atsigręžti atgalios, lyg ir išaiškėjo, kur šuva pakastas (nuskandintas), t. y. neva aiškesnė pasidarė viso romano koncepcija. Bet apie viską iš eilės.
1. Pirmasis kąsnis mišrainės, kurioje ir lengva mistika, ir bibliniai bei rytietiški motyvai, ir XXI a. realijos, strigo gerklėj. Na taip nesubtiliai miglotą, slaptingą rytą iš pagrindinio veikėjo kišenės „išvinguriavo linksma mobiliojo telefono melodija“ (p. 14), kad norėjosi užsimerkti ir apsimesti sakinio nemačius. O skambino, pasirodo, automobilių remonto meistras!... Maga pačiai save išvadinti pižone ir snobe, kad bene pirmame puslapyje, nė iš tolo dar nesuprasdama rašytojo užmačios, kabinėjuosi prie smulkmenų. Bet tiesa ta, kad skaitau romaną ne tik kaip vienetą (kur struktūra, koncepcija, organika), bet ir kaip darinį iš atskirų elementų, o tada jau laukiu, kad kiekviena pastraipa rezonuotų. Būtent šito, ypač pradžioje, kol visumos vaizdas dar neryškus, trūko. Gerb. autorius sulaukia tokios kritikos, matyt, todėl, kad aš jį labai nuoširdžiai gerb. (gal net... gal net nuoširdžiai myl., griežtai kaip jaunoji literatė brandų rašytoją!), tad ir tikiuosi iš jo nemažai.
Bet štai ir neišturi poetas: „gal kas ir gebėtų gyventi / šimto šermukšnių gyvenimą / tik šermukšniai, kur tuomet / dėtųs šermukšniai“ (p. 33). Girdėta? Bene asiliukui sakyta? Eilėraščiai, jų atskiros eilutės lyg tarp kitko atsiranda romane ir maloniai pakutena gomurį. O aš juk iš kūno ir kraujo, neatsilaikau, pasiduodu: karštligiškai griebiu šalia ant kėdės gulintį asiliuką.
Apie pastarąjį jau daug kalbėta: apie lakoniškumą, apie tylą, stebėtojo (sakyčiau: budėtojo, nuo žodžių „budėti“, „išbūti“) žvilgsnį. Bet jei jau romano kontekste, tai stiprus asiliukas tuo, kuo romanas silpnas: kiekvieno sakinio neatšaukiamumu. Kaip ir priklauso, kaip pats poetas tvirtina siekiąs. Malonu tuodu skaityti kartu, jie vienas kitą sutvirtina, susisaisto motyvų, įvaizdžių gijomis. Jaučiuosi beveik kaip sąmokslininkė, lyg man vienai būtų patikėta, kaip giedama supantis ant sūpynių: „kai ateisi, mirtie, aš jau būsiu toli“ (p. 114). Eilėraščių knygą norisi lyginti su iš pažiūros trapiu, bet kietos materijos saugomu inkliuzu. Materija čia – romano kuriama mitologija, įvaizdžių sistema. Nors įvairiausių religinių motyvų, buities realijų mišrainė bendra tiek „Kurčiam asiliukui“, tiek „Ežerui“, pirmajame ji suskamba darniau. Netvirtai formuluoju hipotezę: gal kalti žanriniai skirtumai. Eilėraštis vienas už kitą savarankiškesnis, aiškesnės jų ribos, motyvai pirmiausiai turi derėti eilėraščio viduje ir tik po to –­ rinkinio kontekste. O romane skirtingi skoniai labiau susipina.
2. Antrasis punktas apie tai, kas nutinka įsiskaičius: trūkumai nublanksta, lyg ir imu primiršti laikiusi D. Kajoką išimtinai poetu... Tvarkingai proziškai mezgamas siužetas, mistika virš ežero kybo neva atsitiktinai, bet iš tiesų labai apgalvotai: ji organizuoja pasakojimą, paslepia kai turi būti paslėpta ir atidengia tiek, kad pasijunti žiūrįs į kažką itin slaptinga, svarbaus: lygiai taip, kaip jaučiasi Gabrielius, pagrindinis personažas. Taip taip, senas triukas priversti identifikuotis. O ir personažas bene tam sukurtas: kasdien sutinki galybę tokių gabrielių, žmonės kaip žmonės, maždaug tokius statistinis žmogus mato statistiniame veidrodyje. Jis ir bus tasai, paskui kurį nejučia nupėdini ežero linkui, užsišneki, o kai atsipeikėji – sėdi ant kelmelio, į tave spokso varna, tu spoksai į vandenį, vanduo spokso į tave.
Paskutinis judesys: knygos pabaigoje viską tvarkingai išnarplioti, leisti skaitytojui sekundėlę pasimėgauti tvirtesne žeme ir tuomet vėl jam priminti, koks pelkėtas ir apgaulingas fikcijos laukas. Nežinia kas, pasakotojas ar D. Kajokas, tyliai murma paskutiniuose puslapiuose: „Ne, ne taip viskas, ne taip...“ (271 p.).
3. Kai visą dėmesį sutelkdavau į smulkmenas, tai smulkmenos ir erzindavo – nenuglostytas sakinys ar neįtikima personažo replika. Tačiau į romanus vien taip žiūrėti negarbinga. Romano žanras leidžia iš knygos padaryti svogūną, sluoksniuotą ir daugiaplanį. „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ žaidžia borchesiškus sluoksniavimo žaidimus: anattų enciklopedijoje nesunku atpažinti „Pramanytų būtybių knygą“, o „Būtini ir nebūtini papildymai“ truputį priminė fikcijų komentarus bei J. Cortazaro klasių žaidimus, kai skaitytojas priverstas pats konstruoti romaną, kurį skaito, ir už savo skaitymą prisiimti atsakomybę. Daugiaplaniškumas romane ne tik struktūrinis: viena ant kitos klojasi ir aliuzijos, kultūriniai kontekstai, pinasi visa nuorodų raizgalynė. Kaip patenkintas katinas sau į ūsą šyptelėjau supratusi, kad romaną galima lyginti ne tik su tokių korifėjų, kaip J. L. Borgesas ar J. Cortazaras, darbais, bet ir su D. Brownu bei jo biblinėmis mistifikacijomis. Ir ką? Ir nieko. Tiesiog smagu. D. Kajokas kloja teksto atraižas vieną ant kitos ir leidžia skaitytojui jomis ne tik mėgautis, bet ir žaisti. Panašiai ir su asiliuku: pasirodęs romane, jis lyg tarp kitko apkursta. Tuomet ir visas eilėraščių rinkinys tampa dar viena knyga knygoje, romano atplaiša, kuri, paradoksaliai, už romaną pirmesnė (įvairiomis prasmėmis), tad niekaip į jį neredukuojama.
Bene sąmoningai dalis eilėraščių knygoje „Kurčiam asiliukui“ spoksote spokso ežero link. Kita dalis, regis, tematiškai ir stilistiškai atitolę, bet šiandien, kai abi knygos nugarėles surėmusios ant mano stalo, net „džiūsnelės kekšyno“ žodžiai iš eilėraščio „apie nepažįstamą angelą“ skamba lyg ir apie knygas: „tu mylėjai mane man nežinant / man nežinant tave aš myliu“ (p. 91).
Ir pabaigoje tiesiog gražus eilėraštis-ne-eilėraštis, ištrauktas ir ežero: „Žmonės šią anattą vadina labai įvairiai: Gelšaus ežeru, Peleniniu Sineanu, Tamsiąja naktimi, Ašramo Skyle; (...) išgaubia laiką pagal savo pavidalą, bet erdvės parametrų neliečia, nors ir turi jai galios. / Vienintelė be perstojo keliaujanti anatta, mokanti tai daryti ypatingu būdu: nuo satjajugos periodo pradžios ji kantriai tūno vienoje vietoje, laukdama, kol pro ją praeis visas pasaulis“ (p. 232).

Patrick Modiano. „Horizontas“. Iš prancūzų kalbos vertė Vilius Litvinavičius. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2011.

Velniams tokia knyga? Nuvažiavau prie jūros – ten irgi horizontas. Blausiai švytintis, jūra žalut žalutėlė (kas per spalva Balt-ijoj?), laiveliai keli – irgi nesuprasi, velniams toks horizontas? Iki jo neaiškus gyvenimas, už jo – dar neaiškiau. Taip ir knygoj. Knyga apie ką? Apie nerimą. O dar? Ir dar apie nerimą. O dar? Na, yra toks vyras. Ir tokia moteris. Vyras senas, bet senu būt nenori. Moteris kažkur yra, bet labiausiai yra vyro galvoje – dar jaunutė. Ar graži? Nepasakyta, vardu Margaretė. Pavarde Le Koz. O prancūziškai „la cause“ (sk. koz) – priežastis. Vyrai nuobodūs.
Bet nesupraskit neteisingai – knyga man patiko. Tik tęsiu ta pačia intonacija kaip P. Modiano. Vyriškis pusamžis (personažas, ne autorius), paraleliai kla(e)joja dviejuose Paryžiuose – tame, kuriame ir jūs galėtumėte paklajoti, ir tame, į kurį ir pats nebeįstengia sugrįžti. Jo moteris pasirodo tai viename, tai kitame. Nors ši moteris niekam nepriklauso – tai nei jo, nei kieno kito moteris. Ji, rodos, net sau nepriklauso – bėglė, persekiojama nuolatinio nerimo ir iš balažin kur atsiradusios personos, pusiau egzistuojančio, pusiau įsivaizduojamo pono Buajavalio. O pagrindinis knygos veikėjas, minėtas pusamžis vyriškis, labai norėtų ją apginti, bet neįstengia – nuo savo chimerų kiekvienas ginasi savarankiškai. O ir patį persekioja moteris, kuri, kaip jis įtaria, būsianti jo motina, ir vyras, greičiausiai buvęs kunigas. Persekioja ir reikalauja pinigų – reikalauja taip, lyg turėtų teisę ne tik į jo pinigus, bet ir į jo sielą. O horizontas neaiškus, bet blausiai švytintis –­ kaip tas, kurį mačiau prie jūros – kažką gal žada, o gal tik blausiai švyti ir jam į mus (tfu, norėjau pasakyti – knygos personažus) nusispjauti.
Knyga apie knaisiojimąsi atmintyje. Arba gal apie atminties neišvengiamumą, nesuvaldytą paskirų fragmentų jūrą: tu ją sukūrei, tu iš jos ir kapanokis. Visa ši knyga – labiau nuotaika, nuojautos, būsenos, nei rišlūs faktai. Pasakojimas bene intencionaliai painus – kaip atminties rikiuojamas laikas – ir vedantis link horizonto kaip kažko, kas pats neegzistuoja, bet turi galią slėpti: „Jis dažnai regėdavo vis tą patį sapną. Telefonas ilgiausiai skamba tuščioje kontoroje, jis iš tolo girdi jį skambant, bet niekaip negali rasti kelio į knygyną, nes pasiklydo kažkokio Paryžiaus kvartalo gatvelių labirinte, kurio visiškai nepažįsta, o pabudęs beviltiškai bandydavo surasti jį miesto plane. Knygyno adresas jau nebeegzistavo, jei laiškai iš Berlyno ar Hamburgo ir ateidavo, tai niekados nepasiekdavo paskirties vietos. Margaretės veidas pamažu atitolo ir išnyko už horizonto“ (p. 144-145).
Bosmanui, pagrindiniam personažui, trūks plyš reikia grįžti prie savęs buvusio, vaiduokliško, kad susiprojektuotų save esantį, kad atminties atplaišas kaip savo paties dalis sudėliotų į daiktą. Netikrumas, kad atmintis apgaudinėja, kad yra tik vienpusė, plokščia, persmelkia visą pasakojimą, personažas neįgauna aiškaus veido, charakterio, pagrindinis jo bruožas – blyškumas, netikrumas (netikrumas kaip neužtikrintumas ir netikrumas kaip neįsitvirtinimas tikrovėje).
Knyga gali pasirodyti nuobodi arba slogi, arba nei apie šį, nei apie tą. Panašiai būna su knygomis, kurios tyrinėja ne atskirus fragmentus, bet vienu ypu apžvelgia visą gyvenimą ar virtinę metų: jei nesiekiama sąmoningai jų pakreipti viena linkme, ieškoti tikslo, paaiškinti, tai ir išeina nei apie šį, nei apie tą. Apie gyvenimą. Štai tokiems velniams ir knyga.