× Lina Laura Švedaitė

 

Buvęs „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas perduodamas man užgyventą turtą viename elektroniniame laiške rašė: „Toma Gudelytė yra nacionalinė vertybė, saugok ją ir globok.“ „Ir pati žinau“, – tuomet vos neatrašiau Gyčiui, o šiandien džiaugiuosi pagaliau galėdama jį viešai pacituoti ir paliudyti, kad šie žodžiai – ne poezija.

Toma yra mūsų nacionalinė vertybė. Mūsų ragazza con il fucile, tikra kultūros partigiana, ji yra mūsų ponas Palomaras, mūsų fosforas iš „Periodinės elementų lentelės“, ji – mūsų Enajus Akbaris, todėl drįstu kviesti ir jus saugoti bei globoti Tomą, apskritai – saugoti ir globoti vieniems kitus.

 

Toma Gudelytė. Agnės Bykovos nuotr.

 

Greičiausiai sutiks ir pats šv. Jeronimas, kad mus ištiko neramūs laikai. Kiūžtanti pasaulėtvarka gąsdina, tačiau kartu apnuogina seną kaip Biblija tiesą – blogį nugali šviesa, šviesa visokiomis formomis: per meilę, bendrystę, aukas, intelektą – tikrą, žinoma, ne dirbtinį. Gera literatūra irgi yra sąraše. Tad brangindami vertėjus mes, be abejonės, dauginame šviesą – Mozei nebedygsta ragai.

„Mieliau lieku vagabundė“, – tai Tomos žodžiai. Sakinys ištrauktas iš konteksto, turi savo semantiką, tačiau gana tiksliai nusako ir vertimo esmę. Vertėjai, kaip ir klajūnai, smalsiai žengia į nepažintą teritoriją, atsiduoda didžiausiems ir mažiausiems įvykiams. Vertėjai, kaip ir klajūnai, prie nieko neprisiriša, tik nepailsdami ieško kito savyje ir savęs kitame, radę vis praranda, o praradę randa.

„I’m lost, I’m lost in this world“, – prieš dvidešimt metų Paryžiuje, Senos patiltėje, mačiau, kaip savo neviltį išverkė jaunas vyras vardu Jamalas. Ryškiai prisimenu jo akis, apsiblaususias nuo siaubo. Tuomet pasirodė – vargšas klajūnas, gal pavargo. Geriau pasvarsčiusi apie detales šiandien suprantu, kad Jamalas visgi nebuvo vargšas klajūnas – jis bėgo. Nevesiu paralelių tarp vertimo ir priverstinio migravimo. Šią sceną prisiminiau, nes Toma „Literatūrai ir menui“ yra pasiūliusi ne vieną išskirtinį, netikėtai geopolitikos ir kitas aktualijas atskleidžiantį tekstą. Būtina pripažinti – ji itin jaučia pasaulinio vyksmo pulsą ir žavi savo stipriu stuburu nagrinėdama pamatinius moralės, žmogaus teisių ir pagarbos kitam klausimus.

Ši laikysena atsispindi visuose Tomos darbuose, juolab vertimuose, kurie neša svarbią žinią – vertėjai ne tik, švelniai tariant, krapštosi žodynuose; redakcijoms ir leidykloms siūlomais tekstais, rekomendacijomis jie aktyviai dalyvauja vietiniame ir tarptautiniame kultūros lauke, tiesia tiltus, turtina akiratį ir šviečia visuomenę. Kitaip sakant, vertėjai gali būti įtakingi. Tikiu, gali padėti Jamalui ir kitiems nepaklysti šioje kitokioje planetoje, kurioje šiandien gyvename ir apie kurią knygoje „Namų filosofija“ rašo filosofas Emanuele Coccia. Ją neseniai išvertė Toma.

Šią vasarą Puccini operos festivalyje Toskanoje žiūrėjau „Madam Baterflai“. Spektaklio metu vienas žiūrovas demonstratyviai atsistojęs pradėjo rėkti: „Mala studia“. Mane, šiaurietę, žinoma, sužavėjo taip drąsiai ir jausmingai reiškiamas nepasitenkinimas reginiu ir toje frazėje užkoduota ilgametė operos kultūra. Panašiai rašo ir italų autoriai – drąsiai, jausmingai ir intelektualiai. Tokia, mano akimis, ir yra italų kalba, itin kūniška ir itin intertekstuali. Na, ir be galo estetiška: jie gali kalbėtis apie tai, ką valgė pusryčių, o atrodo – karštai filosofuoja apie XX a. kinematografijos mitopoetinį pasaulėvaizdį.

Mieloji Toma, ačiū, kad išlukšteni mums kiečiausius itališkus riešutėlius ir parodai pasaulius, besislepiančius už la grande bellezza. Nuoširdžiai sveikinu tapus Šv. Jeronimo premijos laureate! Buvai, esi ir būsi be galo mylima kultūros bendruomenės klajūnė. Sveikinu visą vertėjų bendruomenę su šia prasminga ir gražia švente. Šv. Jeronimai, saugok ir globok juos.