Milda Baronaitė. Vienas ežys, dvi voverės

Tokias ir panašias užduotis savo mokiniams mėgsta duoti vienas žinomas Lietuvos tapytojas maloniai gyvūniška pavarde. Tad ir aš panašiai apie mėnesio knygas: dvi geros, viena nevykus; dvi biografinės, viena apie žydus; dvi protingos, viena bepročio. Mirkteliu savo pseudoalter ego ir pradedu nuo tos, kurioje du autoriai, vienas Gary.

Emile Ajar. „Pseudo". Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Romain Gary. „Emile'io Ajaro gyvenimas ir mirtis". Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė. –­ Vilnius: „Baltos lankos", 2012.

Netoli Lietuvos rusų dramos teatro stovi mažas berniukas ir valgo batą, nes nori patikti mergaitei. Iš Antrojo pasaulinio karo lauko jis siunčia laiškus mirusiai mamai. Kitoje knygoje ieško būdų kaip numaldyti save, o 1980 m. vadinamojoje realybėje nusišauna. Čia mus domina ta kita knyga ir ta realybė.
Taigi Emile'io Ajaro „Pseudo". Tik kas tas Emile'is Ajaras? Romanas svaigsta nuo lengvo beprotybės šokio, o smagiausiai čia kojomis trypia ir spardosi pats Emile'is: „Nereikia insinuacijų! Aš Pavlovičius, ne Pahlevis! Pahlevis – Irano šachas, o Irano šachas –­ ne aš!" (p. 44). Šiuolaikiniam skaitytojui (t. y. man) tapatybės ir autoriaus nykimo problematika turėtų būti pabodusi. Šiame tekste jos apstu, bet nenuobodu, nes Ajaras, priešingai nei koks susenęs Baudrillard'as, nedūsauja prarastos realybės, o tiesiog bijo, ir tai įtraukia: „Finougrų kalba ajar reiškia „pelė", – pakeliu plonytį balselį vien tam, kad surikčiau, kaip bijau, (...) ir kad dabar, kai rašau šias eilutes, plaukai man pasišiaušia pagalvojus, kad sėdžiu ant kėdės ir kad niekas, ničniekas negali būti tikras, jog kėdė nėra pseudo-pseudo agentas, atsakingas už pačią baisiausią konspiraciją: viskam, kas tave supa, suteikti raminantį, kasdienį, įprastą pobūdį" (p. 55).
„Pseudo" – trečioji Ajaro knyga. Už antąją jis laimėjo Goncourt'ų premiją, tad jo tapatybės klausimas buvo rimtas uždavinys to meto kritikams. Paryžiaus literatūros tyrinėtojai įnirtingai spėliojo: ar tai teroristas libanietis Hamilis Radža, nelegaliai abortus darantis šundaktaris, ar tai koletyvinis kūrinys (knygoje Emilis ne kartą prisipažįsta esąs kolektyvinis) etc. Nors ir neklaustas, ar bent jau tiesiogiai netardytas, pats Romain Gary atsako du kartus. Pirmasis atsakymas – tai Polis Pavlovičius ir „Pseudo". Polis – tikras vyrukas iš kūno ir kraujo, Romain Gary giminaitis, kilniadvasiškai prisiimantis laurus ir dalijantis interviu. „Pseudo" – autobiografinis jo romanas, per beviltišką nerišlumą viską išrišantis ir tvarkingai sudėliojantis kūrinio genezės taškus. Smagus momentas, kad knygoje Gary turi savo personažą –­ tokį viešojo jo įvaizdžio šaržą –­ dėdulę Makutą (žvaigždutė 10 puslapyje paaiškina, kad tai žmogėdra iš haitiečių liaudies pasakų), seną cigarus traukiantį rašytoją su drambliukais išpieštu chalatu.
Antrasis Gary atsakymas – „Emile'io Ajaro gyvenimas ir mirtis". Čia jau viską sužinom, bet ir patys turbūt numanot, kaip ten buvo. Fokusas įgauna svorio dar ir dėl to, kad pastarasis tekstas publikuotas tik po Gary mirties. Iki aštuoniasdešimtųjų „Pseudo" daugiau ar mažiau laikytas autobiografiniu Emile'io romanu, o vėliau pagrindinis kūrinio konfeti (kaip ir „Vokiečių kaime") iššauna meta lygmenyje: skaitant žaidžia kontekstas, t. y. viskas, kas suausta (lot. contextere) tekstūroje, kitaip sakant – realybė. Ajaro buvimas kalba, kad nenulaikysi tos graudžiai tikros kūrinio esmės tarp viršelių, nes ji išslysta ir prasibrauna ne tik iki anotacijų, bet ir iki pusryčių, autobusų, į kasdienybę.
Dar keli žodžiai apie beprotybę. Romain Gary – ne beprotis. Ajaras kalba maloniai įtraukiančiais srautais, bet knygai įsibėgėjus suvoki, kas yra kas, ir beprotybė labiau primena stilingą kodavimą. „Ji sukliko – ir ką gi aš išvydau? Iš jos moteriško organo iššliaužia mažas fariukas, užsukęs perduoti jai baudos kvito" (p. 75). „Eloiza gyvena kuo puikiausiai, (...) aptarnauja maždaug po keturiasdešimt klientų per dieną, bet dėl utėlių antplūdžio Paryžiuje iš laikraščių užsikrėtė liga –­ farais" (p. 74). Galai daugmaž užraišioti, bet nuo to malonumo nemažėja.
Tai greičiau smagu nei kliniškai rimta, tad jei ši knyga sudrebins jūsų tapatybės jausmą – nesijaudinkit, tikriausiai ten nieko tvirto ir nebuvo. Man knyga patiko, todėl pasikartosiu: tikrosios prasmės, tėvo-autoriaus ir kitų pseudošalininkai, saugokitės! – netoli Lietuvos rusų dramos teatro stovi mažas berniukas ir valgo batą.

Boualem Sansal. „Vokiečių kaimas, arba Brolių Šilerių dienoraštis". Iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. – Vilnius: „Tyto alba", 2013.

Prancūzakalbio alžyriečio romane ir tikėjausi tautinės makalynės, Alžyro, Pary­žiaus priemiesčio ir lengvo, į socialines problemas nukreipto politizavimo. Rankose laikydama ne knygą, o savo lūkesčius, atverčiu viršelį su piktu blogiuko veidu.
Dar šiek tiek apie lūkesčius: praeitų metų laureato Libaro M. Fofanos knygą „Mirštančių lapų šauksmas" vadinčiau veikiau posilpne, tad panašių rezultatų tikėjausi ir iš šiųmečio derliaus. Maniau, galėsiu piktai išsilieti ant nevykusių prancūzakalbių autorių, bet šnipštas iš to... B. Sansalį norisi girti.
Na gerai, o dabar jau ne apie tai, ko tikėtasi, o apie tai, kas buvo: tautinėje ir religinėje makalynėje rasite ne tik prancūzų, alžyriečių, musulmonų, krikščionių, bet dar ir žydų beigi vokiečių. Vienas pagrindinių motyvų – žydų genocido sudabartinimas, paralelė tarp Šoa ir islamistų prievartos. Būtų itin politiška, jei ne patyrusio romanisto fokusas: šią paralelę autorius grakščiai guldo ant vieno savo personažo, Malricho, pečių, tad tarp skaitytojo ir šios nacių ir islamistų linijos sukuriama gana kritinė distancija, ir knyga apsisaugo nuo tiesmuko politizavimo.
Panašiai autorius sprendžia ir žydų genocido temą: ne objektyvizuoja, o renkasi subjektyviausią romanui įmanomą dienoraščio formą. Du broliai, Rašelis ir Malrichas, atsiduria identiškoje padėtyje: jų tėvas slėpė, kad buvo SS karininkas ir tarnavo daugelyje nacių koncentracijos stovyklų. Tėvas Alžyre mirė kaip kankinys, t. y. herojus, ir tik tada vyresnėlis Rašelis sužino tėvo paslaptį. Abu broliai bando sugromuliuoti prigimtinės nuodėmės klausimą, užduodamą absoliutaus blogio akivaizdoje: ar esame kalti dėl tėvų kalčių? Jei krikščioniškoji paradigma ir siūlo dieviško apvalymo – krikšto – galimybę, tai Rašelis ir Malrichas Dievą mato tik kaip nekompetentingą spręsti ir nutolusį.
Probleminis laukas aiškus, ir nors retkarčiais suirztu dėl tokios mano lietuviškam mentalitetui neįprastos kultūrų ir religijų samplaikos, romanas neabejotinai stiprus savo struktūra. Pats kūrinys yra atsakymas į kūrinyje užduodamą klausimą (patylom čia šnipšteliu žodelį meta): Malrichas renkasi publikuoti savo ir brolio dienoraščius, kad galėtų gyventi neatsižadėdamas nei tėvo, nei jo kaltės, nei savo paties gyvenimo. Suvokiant tokio atsakymo iliuziškumą (kai personažas – fikcija, iliuzija ganėtinai aiški), romanas kartu yra ir „tiesiog pasakojimas" apie dviejų brolių išgyventą dilemą.
Romano audinį tvirtai laiko dvi stilistiškai skirtingos gijos: metaforiška, išdailinta, į aprašymus linkusi Rašelio kalba ir tiesus, grubus, trumpų paprastų sakinių Malricho stilius. Pastarasis komentuoja ir reflektuoja brolio dienoraštį, jo paties dienoraštis tampa brolio dienoraščio metakomentaru. Romanas pradedamas savižudybe „objektyviai", tiksliau – iš stebėtojo, artimojo pozicijos, baigiamas savižudybe „subjektyviai" – tai kartu ir kelias, į kurį stumiamas skaitytojas, nuo liudytojo pozicijos prie susitapatinimo ir privalėjimo duoti atsakymą dėl savo kaltės.
Sklandus, rišlus stilius ir gebėjimas perteikti skirtingus dviejų brolių kalbėjimo niuansus neleidžia koneveikti vertėjo, tačiau šiokių tokių priekaištų jam ir redaktoriams turiu: angliškas look, kurį prancūzai vartoja įvaizdžio prasme, verčiamas žodžiu „žvilgsnis" (p. 142), viename puslapyje skaitome apie Žozefą Mengelę, kitame – jau apie Jozefą Mengelę (p. 204, 205), o prikibti galima būtų ir prie romano pavadinimo: „Village de l'Allemand" pažodžiui reikštų „vokiečio kaimas", o turint omeny, kad minimam kaime iš tiesų tegyveno vienas vokietis, tai toks vertimas būtų kur kas logiškesnis.

Rolf Dobelli. „Aiškaus mąstymo menas". Iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė. – Vilnius: „Tyto alba", 2013.

Na va, pagaliau knyga, padėsianti man, moteriai ir filologei, reabilituotis ir reintegruotis į aiškiai mąstančią visuomenę – tariau sau vieną gražią šalto pavasario popietę ir susirangiau ant mėlyno ir plataus kaip vienos šaltos pavasario popietės dangus fotelio. Įsikniaubiau į knygą ir iškart supratau, kad reiks ją atiduoti broliui, diletantiškai bandžiusiam investuoti. Ralfas Dobellis –­ lyg ir verslininkas, lyg ir buvęs ar esamas biržos makleris. Kažkam jis ten vadovavęs (Swissair), kažką jis ten įkūręs („sprendimų radimo akademiją", štai ką!) – knygos priešlapis švyti kaip iškarpa iš žurnalo apie sėkmingus verslininkus. O ir pats autorius valiūkiškai ir sėkmingai mums šypso pasipuošęs nepriekaištingai baltais lyg iš skalbimo miltelių reklamos marškiniais („Ar matei kokie balti to vyro rankogaliai, kaip švyti jo vidinis apykaklės kraštelis?!")
O knyga ne tokia jau sėkminga, kaip galima būtų tikėtis. Ją lengva ir malonu skaityti, paviršius kuo puikiausias: paradoksalios, bet dažnai sutinkamos, pavyzdžiais pagrįstos mąstymo klaidos, kaip kad tai, kodėl norime atsilyginti savo geradariams ir kaip tuo galima pasinaudoti, kodėl neišeiname iš visiškai beviltiško teatro spektaklio, kodėl save vertiname geriau nei kitus. Namudiškai papsichologizuota, pagrįsta pačių įvairiausių sričių mokslininkų tyrinėjimais (už išsamią tematinę bibliografiją autorius tikrai nusipelno pagyrimų), tačiau lygiai taip pat dažnai argumentuota prisidengiant fraze: „Mokslininkai tai vadina čia įrašykite bet ką."
Autorius turi talentą patraukliai pateikti paprastus, bet įdomius dalykus: pavyzdžiui, kalbėdamas apie tai, kuo skiriasi žinojimas, pasiektas ilgai gilinantis į tam tikrą sritį, nuo vairuotojo žinojimo, R. Dobellis papasakoja istoriją apie M. Plancką, gavusi Nobelio fizikos premiją, ir jo vairuotoją, retkarčiais vietoj mokslininko skaitydavusį paskaitas apie kvantinę mechaniką. Tačiau kuo labiau gilinuosi, tuo labiau knyga mane erzina. Panagrinėsiu viena pavyzdį: kalbėdamas apie socialinį dykinėjimą (p. 120–122), autorius pirmiausia pristato tyrimą, kuris parodė, kad arklio galia arklio galiai nelygi – ji didesnė, kai arklys dirba vienas, ir mažesnė, kai dirba keli arkliai. Toks pats tyrimas atliktas su žmonėmis ir rezultatai buvo identiški. „Mokslininkai šį reiškinį vadina socialiniu dykinėjimu." Kol kas viskas aišku. Toliau autorius mėgina klausti, iš kur atsirado įsitikinimas, kad grupėmis dirbama efektyviau? „Veikiausiai iš Japonijos." Mat ten dirbama grupėmis, ir dirbama efektyviau. Autorius konstatuoja, kad socialinis dykinėjimas būdingas arkliams ir žmonėms, tačiau ne kultūriškai kitokiems japonams. Niekaip to nekomentavęs, tik paminėjęs, kad grupinis darbas padeda nusimesti ir atsakomybę (mano galva, tai teisinga ir protinga pastaba), prieina prie pribloškiančių išvadų: „Grupėse žmonės elgiasi kitaip nei pavieniui (kitaip nebūtų grupių). Grupėje kiekvienas žmogus patiria tam tikrų nuostolių, bet juos sušvelnina tai, kad čia išryškėja asmeniniai jo pasiekimai. Tegyvuoja nuopelnokratija, tegyvuoja pasiekimų visuomenė!" Ar aš čia mąstau neaiškiai, ar autorius išvadose apibendrina tai, apie ką visai nekalbėta tekste? Nuopelnokratija!?

Draugai