Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Gražina Boguslauskienė nuo paauglystės siųsdavo mane į meninio skaitymo konkursus. Rajoniniai, regioniniai, respublikiniai – išmokdavau dviejų skirtingų kūrinių ištraukas ar kelis ilgesnius eilėraščius ir lipdavau į sceną tarp aktorystės ir literatūros.

 

 

Tiksliai neprisimenu visų taisyklių, bet tarsi privalėjai rinktis vieną kūrinį iš mokyklinės programos, o kitą – savarankiškai, iš kur tik nori: būtent skaitovų konkursuose pirmąkart išgirdau Gražiną Cieškaitę, Rimą Buroką, Valdą Gedgaudą, – tarp kanoninių pavardžių jų poezija skambėjo šviežiai ir drąsiai. Beje, tendencija skaityti ką nors mažiau įprasto įsigalėjo tiek, kad aktų salėse moksleiviai pristatydavo ir tokius poetus kaip Egidijus Dragūnas: „Atsibodo man gulėti, atsibodo sėdėti / Atsibodo kažką veikt ir paprasčiausiai tylėti“, – moksleivė deklamavo užsimerkusi, komisija klausėsi kiek sutrukusi, o aš suvokiau, kad kitam kartui turiu pasiruošti ne Žemaitę (mokytojos rekomendacija) ir Gintarą Beresnevičių (buvau išsikapstęs iš „Šiaurės Atėnų“), o kažką, ko nepasirinks niekas kitas.

Skaitovų komisijos nariai, aptardami mūsų pasirinkimus, raišką ir įsijautimą, nuolat kartojo žodžius „sielos virpesys“. Turbūt nebuvau tokio darinio girdėjęs, todėl pasiryžau jį suprasti ir išgauti – nuėjau į mokyklos biblioteką, varčiau negirdėtus autorius ir mėginau atrasti kelią į tą virpesį. Bibliotekininkė nesumojo, ko noriu, o aš nemokėjau paaiškinti, nes ir pats nesupratau. Bet namo parsinešiau krūvą poezijos knygų. Apie vieną jų čia rašyti ir prisipažinti nėra malonu, nes visgi tai – ne vien atradimo istorija. Labiau gėdos ir neišmanymo.

Apie poetą Alfonsą Bukontą girdėjęs nebuvau. Jo „Slenkančios kopos“, nedidelė gelsva eilėraščių knyga, išleista 1967-aisiais, pirmiausia patraukė verlibru – galvojau, tokie keisti tie jo eilėraščiai, skaitant atrodo tarsi pasakojimai. Vienas tų eilėraščių apie brolį, – kad jis jau seniai miręs, bet pasakotojas tą brolį, niekada nepažintą, pasiima už rankos ir visur vedasi kartu: „Tau ėjo šeštieji, / man – trečias mėnuo... / Tave seniai aš praaugau, / Ir man lemta suprasti, / Ko tu niekad nebesuprasi.“ Tai buvo liūdniausia iki tol skaityta poezija – apie išėjusius tėvus, bet ant stalo pasilikusį rūką, apie vaiką, kuris sako neturintis praeities. Išmokau mintinai, o režisierei Daliai Tamulevičiūtei paklausus, kodėl pasirinkau būtent šią poeziją, paaiškinau apie „lyriškus jausmus ir sielos virpesius“. Paauglystė pasibaigė, aktoriumi netapau, praėjo turbūt dvidešimt metų.

Dėstytoja Vanda Juknaitė būrį literatūrologijos studentų vedasi į Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų, kuriame atidaryta paroda „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“. Laiškai, prisiminimai ir keliasdešimties vaikų nuotraukos. Vartau tuos dokumentus, skaitau negirdėtas pavardes, ir – Alfonsas Bukontas, teisininko Jankelio Michnickio ir gydytojos Nechamos Gurvičaitės-Michnickienės sūnus, kuris iš tiesų yra Mordechajus Michnickis. Skaitau, kaip jį, kūdikį, išgelbėjo ir užaugino ūkininkai Marija ir Jeronimas Bukontai. Kaip jis sužinojo tikrąjį savo vardą ir savo istoriją – paslaptį, kurią mama saugojo iki pat mirties. Kaip pirmąkart nuotraukoje pamatė tikruosius tėvus ir nužudytą brolį, kurį jis ir vedasi tame eilėraštyje. Slenku atgal į paskaitą, norėčiau pasikalbėti su V. Juknaite, padeklamuoti eilėraštį, nes jį tebepamenu, kažkaip pasiteisinti. Ir taip nejauku, nors juk nieko dramatiško neįvyko – tiesiog sužinojau, apie ką iš tiesų rašo A. Bukontas. Pats sau pasiteisinu, taip, bet vis tiek nepatogu – einu tylėdamas šalia V. Juknaitės, galvoju, kad štai dabar ir pats esu žmogus, tylintis apie Holokaustą.

Šią istoriją prieš dešimtmetį papasakojau pačiam autoriui, jis pasidalino kelių puslapių autobiografija. Pažadėjau kada nors ją atspausdinti ir nuvežti į buvusią mokyklą, Vilniaus rajono Meilės Lukšienės gimnaziją. Jeigu bibliotekoje tebėra „Slenkančios kopos“, prisegsiu prie jų ir paties V. Bukonto pasakojimą. Gal ir šiandien kas ruošiasi meninio skaitymo konkursams. Gal tebeieško, kur tas sielos virpesys. Šio poeto istorija atveria virpesį ne vien kaip metaforą.