Monika Andrulytė. Gintaro kambario ir šulinio gelmėse

Sutapimas, tačiau šį kartą apžvelgiamos knygos simboliškai susijusios su gelmėmis – sapniška povandeninio gintaro kambario ir pražūtingąja. Abu romanai – reveransas tarpasmeninių santykių įreikšminimams, skiriasi tik jų diapazonas: viename žaidžiama pigiais triukais ir svaidomasi banalybėmis, kitame generuojamas psichologiškai paveikus pasakojimas.

 

Evita Baltus. „Gintaro kambarys gelmėje. Meilė“

Evita Baltus. „Gintaro kambarys gelmėje. Meilė“. –  V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Slapyvardį pasirinkusios Evitos Baltus romano pavadinimas „Gintaro kambarys gelmėje. Meilė“ tiksliai perteikia turinio reljefą – fantasmagoriška pasakaitė apie buvimą po vandeniu nugrimzdusiame gintaro kambaryje kaitaliojasi su pagrindinės veikėjos Auros (arba Aurenidos, Auros Enidos, Auri – knygoje vardo rašyba erzinančiai mutuoja) jausmų dramų ir erotinių nuotykių aprašymais. Romano struktūroje, paremtoje sapniškos ir realistiškos plotmių sulydymu, atsisakoma pasakojimo nuoseklumo, kuriamas koliažo įspūdis. Sapniškuose fragmentuose – po nelaimingo atsitikimo į komą nugrimzdusios protagonistės vizijose – plėtojama jūrinė vaizdinija įsuka į siurrealistinį pasaulį, kuriame veikia keisti gyviai ir gašlūs, gąsdinantys monstrai: „Regis, tamsoje atpažįsta išsprogusias, gašlumo pritvinkusias Monstrum Vulgarum akis. „Gal tai jis, pasivertęs aštuonkoju, šliaužioja manimi?“ (p. 155–156) Lietuvių literatūroje panašių fantasmagoriškų vaizdinių kondensatas esti Jolitos Skablauskaitės prozoje, tačiau E. Baltus romane jis plokštesnis, veikiau dekoratyvinis – haliucinacinės prigimties vizijos dažniau aktyvuoja estetinę, bet ne reikšminę plotmę.

Kitą pasakojimo klodą sudaro Auros santykių su sutuoktiniu Herbertu ir meilužiu Noldu projekcijos – prisiliečiama prie nuodėmės temos, tačiau ji nėra išsamiau reflektuojama. Romanui apskritai trūksta psichologinio tikrumo: moterų ir vyrų santykiai trafaretizuojami pasitelkiant stereotipus ir klišes, pavyzdžiui, teigiama, kad moterys geidžia globėjiškos prigimties vyrų („Jos intuicija jaučia šiame žmoguje glūdintį jos, kaip ir daugelio moterų, vertinamą globėjiškumo pradą“, p. 33), tvirtinama, kad jautrumas – moterų preferencija („Malonu, kad jis, vyriškis, šneka apie tokius dalykus... Tai gana reta, dažniausiai moterys yra tos jautriosios ir tokio bendravimo pasigendančios“, p. 86) ir pan. Stereo­tipų įrėžos suskliaudžia bet kokią abiejų lyčių autentiškumo galimybę, paversdamos juos statiškais nuspėjamos klounados dalyviais. Veikėjų portretai suponuoja idėją, kad moterys – gamtos, o vyrai – kultūros kūriniai: Aura turi didžiulę pasiją vandeniui (save vadina jūromane, jos jūrinė tapatybė įrašyta ir pačiame varde – Aura E-Nida), o polinkį domėtis kultūriniais dalykais įgauna vyro dėka („Ryšys su Romualdu skatino tobulėti, dvasiškai turtėti, lankyti klasikinius, progresyvius ar avangardinius spektak­lius, daug skaityti“, p. 75).

Romane išskirtinis statusas tenka kūnui, kuris primityviai redukuojamas į traukos centru esančias erogenines zonas: „Skleidžiamam moterų pliažo magnetizmui niekas negalėdavo atsispirti. Ar yra kas stipresnio nei daugybės lyčių laukas?“ (p. 30); „Ant luotelių gulėdavo... kas? Kas gi? Ogi iš medžio išdrožtas falas! Ar tai gali nesudirginti, neuždegti moteriškos fantazijos, nesuaktyvinti lytinių liaukų veiklos?“ (p. 168) Retorinių klausimų plejados, pateikiamos protagonistės refleksijų apie lyčių skirtumus fone, kūrinio apimtį išpučia, tačiau nieko nepasako, nebent tik tai, kad stereotipinis mąstymas piktybiškai išsikerojo ir virto idėjine sistema. Auros jausmų pasaulis knygoje aprašomas banaliai, saldžiai: „Pro gelsvai spindinčias gijas ji išvysta jo akis, įremtas į ją, ir palengva visas pasaulis nugrimzta aukso rūke“ (p. 11–12); „Sutikus Noldą, mano sieloje per trumpą laiką suvešėjo oazė: pražydo daugiažiedžiai krūmai, milžinišku greičiu išstypo palmės“ (p. 12). Tenka pripažinti, kad E. Baltus romanas veda į tokius banalybių užkaborius, kokių jau seniai neregėjau. Klišių prisodrintą kūrinio audinį norėta praturtinti įklijuojant intelektualiai turėsiančias atrodyti kultūrines aliuzijas, tačiau jos banalybių puode tėra nereikalingos atplaišos: „Dingteli hemingvėjiškas klausimas: „Kam skambina varpai?“ Ir Aura sumurma: „Juk ne man...“ (p. 15) Protagonistė lyginama su meno kūrinių figūromis (Correggio Antiope, Rubenso Suzana), kultūrinį krūvį turintys palyginimai vartojami ir aprašant moters aplinką, bet banalių situacijų ir stereotipinio mąstymo apsuptyje jie neveikia. Užuot dauginusi niekur nevedančias kultūrines aliuzijas, autorė didesnį dėmesį galėjo skirti veikėjų psichologiniams portretams, kurie liko itin šabloniški, lėkšti.

Intensyviai erotizuotas E. Baltus kūrinys neabejotinai gravituoja link jausmų romano žanro. Nesutinku su nuomone, kad romanas daugiaprasmis, „atveriantis interpretaciškumo galimybes“*. Atvirkščiai – įsukdamas į stereotipų verpetą romanas palaiko vienaprasmišką interpretaciją, kurios negelbsti net kiek įdomesnis, ne toks banalus vizijinis lygmuo, neslepiantis pretenzijų įreikšminti archetipinę vaizduotę: „Povandeninio pasaulio reiškiniai, kaip ir kosminiai, – giliai įsirėžę genetinėje atmintyje. Juk tai – archetipai, pirmavaizdžiai, žmonėms bendri vaizdiniai, anot K. Jungo, „kolektyvinės pasąmonės elementai“ (p. 99–100). Dar viena knygos bėda – ištęstumas: pasikartojančios vaizdų bei motyvų pynės įpusėjus knygą pradeda kelti nuobodulį. Nepagrįstai gausiai dėliojami ir daugtaškiai, pretenduojantys kurti à la kontempliatyvų toną. Erzino ir korektūros klaidos – „inkliūzai“, „Keeling me softly“ ir t. t. Apibendrinant tenka konstatuoti, jog „Gintaro kambarys gelmėje“ – sekli knyga apie meilę, į kurią nerekomenduočiau bristi geros literatūros pasiilgusiam skaitytojui.

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Šulinys“

Evita Baltus. „Gintaro kambarys gelmėje. Meilė“. –  V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Apžvelgus E. Baltus kūrinį, pradėti naujojo Lauros Sintijos Černiauskaitės romano „Šulinys“ apžvalgą atrodo kiek nepadoru, nes knygų meninė vertė labai skirtinga – vienos abejotina, o kitos – nekvestionuojama. Nors abu romanus sieja keletas bendrų vardiklių (moters aistros vyrui tema, neištikimybės punktyras), L. S. Černiauskaitės „Šulinys“ nė kiek neprimena ištęsto, balasto kupino E. Baltus romano. Lakoniškai parašytas „Šulinys“ stebina konceptualumu ir koncentruota prasme, paantraštėje jis netgi vadinamas „mažuoju romanu“. Vis dėlto mažuoju romanas gali būti laikomas tik formaliai – pasakojimas skaitytoją vedžioja skirtingų šeimų kartų magist­ralėmis, išveda į platų tematinį lauką. Žavi tai, kad vos 189 puslapių kūrinyje sugebėta apčiuopti šeimų gyvenimo pulsą, sukurti organiškus veikėjų portretus ir išskleisti jų poelgių motyvus.

Su L. S. Černiauskaitės kūryba susipažinusio skaitytojo „Šulinys“ neturėtų nustebinti. Autorė lieka ištikima savo braižui ir ankstesnėse knygose dominavusioms temoms: vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykių projekcijai, motinystės įprasminimui. Kita vertus, „Šulinys“ pasirodė praėjus maždaug septyneriems metams nuo paskutinio autorės romano „Medaus mėnuo“: palyginus abu kūrinius, tenka pripažinti, jog „Šulinyje“ psichologiniai veikėjų paveikslai pagrįsti geriau, o pats romanas sugestyvesnis, daugiau netikėtų siužetinių sprendimų.

Romane viena iš pagrindinių veikėjų Judita, vedusį vyrą beviltiškai įsimylėjusi vieniša dvejų metų mergaitės motina, padaro nusikaltimą. Tai galėtų šokiruoti, bet įvykis vaizduojamas atsisakius dramatizmo, kriminalinių siužetų schemos – autorei gerokai svarbiau įsigilinti į pamažu atsiskleidžiančias vidines jausenas ir Juditos elgesio motyvus. Moteris portretuojama kaip trokštanti kito, kuriame ieško savęs ir atranda geismą gyventi: „Prisisiurbiu prie jo nugaros kaip dėlė prie akmens, mūsų kūnai tobulai sutampa, kur mano dauba, ten jo kalvelė, ir nėra tarp mūsų nė menkiausio plyšio, vos prisilietęs prie jo mano kūnas atvirsta savin, viską atsimenu; jis yra mano duona, mano oras, mano visas, be jo man nieko nėra, nieko“ (p. 46). Akivaizdu, jog L. S. Černiauskaitės romano kalba kartais tampa kiek egzaltuota, tačiau galima pasidžiaugti, jog egzaltacijos krūvis knygoje minimalus, jo luobelė netrukdo įžvelgti gerai suręsto teksto. Pagrindinei veikėjai suteiktas Juditos vardas kviečia prisiminti biblinę Juditos figūrą: jos abi tampa žudikėmis, skirtumas tik tas, kad viena laikoma heroje ir išgelbėtoja, o kita – traumuota, esmiškai pakeičianti savo gyvenimą. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog „Šulinyje“ Judita nėra vaizduojama kaip nusikaltėlė, nusipelniusi visuotinio pasmerkimo, – gelminiame knygos sluoksnyje galima išskaityti mintį, kad kaltų nėra arba, atvirkščiai – kalti visi, kurie buvo greta, bet nesuprato ir laiku nepadėjo.

Nors man Juditos personažas buvo įdomiausias ir netikėčiausias, verta paminėti, jog autorė organiškai, tiksliai atvėrė vaiko sąmonės turinius, išryškino jo vidines dramas, katalizuotas įvairiausių įvykių – kitų mirties ar atsidūrus įtampos zonoje tarp motinos ir tėvo. Vaizduojant mergaitės Filomenos perspektyvą įvedama įsivaizduojama stirniuko Bembio figūra – stirniukas simboliškai žymi ne tik mergaitės norą megzti dialogą ir turėti žaidimų draugą, bet ir vienat­vę, kurią stengiamasi užpildyti. Itin svarbi empatija, pavyzdžiui, sužinojusi, kad jos „priešininkė“ – meilužio žmona Ilzė – neteko vaiko, Judita ją mato ne kaip varžovę, o kaip motiną, kurios skausmą patiria empatiškai: „Kai sužinojau apie vaikelį, visą naktį mintyse ją laikiau apkabinusi, verkiau kartu“ (p. 23). Svarbus ir intuicijos dėmuo – veikėjai nujaučia tam tikrus įvykius, nuspėja, kas gali atsitikti, todėl nori padėti ar apsaugoti (Filomena nori sukalbėti maldelę už Raselę, Butvydas – apsaugoti Juditą, Arnas – Ameliją). „Šulinyje“ punktyriškai aprašomi skirtingų kartų atstovų – tėvų, vaikų, anūkų – gyvenimai teigia ir palaiko kartomis keliaujančios atminties liniją, grįstą idėja, kad praeities įvykiai formuoja tapatybę, todėl būtina juos perduoti: „Manyje visa tai gyvuos iki mirties, o tai reiškia – visą dar vieno žmogaus gyvenimą. Kaip norėčiau kam nors visa tai perteikti, palikti“ (p. 169).

Kiekvienoje L. S. Černiauskaitės knygų recenzijoje akcentuojamas vizitine kortele tapęs kalbos poetiškumas, tačiau sunku atsispirti pagundai dar kartą jo nepaminėti, ypač dėl taiklių metaforų, palyginimų gausos: „Kodėl jos plonytės, šviesos kiaurai veriamos šnervės vis išsiplečia lyg naktinio drugio sparnai?“ (p. 10); „Esu maža, narsi ir kieta it cianido pritvinkęs vyšnios kauliukas“ (p. 99) ir t. t. Kiek nuvylė romano pabaiga – nenatūrali, neįtikėtinus sutapimus pateikianti kaip savaime suprantamus. Nepaisant to, romanas neabejotinai vertas dėmesio dėl dviejų pagrindinių priežasčių: tai konceptualus bandymas atidžiau įsižiūrėti į traumos genezę ir atminties mechanizmus bei meistriška kalba parašyta pagavi istorija apie santykių dramas.

* 15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-evita-baltus-moters-laisves-fantomai-286-944632