Monika Andrulytė. Neišsipildęs romanas

2014-aisiais išleistas Liutauro Degėsio „Romanas: dvi istorijos apie vieną meilę“ nebuvo pirmas ir paskutinis mėginimas bandyti stambiosios prozos galimybes – šiemet pasirodė antrasis romanas „Tavo rytoj buvo vakar“. L. Degėsys man ilgai buvo koncentruotos ir taiklios esė autorius, tačiau debiutinis jo romanas nuvylė, nes priminė žanro pratybas, o ne grynakraujį, gerai sukonstruotą, daugiabriaunį, atveriantį ne vieną klodą ar perspektyvą romaną. Neatsispyrus lyginimo pagundai, reikia pažymėti, kad naujoji knyga – tarsi pirmojo romano atošauka: šiek tiek įdomesnė ir ne tokia monotoniška, tačiau taip pat sklidina filosofinių išvedžiojimų, siužetinės dinamikos redukcijos, aktualizuojanti, kaip ir pirmasis romanas, strategiją pasakoti iš antrojo asmens perspektyvos. Taigi, nors kūrinius skiria trejų metų tarpas, pasistūmėta minimaliai ieškant naujo kalbėjimo būdo, įvairesnių formų ir temų.

Pirmuose romano sakiniuose slypi romano dominantė, kurios pagrindinis dėmuo – beviltiškumas: „Viskas šitoje istorijoje beviltiška. Ir baigiasi ji taip pat beviltiškai, kaip ir prasideda“ (p. 7). Pasaulio beviltiškumo, vienat­vės nuojautos iš tiesų persmelkusios kiek­vieną knygos ląstelę, tačiau nuolatinis eksplikavimas ir, tenka pažymėti, gana primygtina refleksija, vis grįžta bumerangu, ataidi, kartojasi: „Nebepajėgdavai ištverti tos akimirkos absurdo. Tos beprasmybės akistatos. To beviltiškumo jausmo, kai supranti, kad viskas ir vėl juda „ten link“ –­ suprask, į ateitį, į kažkokį „priekį“ (p. 35); „Tenai, kambario kampe, prie lovos, virtuvėje, gatvėje, automobilyje visuomet tūno tavo vienatvė. Ji buvo visai greta“ (p. 183); „Tu buvai, tu esi ir tu mirsi vienas. Čia niekuo niekas negali tau padėti“ (p. 189–190). Egzistencinę vienatvę kontempliuojančio personažo tipas šiuolaikinėje lietuvių prozoje aptinkamas ne taip jau retai, jis artikuliuotas Jaroslavo Melniko, Valdo Papievio kūriniuose. Vis dėlto, kitaip nei minėtų autorių kūryboje, L. Degėsio romane egzistencinį krūvį turinčios kontempliacijos bei, atrodo, niekaip nesibaigiantys svarstymai akivaizdžiai trukdo plėtotis vyksmui ir skatina kelti klausimą, ar šis romanas gali vadintis romanu, o gal tik bando juo apsimesti.

Žanro klausimas „Tavo rytoj buvo vakar“ kontekste tikrai svarstytinas. Knygą sudaro nedidelės apimties skyreliai, kai kurie iš jų galėtų funkcionuoti kaip atskiros esė („Lengva įsimylėti žmogų, kuriam norisi meilės“, p. 84–86, „Nepavyksta išgalvoti visos praeities“, p. 152–156, „Arti, pernelyg arti savęs“, p. 204–208, ir t. t.). Filosofinio pobūdžio refleksijos nėra neįdomios ar – tuo labiau – blogos, tačiau sistemingas jų implikavimas stabdo romano siužeto dinamiką ir visiškai nustelbia menkus, gana sporadiškus įvykius. Galima tarti, kad Degėsio-eseisto stiprybė – vingri filosofinė mintis – romane atsisuka prieš jį patį ir tampa kliūtimi generuoti pagavų naratyvą, kuris bylotų skaitytojui, kad „Tavo rytoj buvo vakar“ – pilnateisis romanas, o ne, anot vienos dainos žodžių, „tik aidas tolimo griaustinio“.

Nors samprotavimais ir stelbiamo, tačiau egzistuojančio siužeto centre – protagonistas, nusprendęs nusipirkti namą, apgyvendinti jame skirtingus nuomininkus ir apsigyventi kartu su jais. Namo erdvė romane tampa savitu mikrokosmu, kurio konstruotojas ir didysis režisierius – pats protagonistas: „Vieną butą tu pasiliksi sau. Tavo valia kiti trys butai bus išnuomoti. Kambariai tuojau prisipildys naujų, dar nematytų žmonių. Niekada vienas kito nematę vyrai ir moterys atsidurs greta“ (p. 97). Siekdamas išsirinkti būsimus nuomininkus protagonistas jiems surengia atranką, kurią sėkmingai įveikusieji gauna galimybę apsigyventi name. Taip į romano plotmę įvedami kiti veikėjai – Baltoji Moteris, Profesorė ir jos mylimoji, Chirurgas; namas tampa skirtingas istorijas ir patirtis turinčių žmonių susidūrimo vieta. Naujųjų gyventojų psichologiniai portretai, pasaulėžiūrų koordinatės bei jų vidinės motyvacijos atskleidžiamos punktyriškai ir, sakyčiau, pernelyg taupiai, todėl atrodo, kad knygoje centruojamas ir afišuojamas vienintelis protagonistas. Tai patvirtina ir dažnai kartojama namo erdvės (kuri siejama su nauju pasauliu) kaip protagonisto savikūros vietos idėja: „Tu žinojai, kad naujas, prieš tave atsiveriantis pasaulis padės tau išsunkti, išgryninti kažką iš tavo galvoje dieną ir naktį verdančio minčių katilo. Išgręžti, pamatyti ir suprasti savyje tokius dalykus, kurių dar nežinojai apie save. Kažką, kas pakeis visą tavo pasaulį ir padės susikurti naują save“ (p. 66).

Protagonisto paveikslas, lyginant su kitais veikėjais, išplėtotas nuosekliausiai ir plačiausiai, tačiau savaime tai neužtikrina organiško, tikroviško veikėjo statuso. Greičiau atvirkščiai – ši figūra, atrodo, turi dirbtinių dėmenų, perdėm knygiška, nenatūrali: pagrindinis veikėjas vaizduojamas kaip nepaprastai gud­rus ir protingas, turtingas ir sėkmingas, savo darbe generuojantis puikias idėjas ir atradimus (kokius – nelabai aišku), gerai išmanantis įvairiausių machinacijų modelius ir pan. Jam nuolatos priskiriamos intuicijos, „gilios nuojautos“ („Negali paaiškinti kaip, bet dar prieš įjungdamas telefoną jau žinojai, kad viskas pasikeis“, p. 16), moterų išmanymas („Nebuvo ką jausti – pirmą sykį jos kūnas nebesiuntė tau jokių ženklų ir jokių signalų“, p. 186) ir kitos kompetencijos. Kitaip tariant, stengiamasi kurti nepaprasto, įdomaus, galingo vyro įvaizdį.

Kaip minėta, stinga siužetinių įvykių raidos, dinamikos, ryškesnių transformacijų. Antra vertus, akivaizdi pastanga telktis ne ties žmogaus išorybe, o vidujybe, nagrinėti mąstymo anatomiją, adoruoti sąmonės procesualumą. Akcentuojama idėja, kad tikrasis gyvenimas vyksta galvoje: „Visada manei, kad devyniasdešimt penki procentai gyvenimo vyksta tavo galvoje“ (p. 225). Sakykime, ši idėja skamba gerai (jos kontūras apčiuopiamas ir pirmajame L. Degėsio romane, taigi aptikus ją ir antrajame – darosi nuobodoka), tačiau tai dar nereiškia, jog verta atsisakyti išorinių įvykių plėtotės. Keistai atrodo ir trilerį primenantis epizodas (užpultas ir perdurtas, krauju plūstantis protagonistas važiuoja traukiniu, o išlipęs iš jo krenta tiesiai į sanitarų glėbį), visai nerezonuojantis su lėtaeigiu, lengvai melancholišku kūrinio koloritu. Galbūt trileriškos intonacijos turėjo pagyvinti kūrinį ar net paspartinti pulsą skaitytojų venose, tačiau tapo dirbtiniu protezu, galinčiu sukelti nebent lengvą šypsnį.

Kliba ne tik siužetas. Samprotaujant neišvengta banalių išvedžiojimų, klišių, perteklinių sakinių: „Svarbiausia –­ kalbėti, bet neklausyti, kas ką kalba. Nes klausyti – tai suprasti. O suprasti tu tik­rai nenorėjai visai. Nesuprasti yra daug įdomiau nei suprasti. Suprasti – nuobodu. Nesuprasti – smalsu ir linksma. Nesuprasti – tai laimėti laiko“ (p. 252). Neapsieita ir be sentencišką atspalvį turinčių pasakymų, kurių akivaizdumas deklaruotas ir tiesiogiai: „Taip ir norisi, kaip kokiam Coelho, išrėžti sentenciją: laikini dalykai padeda pastebėti, kad yra amžinybė“ (p. 189). Sentencijų romane rėžiama ir daugiau, tik ne visada prieš tai skaitytoją įspėjant.

„Tavo rytoj buvo vakar“ svarstomos ne tik koordinates praradusio žmogaus problemos, bet ir bandoma inkorporuoti kūniškosios egzistencijos temas, reflektuoti geismą, apskritai demistifikuoti seksualinę įtampą ir seksualumą. Ganėtinai įdomiai įženklintos moterys: Vilniaus knygų mugėje L. Degėsys teigė, kad romane jos laisvos ir nė kiek savęs nevaržančios. Su šia mintimi nesutikti būtų sunku, tačiau skaitant tampa akivaizdu, jog moterys bendravardik­linamos: primygtinai akcentuojama jų erotinė prigimtis („Toje kūno linijoje buvo prieš tūkstantmečius užkoduotas erotinis signalas“, p. 26), buvusios protagonisto moterys niveliuojamos, joms priskiriamos tos pačios intencijos („Tu buvai joms svarbus kaip kažkokio atskiro bruožo, savybės, funkcijos skeveldra. Iš tų skeveldrų jos bandė lipdyti save: savo gyvenimus, savo biografijas – kiekvieną kartą, pasinaudojusios, išmesdamos tave kaip kokią nugrotą plokštelę, kaip nuskaitytą, nuvalkiotą knygą“, p. 12).

Užvertus paskutinį knygos puslapį, norisi atsidusti (ir ne tik dėl banalios pabaigos). Gaila, tačiau ir antrasis L. Degėsio romanas kartoja pirmojo trūkumus ir silpnybes, tokias kaip sub­jektyvizmas, pernelyg siaura pasaulėžiūra, perdėtas filosofavimas, eseistinio modelio etiudai, tarsi užmiršus, kad rašomas romanas ir t. t. „Tavo rytoj buvo vakar“ stip­rybe laikyčiau tolygų ir grakštų kalbos stilių, sakinį, bet to neužtenka. Ir toliau mėgsiu L. Degėsį-eseistą, tačiau tenka pripažinti, kad parašyti gero romano jam kol kas nepavyko.

Draugai