Vainius Bakas. Perkėlos per gyvenimo srautą

Mikuta A. Keltininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Septyniasdešimtąją sukaktį atšventęs poetas Algimantas Mikuta tuo pat metu turėjo ir kitą gražią šventę –­ naujo eilėraščių rinkinio „Keltininkas" sutiktuves. Knygoje yra simboliškas eilėraščių skaičius – lygiai septyniasdešimt. Šiame eilėraščių rinkinyje poetas išlieka ištikimas savo kūrybinei programai – tęsia klasikinių, universalių vertybių, temų plėtotes, jo poetinis pasaulėvaizdis remiasi estetikos, grožio pajauta, kurią nusakytų ši sentenciška vieno eilėraščio ištara: „Protu nepavyksta sugauti liepsnos, / ji tupia ir klumpa prieš vėją / Nesikeičia raštai drugelio sparnuos / Nors viskas neva tobulėja" (p. 18). A. Mikutos poezijoje jausmas ir estetika yra žymiai svarbesnės ir skvarbesnės vertybės nei racionalus, „išprotautas" kalbėjimas, eilėraštis ir yra ta efemeriška, plazdanti, protu nepagaunama liepsna, būtis – trapi kaip drugio sparnai, tačiau būtent todėl ir vertinga, ją marginančių raštų nekintamumas tarsi saugančios kultūros atminties liudijimai, leidžiantys perduoti tai, kas nekintama, vertinga, savaime gražu, nepavaldu visiems tariamiems visuotiniams progresams, technikos raidos procesams. Talpiame ir koncentruotame poeto pasaulėvaizdyje lyg laše, žvilgančiame akių kamputy („Akių kampučiuose" –­ pirmasis knygos skyrius) lūžtant šviesai išsiskleidžia spalvų, vaizdinių, prisiminimų spektras: „Nebesvarbu, kas pro pirštus išslydo / kas išbyrėjo bėgant, blausiai žvilga / akių kampučiuose po stiklo lašą / kiek sutelpa tenai, tiek ir valdau." (p. 12). Tačiau, kaip praeities vaizdiniai yra pavaldūs poetinei kūrybai, taip ir pats poetas yra neatsiejamai priklausomas nuo savo praeities, vaikystės patyrimų, kurie visam gyvenimui įsispaudę į giluminę pasaulio pajautą. Kad įvyktų intymus, poetinis atsivėrimas, kalbančiajam subjektui reikia atrasti savyje nemažai drąsos, pasitikėjimo, atsipalaiduoti ir „įšilti" – „o įsidrąsinęs įšilęs padainuosiu / apie be galo šaltus rytmečius vaikystėj / jie manyje kažką pakando" (p. 15).
Kartu su gyvenimiška patirtimi ir žiniomis tolygiai plečiasi ir nežinojimas, įgaunantis filosofinę, sokratiškąją „aš žinau, kad nieko nežinau" kategoriją: „Aš daug ko nežinau ir nežinosiu / o daug ko nebenoriu nė žinot." (p. 16). Susidūrus su nepažinia, iracionaliąja būties dalimi, įvyksta nemažai vidinių prieštarų, tačiau galop su nežinia išmintingai susitaikoma: „Ne vieną užraktą sulaužiau ir prakeikiau / ne vieną mistiką, kol pagaliau / su nežinojimo tamsybe susitaikiau" (p. 16). „Didysis nebūties uždavinys" duoda savitą toną visam eilėraščių rinkiniui: rūkuose klaidžioja ir be žinios dingsta žvalūs prisiminimų paukščiai, po azarto, narsos, žaliuojančio gyvenimo vitališkumo stoja „emocijų žiema" („Aktoriaus žiema", p. 96), poetas, lyg užmirštasis mitologinis žemaičių Bubilas, eilėraštyje „Bičių dievas" (p. 72) klausia būties: „Argi pirmą žiemą / šitaip / teks sausai gyventi – / be šilų ir pievų kvapo, / be prisiminimų..." Lyrinis subjektas lėtai rezignuoja su žemėn nupuolusia, norus pildančia auksine žuvele, sąmoningai pasiduoda būties nyksmo, senėjimo dėsniui –­ „Aš niekam nieko nepavydžiu, / grimztu į praeitį, dūstu" (p. 10), grimzta į nesatį –­ „Nuo šiol bandysiu taip gyventi, / tarsi manęs jau nė nebūtų, / lyg būčiau dingęs tamsoje." (p. 97). Šis bandymas gyventi lyg tavęs jau nebūtų –­ kartu yra išminties, pasaulio harmonijos pajautos menas, galimybė atsitolinus nuo pasaulio pažvelgti į jį taip, kaip dar niekad lig šiol nesi žvelgęs. Laikantis distancijos, nutraukus įprastus saitus su aplinka, atsiranda tarsi antroji rega, galimybė rastis ypatingoms, naujoms įžvalgoms. Pasiekęs rudens brandą, gyvenimas atsiveria visa savo pilnatve, išminties gelmėmis (eilėraštis „Atsiveria gyvenimas", p. 71). Kaip būties registras, pėdsakas, ant piligrimų medžio šakomis užrišama skiautelė. Nors ir nedidelė, simboliška, ji, kaip ir kiekvienas eilėraštis, tampa tvaresnė už patį kūrėją. Žmogus, kuriantis meną, jo formose gali įsiamžinti, kelias savo trapias ir laikinas būsenas paversti nemariomis. Tačiau noras žūtbūt išsaugoti gyvenimo gaivalą, patirties, realybės medžiagą verčiant literatūra kartais tampa autoironišku. Bandymas „užkonservuoti" gyvenimą pasirodo ir kaip pašaipos vertas veiksmas, vitališką, šviežią, „mėsingą" jausmą verčiantis antriniu, nenatūraliu – „girdėjom girdėjom –­ kadaise ją sūdė, / vytino, rūkė, / konservuotą peną / džiovintą meną / vadino vertybėm" (p. 63). Poetas siekia sveiko ir šviežio jausmo „su sultimis ir krauju", kuris atplūsta veikiau iš natūros, ne iš kultūros sferos. Šalia linijinio laiko, atsiveria stebuklinė dimensija, kurioje retkarčiais įvyksta kas nors nepaprasta (eilėraštis „Pražysta tvoros", p. 74), šiltoji golfo srovė atskuba „gelbėti sielų / vaduoti / iš ledo" (p. 94), paliudyti prasmės trumpam atsiveria uolienų raštai, fosilijų, kriauklių, šaknų ornamentai, tampantys gyvenimo prasmės kodu, „ženklų arabeska" (p. 79). Šie ornamentai, kilę iš ontologinės gamtos pajautos, tarsi archajiškų pasaulio suvokimo modelių tąsa. Juos regintis tarsi gali skaityti senojo, bet jau žmogaus kultūros palytėto, pasaulio rašmenis. Rašmenys kartu įrašo į kultūrą ir asmeninę žmogaus istoriją, žmogaus artėjančio prie nyksmo, nebūties, tačiau galbūt ir nemaraus dėl galimybės perduoti šį raštą. Kaip antai yra mąstyta poeto Marcelijaus Martinaičio: „Ir Dievas žino kas, po tūkstančio metų rausdamasis po mūsų dvidešimtojo amžiaus popieriaus skiautes, kokioje duobėje, koks archeologas atkas ir perskaitys mūsų sielos hieroglifus."1 Gyvybės, kultūros tęstinumo per rašmenis idėjų, paralelių galėtume aptikti ir Sigito Gedos poetikoje, ypač rinkinyje „Žydinti slyva Snaigyno ežere", kuriame kūrėjo atpažįstamas, jau tiesiogiai neįskaitomas, bet kultūrinėje pasąmonėje tebesantis senovinis raštas.
A. Mikutos eilėraščių rinkinyje suskamba ir įdomūs, novatoriški, gediški naujadarai: „antai antai rodysiu jums, / kol pirštas / sumėnulės" (p. 89), „ta pati varlialiežuvė" (p. 15). Šiame rinkinyje rasime ir žiupsnį kūrybinio maišto, susipynusio su išmintingu romumu, mįslingos kalbos žaismių, aprėpiančių ir prieštaringumus, ir sąryšingą poetinį naratyvą, kontrastingų pamąstymų, universalių parabolių bei originalių, asmeniškų patyrimų. Poeto reflektuojamas gyvenimas nelyginant milžiniškas luitas nuolat karnavališkai sukasi ir sukasi aplink – kaip eilėraštyje „Karuselinės staklės", kuriame vaizdžios poetinės parabolės sugretina ūžiančių staklių ir šurmuliuojančios provincijos parko karuselės vaizdus. Šis sukimas įtraukia įvairius gyvenimo elementus, pradedant chtoniškaisiais pradais („vėliau įsismagina suktis drožlė, / rangytis žydrai raudongyslė spiralė, / kaspinai ir gyvatės šnarėdamos gula po kojų", p. 37), veržliais karuselių žirgais ir briedžiais, baigiant šio besisukančio gaivalo viršūne („stikliastogė arka, po kuria išsiskleidžia / visa griausmingoji misterija", p. 37). Gyvenimo „viršūnės ir gelmės" yra pavaldžios tai pačiai sukimosi misterijai, kuriuose dinamiškas kismas kartu yra ir rutiniškieji kartojimosi ciklai. Tekintojas, dirbantis šiomis karuselinėmis staklėmis, stebi gyvenimo sukimąsi ir pats yra įtraukiamas į šį misterišką vyksmą, tačiau pats gyvenimo luitas jam nėra pavaldus, „darbų pabaiga" gali būti tik nujaučiama, bet ne žinoma. Šioje misterijoje iškyla rūstaus, technokratiško, uniformuoto Dievo-lėmėjo vaizdinys: „Atokiau labai susikaupęs / su pulteliu rankoj / stovi pats Viešpats, stebi procesą –­ / kaip dera svarbiam pareigūnui, / jis rūstus, uniformuotas, – / tenka būti atidžiam, / kad laiku sustabdytum / deramai nušlifuotą gyvenimo luitą" (p. 37).
Švenčių, karnavališkumo motyvas atsikartoja ir kitame A. Mikutos eilėraštyje „Kitapus griovos", kuriame aiški ribos pajauta, negalėjimo perlipti, patekti į kitą erdvę, tabu motyvas. Lyrinis subjektas jaučia, kad kitapus griovos vyksta šventė (beje, ji mistifikuota, aprašoma labai radauskiškai estetiškais įvaizdžiais): „Kitapus griovos, / kas dieną vyko šventės, / ir grodavo orkestrai prašmatniausi, / ir traukdavo procesijos alėjom, / vaikai dainuodavo ir akrobatai / ore vartydavosi, lieknos amazonės / šmėžuodavo tarp medžių ant žirgų", tačiau lyriniam subjektui ir jo aplinkos žmonėms anapus griovos tarsi stūkso nematomas barjeras, kurio neišeina peržengti: „Iš mūsų pusės tos griovos / taip niekas ir neįveikė, nors bandė / ne vienas brautis per brūzgynus, / paskui ilgai ropodavo dugnu žemyn..." (p. 34). Eilėraščio pabaigoje suintensyvėja įtampa tarp žmogaus, apsupto su kasdienių darbų, rūpesčių ir nerūpestingos, estetiškai šventiškos, hedonistiškos aplinkos: „O ką tenai tarp hiacintų būtų veikęs, / iškopęs iš griovos, / pradvisęs srutomis, puvėsiais, / suplyšęs, molinas, pailsęs / ir nusidraskęs / ligi kraujo?.." (p. 34). Knygoje aptinkame ir kasdieniško kafkiškojo absurdo, visą persmelkiančio biurokratizmo apraiškų: „Buhalterija / toks mažas kambarėlis, / yra visur, net vargšo sieloj, / ten sėdi liūdnos moterys, / nužiūrinčios piktai / kiekvieną žengiantį vidun – / ar ne plėšikas?" (p. 41). Kaip išsigelbėjimas nuo visų nuobodžių vidinių apskaitų siūlomas nerūpestingumas, giedra, jaunatviškas džiugesys: „Išnuomavau tą patalpą / studentei, – / nei ji skaičiuoja ką, / nei ką įtarinėja, / apžergusi violončelę / per naktį džyrina, / nebijo nieko..." (p. 41). Optimistiško giedrumo kupinas eilėraštis „Dūdelė" dedikuotas D. K. (iš stilistikos, eilėraščio nuotaikos spėju, kad tai poetui Donaldui Kajokui). Subtili dūdelės muzika tyli, tekanti „neplačiai ir netoli", ta, kuri geriasi į lapus, į smėlį, stringa pakelės žolėje, nors veik negirdima aplinkinių ausims, tačiau „...į šiltą Dievo ausį / kaip miglotas lašas įriedės" (p. 20). Tekstu tekanti ta tyli, veik negirdima melodija, mokėjimas paprastuose, mažutėliuose dalykuose įžiūrėti gilų jų grožį, nepaprastumą, mokėti kuždėti nedrumsčiant subtilaus aplinkos grožio galėtų būti viena iš metaforų, vienas iš galimų būdų nusakyti pačios poezijos pajautą. Veikiausiai tai vienas tų atvejų, kai paties teksto lengvumas jam leidžia pakilti aukščiau kasdienybės. Tačiau dar kartą pabrėžiu – tai tik vienas iš daugybės būdų. Knygoje esama stilistiškai labai nevienodų, dinamiškų tekstų, kurių kiekvienas savaip veikia skaitytojo jusles.
Poetinių provokacijų mėgėjai neturėtų praleisti vieno šmaikščiausių poe­zijos rinkinio tekstų (nors gal labiau tragikomiško) – intertekstualaus eilėraščio „Pašautas siužetas", kurio pavadinimas jau iš karto primena 5 lietuvių eseistų-muškietininkų knygą „Siužetą siūlau nušauti". Įdomi ir teksto kompozicija, ir pats „pašautas" eilėraščio siužetas – intriguojantis, humoristiškas, šmaikštus, o svarbiausia –­ nevengiama ir sveikos autoironijos: „Aš suprantu: siužetas banalus, erotinis, bevertis, / tačiau prieš pusę šimtmečio, / kai transvestitai buvo retenybė, / jis be juokų sujaudino apkvailintą miestelį / ir nukeliavo kaip vilnis per lūpas. / / Negailestinga snaiperio ranka nūnai nesudrebėtų." (p. 46). Iš tokio siužeto būtų galima sukurpti ir kokį apsakymėlį, juolab kad ir tema „ant bangos".
Vartydami naująjį Algimanto Mikutos poezijos rinkinį, 17-ame puslapyje randame ir knygos pavadinimą suteikusį eilėraštį „Keltininkas", kuriame leitmotyvu skamba keltininko atsakymas – „nekeliame negyvų". Kaip viename pokalbyje su E. Striogaite teigia pats autorius, „šiuo atveju aš tarsi puoliau grumtis su fantomu, nes bet kuris humanitaras, išgirdęs žodį „keltininkas", iš karto tapatina jį su mitologiniu Charonu, keliančiu mirusiuosius per Stiksą į kitą krantą, iš kurio nebegrįžtama. O mano eilėraštyje keltininkas, kalbėdamas apie save daugiskaita, keletą kartų pakartoja: „Mes nekeliame negyvų." Taigi tai kitas keltininkas, nužiūrėtas realiame tėviškės peizaže ir mažai ką bend­ro turintis su grėsmingu mitų herojumi (...) Taigi, kai prieš trejetą metų parašiau eilėraštį apie keltininką, pagalvojau, kad galėčiau su juo susitapatinti: stebiu štai gyvenimą, klausausi istorijų, bet pats bemaž niekur nebedalyvauju, neišlipu ant kranto, negaliu palikti savo kelto."2
Toks autoriaus gestas gali būti traktuotinas ir kaip savotiškas poetinio misticizmo, poeto-antgamčio, poeto-transcendento mitų deformacija (ir ne tik šiame tekste – knygoje rasime ir Sizifo, ir pagoniškojo Bubilo demitologizavimo). Charono „regalijų" atsisakymas – tai kartu ir atsisakymas poeto mistiko balso, kokį jį į lietuvių literatūrą atnešė ekscentriškasis J. A. Herbačiauskas. Kaip liudytų dar viena poeto ištara, knygoje esama ir tekstų, kuriuos jauni recenzentai vadina didaktiniais burbėjimais. „Ko norėti iš seno keltininko –­ supykęs paniurna. Bet griausmingų pamokslų nesako, jis – ne pranašas ir ne kunigas." Taip, Algimanto Mikutos kūrėjas žmogiškas, pernelyg žmogiškas visiems mistiniams kūrybinių kaukių žaidimams, kartais tiesiog proziškai ramiai stebintis gyvenimo srautą, aplinką, kartais introspektyviai kreipiantis žvilgsnį vidun. Ir šis gyvenimo srautas perpylinėjimas į tradicinės, silabotoninės eilėdaros ar pamatuoto verlibro formos indus vis dėlto nėra pilstymas iš tuščio į kiaurą, anaiptol –­ gurmanas pajus turintis reikalą su subrandinto poezijos vyno kultūra, sunokusiomis, sultingomis metaforomis, nors vėlgi –­ dėl skonio visada ginčijamasi ir jis yra susijęs su subjektyviomis nuostatomis ir literatūrinių receptorių veikla.

1 MARTINAITIS M. Tylintys tekstaI: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 20
2 http://klaipeda.diena.lt/naujienos/kultura/poetas-a-mikuta-negaliu-palikti-savo-kelto-499610

 

 

Draugai