Monika Andrulytė. Poetai virpina orą

Alis Balbierius. „Kitas ruduo“

Pradėjus skaityti Alio Balbieriaus poezijos rinkinį „Kitas ruduo“ neapleido mintis, kad knyga – ankstesnio rinkinio „Ekvilibriumas“ klonas. Galėtume juokauti, kad nuo savo poetinio repertuaro nepabėgsi, tačiau tai menki juokai, nes ėjimas pramintu taku negarantuoja kokybės. Kaip ir „Ekvilibriume“, naujausioje poe­to knygoje eilėraščiai konstruojami asociacijų principu, svaidomasi įvairiomis abstraktybėmis („meilės rojus“, „laiko akis“ ir pan.) ar iki galo neišdirbtomis metaforomis. „Kitame rudenyje“ gal kiek daugiau peizažinių eilėraščių, kuriuose svarbiausia – vaizdų estetizmas. Kalbėjimas vaizdais A. Balbieriui leidžia nuosaikiai kurti junglumu pasižymintį gamtos pasaulį, išgauti tėkmės įspūdį, taip pat padeda išsivaduoti iš perdėto jausmingumo ir patoso pinklių.

 

Alis Balbierius. „Kitas ruduo“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.
Alis Balbierius. „Kitas ruduo“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

„Kito rudens“ kalbantysis nėra aktyvus, jis retai pasirodo pirmajame eilėraščio posme. Svorio centras nuo asmeninių išgyvenimų perkeliamas į universalesnę, visa vienijančios gamtos erdvę, kurioje ieškoma to, ką galėtume pavadinti gelminėmis nuorodomis, leidžiančiomis pakilti virš buities. Kalbantysis neretai išsiskaido aplinkoje ar aplinkos reiškiniuose, tačiau dažniausiai procesualią pasaulio kaitą stebi, o ne joje dalyvauja. A. Balbieriaus subjektas gali atrodyti tarsi paslaptingas medituojantis gamtos žmogus, tam tikrus jo tapatybės aspektus įmanoma apčiuopti gilinantis į eilėraščiuose atsiveriančią impresionistinę percepciją, kai sąmonė sutelkta į gamtišką, augališką pasaulio matmenį, skatinantį reflektuoti ir savas transformacijas. Gamtos kartojimosi principas primena subjektui apie niekada nesibaigiantį organišką judėjimą, todėl, kaip išryškėja eilėraštyje „Neprisirišk“, gyvenime nevalia prisirišti: „Lyg Budos būgnai / dunksi traukinių ratai. / Kelias yra namai“ (p. 29). Žmogaus kūnas A. Balbieriaus kalbančiajam yra kintančios gamtos dalis, jis „vysta greičiau negu siela“ (p. 100), tačiau nuvytimas – mirtis – negąsdina, nes laikomas galima nauja pradžia.

Knygoje aktualizuoti Rytų kultūros motyvai atveria vertybių lauką, kiek artimą budizmui. Budistinę pasaulėjautą pirmiausia aktualizuoja siekis ištirpti dabarties akimirkoje, kurią įmanoma patirti atsiribojus nuo praeities: „Lede seniai numirusios epochos. / Jaunystės antkapis kažkur tenai, / Tačiau neverta jo ieškoti“ (p. 45). A. Balbieriaus poezijoje išsikristalizuoja budistinė nirvanos kategorija (nors tiesiogiai apie šią kategoriją prabylama tik eilėraštyje „Rekonst­rukcija: nirvanos ieškotojas“), žyminti ego bei geismų atsisakymą ir bandymą suteikti būčiai virškalbinį lygmenį, kuriame įmanoma tiesiog būti nieko neracionalizuojant: „dabar sugrįžt prie formų norisi be žodžio / ir nemąstyti – beraščiu vėl būti / tiesiog strėle įsmigusia į būtį“ (p. 66). Citata pristato poetinę autoriaus programą ir paaiškina kai kurių eilėraščių paprastumą, netgi, sakyčiau, primityvumą. Šiuo požiūriu iškalbingas tekstas „Jūrvėjų žemėlapiuos...“, kuriame pasaulis fiksuojamas kaip šviesų ir spalvų serija be jokių ambicingų filosofinių išvedžiojimų: „Vietoj jūros vėjų / Viena spalva žydra – // Kartais mėlynesnė / Kartais ji žalsva – / Jūrvėjų žemėlapiuos / Jūros juk nėra...“ (p. 41)

Tad pranašystės ir nušvitimai išskaitomi ne iš rašytinių tekstų, o iš gamtos peizažų ir judėjimo, priartinančio subjektą prie unikalaus išgyvenimo patirties. Nors nuorodų į Rytų kultūrą netrūksta, tam tikrus vaizdinius maitina ir iš baltiškojo dirvožemio ateinantys principai, pavyzdžiui, gamtos garbinimas ir tikėjimas maitinančia jos galia: „Geriu žalią šviesą – mano guru žolė / šį pavasarį šviečia aukščiau nei žvaigždė“ (p. 65). Galima teigti, kad skaitydami A. Balbieriaus poeziją susiduriame su daugialypiu pasaulėvaizdžiu, kuriame integraliai sulydyti kelių kultūrinių tradicijų kodai išnyra skirtingų vaizdinių pavidalu. Veržliai sprogstančių vaizdų santykis su realybe ne visuomet mimetinis („medžių lapai nukritę į aukštąjį dangų / ir tvarką visatos pakeitę“, p. 49), dažnai jie priklauso archetipinei vaizduotės erdvei, pasaulį dalijančiai į subtilias aukštumos ir žemumos, sacrum ir profanum priešpriešas. Nors lyrinio subjekto žvilgsnis kartais krypsta į dangų (dangaus kūnai suvokiami kaip transcendentinės nuorodos), dažniau fokusuojamasi į žemiškuosius objektus, subjekto būsenos artikuliuojamos pasitelkus universalius ugnies, vandens vaizdinius.

A. Balbieriui svarbi atminties tema plėtojama demonstruojant ypatingą atminties savybę – gebėjimą prikelti pamirštą, jį prskleisti, suteikti praeičiai dabarties laiko kategorijų. Tačiau poetas nėra praeities archeologas, šis amplua kiek prieštarautų minėtam budistinės pasaulėjautos poliui. Tekstuose aktyvuojama ypatinga perspektyva, orientuota į vaizduotę ir jos galią generuoti kūrybingas rekonstrukcijas. Eilėraštyje „Praeitis kaip akvariumas – žaliai...“ vaizduotė yra visa sugeriantis vampyras ir tai jai suteikia ypatingą pranašumą: „kas iš tos praeities – neišgers / jos vampyrė vaizduotė“ (p. 19). Būtent kliaunantis vaizduote subjektui pavyksta „kasdien daug kartų numirti dabarčiai / tą pačią akimirką prisikeliant / vis tobulėjančioje praeityje“ (p. 100) ar keliauti įsivaizduojamos istorijos labirintais (eil. „Rekonstrukcija: raganos sudeginimas“). Kitaip tariant, vaizduotė A. Balbieriaus kalbančiajam yra grynoji galia kurti ir perkurti pasaulius.

Kaip paaiškėja perskaičius rinkinį, knygos pavadinimas sufleruoja, kad ruduo yra amžina lyrinio subjekto būsena, kurią jis medituoja ne viename eilėraštyje: „jis apsigyvena / ne tik už lango / laukuose ir giriose / bet ir tavy // giliai giliai / gerias šis ruduo / ir jau žinai / jis nesibaigs / nei žiemą / nei pavasarį“ (p. 106). Nors A. Balbierius formos atžvilgiu yra gana tradicinis poe­tas, keliuose naujausio rinkinio tekstuose bandoma žaisti grafine išraiška (pavyzdžiui, eilėraštyje „Laivas iš liūdesio“ žodžiais grafiškai atkartota laivo forma), o eilėraštyje „Viduržemio štilis: slow motion“, įvesdinus kadruojantį žvilgsnį, bandoma imituoti kinematografiją. Net du rinkinio skyriai skirti trieiliams – jie sustiprina rytietišką knygos estetiką ir vertybinį horizontą, grįstą sąmoningu kalbos srauto stabdymu, minimalizmu. Rinkinyje „Kitas ruduo“ poetas nebando atrodyti tobulesnis, nei yra, įmantravimas jam svetimas. Nors eilėraščiai, mano manymu, pernelyg statiški, jiems trūksta vidinės įtampos ir geluonies, skirtingoms kultūroms atvira A. Balbieriaus lyrika gali būti įdomi tiems, kurie pavargo nuo šiuolaikinėje lietuvių poezijoje eksploatuojamų socialinių temų ir ego pliūpsnių.


Nijolė Daujotytė. „Aiški linija“

Naujausias Nijolės Daujotytės poezijos rinkinys „Aiški linija“ jau pavadinimu demonstruoja, kad orientuosis į formos preciziką ir nebus manieringas. Perskaičius knygą, pirminis įspūdis pasitvirtina – eilėraščiuose nedaugžodžiaujama, bandoma kuo tiksliau nusakyti sunkiai įvardijamas patirtis, perteikti efemerišką atmosferą. Nors knyga neturi skyrių, nepavadinčiau jos eklektiška, nes tekstai diktuoja savo vidinę tvarką, o vientisumo įspūdį palaiko pasikartojantys iš gamtiškosios plotmės ateinantys motyvai. Autorės lyrikoje išryškėja tam tikras polinkis į meditatyvumą, į abstrahuotas būsenas, fiksuojamos juslingo buvimo patirtys. Perfrazuojant eilėraščio „Virpinimas“ mintį, galima tarti, kad rinkinyje „Aiški linija“ nebus poetinių žemės drebėjimų – skaitytojas pajus tik subtilų oro virpinimą.

 

Nijolė Daujotytė. „Aiški linija“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Odilė“, 2021.
Nijolė Daujotytė. „Aiški linija“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Odilė“, 2021.

 

Knygoje sudėti tekstai turinio požiūriu įvairūs, tačiau apibendrinant galima teigti, kad rinkinio stuburą sudaro laiko apmąstymai, aktualizuojami dvejopai – prisitraukus gamtos vaizdiniją ar sporadiškai išdidinant daiktus. Daiktiškas pasaulis N. Daujotytės poezijoje kupinas nostalgijos, nes daiktai sugeria praeities detales („kėdės / išties apėjusios / dainomis / ir / pagrabais // nugirgždintos atodūsių“, p. 51) ir nuolat primena apie lekiantį laiką (eil. „Negrąžinkit“). Nors poetės strategija, leidžianti vidinį subjektės gyvenimą perskaityti per daiktus ar gamtos objektus, puikiai veikia, kelių eilėraščių idėjos gana banalios. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Mylėjau“ meilė stereotipiškai vaizduojama kaip įgalinanti pasaulį matyti pro rožinius akinius: „ta dieną / į vazą / pamerkiau / plastikines / gėles / žydėjo / mylėjau“ (p. 78).

Gamtinės pasaulėjautos paženklinta autorės kūryba vargiai galėtų nustebinti šių dienų skaitytoją, vis dėlto man patinka, kad tekstais nesiekiama nieko įrodyti, nėra ir šiuolaikinei lietuvių poezijai būdingo kančios ekshibicionizmo. Daugelis knygos „Aiški linija“ eilėraščių – gana trumpi, jie primena blyksnius, nušviečiančius momentines pagavas. Ypatinga reikšmė suteikiama gamtos pabudimui po žiemos – tai laikas, kai bundanti gyvybė, aktyvuodama jusles ir naujus suvokimus, veržiasi net pro negyvas formas: „sprogsta / žalia ir balta / kalasi per asfaltą“ (p. 88). Užgimstančio pavasario akivaizdoje subjektę aplankiusi mintis, kad šiame pasaulyje maištaudama ji tik trukdo (eil. „Trukdau“), aktualizuoja ramaus, meditatyvaus buvimo siekį, kiek primenantį ir A. Balbieriaus rinkinio „Kitas ruduo“ poetinę programą. Vis dėlto, priešingai nei A. Balbieriaus poezijoje, N. Daujotytės lyrikoje pasaulio vaizdavimo mastelis gerokai minimalizuotas – nerasime plačių horizontų ir didingų peizažų. Egzistenciniai apmąstymai kyla atsispyrus nuo detalių, kasdienybės skutelių; eilėraščiuose gylis susitinka su paviršiumi, jie tampa neatskiriama vienas kito dalimi, jų vertės nehierarchizuojamos.

Nors tekste „Prisišaukti“ teigiama, kad viskas veriasi „į tirštą pasaulį“ (p. 20), poetinis N. Daujotytės pasaulis lakoniškas. Tai akivaizdu eilėraščiuose, kuriuose atsigręžiama į istorinius įvykius – apie juos užsimenama tik puse lūpų, praeities substrate giliai neneršiant, tačiau užkabinant istorijos skaudulius: „kai vertė žydus / į duobes / zakarauskis / ėjo ir traukė / nuo kojų / batus / kasė iš žemių / gerus odinius // langai tuomet / visai užsnigo // pavalgėm pavakarius // reikėjo degti / lempą“ (p. 49). Subjektė neprisiima teisiančiojo vaidmens, jos žvilgsnis tiesiog fiksuoja iš istorijos tėkmės išnyrančius įvykius, tačiau įvykiai kalba patys – subjektės tėvas Zakarauskio laidotuvėse nedalyvavo. Distancija tarp praeities ir „aš“ mažesnė, kai prisiliečiama prie vaikystės atsiminimų, pavyzdžiui, eilėraštyje „Grįžti“ subtiliai generuojama namų, kaip prarasto rojaus, metafora susijusi su pasaulio saugumo ir tvarumo sandais. Reiškiamas rūpestis dėl prarasto santykio su namų erdve: „tylinčio vaiko / pasąmonė / prisišaukia / savo tęsinį // klajojantį ir tada / kai namai / aklinai uždarytom / durim“ (p. 20). Namai suvokiami daug plačiau nei tik fizinė erdvė – tai dvasios buveinė, sietina su vidine ramybe. Nors laiko tėkmė dabartį nuolat paverčia praeitimi, subjektei lieka iš namų išsineštos tradicijos (eil. „Motinai“), daiktai (eil. „Apie siūlą“) ir pasakojimai (eil. „Vilnonė ir šilko“).

Saikingi, apgalvoti N. Daujotytės tekstai nėra dek­laratyvūs, jie žavi taupiu žodynu ir paradokso poetika. Remiantis eilėraščio „Ką galvoju“ žodžiais, galima tarti, kad autorė poeziją rašo tam, kad „nesikauptų / meilės ir atmintys“ (p. 65). Ir iš tiesų poetė puikiai išrašo jai svarbias patirtis nusilenkdama estetikai, minimalizmui ir netgi tylai, kuri fiksuojama eliptiškomis daiktų ir gamtos reiškinių jungtimis. Egzistencines mįsles įminti sunku, tačiau naujausias N. Daujotytės rinkinys demonstruoja, kad prie jų kiek priartėti galima brėžiant aiškias mus supančių daiktų ir aplinkos reiškinių linijas.