Virginija Cibarauskė. Afgancas Remyga, arba Tortas su mėsa ir žirneliais

Prozininko, poeto ir literatūrologo Rimanto Kmitos romanas „Remyga“ – vienas laukiamiausių, jei ne pats laukiamiausias pastarųjų metų lietuvių prozos kūrinys. Pirmąjį rašytojo popromaną „Pietinia kronikas“ (2017) liaupsino ir skaitytojai, ir kritikai. Remiantis analogija, kad Kristina Sabaliauskaitė į lietuvių literatūrą sugrąžino istorinį romaną, galima drąsiai teigti, kad R. Kmitos „Pietinia kronikas“ į lietuvių literatūrą ir net kultūrą įvedė XX a. 10 dešimtmečio, liaudiškai vadinamo devyniasdešimtaisiais, madą: tai įrodo ir po „Pietinia kronikas“ pasipylę 10 dešimtmetį reflektuojančios fikcijos bei autofikcijos kūriniai, ir ypatingo populiarumo sulaukusi MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ – R. Kmita buvo vienas šios parodos kuratorių. Be abejo, „Pietinia kronikas“ sėkmę lėmė ne tik atgaivintas 10 dešimtmetis, bet ir meistriškas populiariosios bei aukštosios literatūros struktūrų derinimas, subtili ir žaisminga autofikcija, kai pasakojimo pagrindu tampa meniškai transformuoti paties rašytojo biografijos faktai, o taip pat drąsa rašyti taip, kaip Šiauliuose iš tiesų kalbama. Dėl šių priežasčių kultiniu šiandieniu rašytoju vadinamo R. Kmitos antrojo romano laukta nekantriai, spėliota, ar prozininkas imsis antros „Pietinia kronikas“ dalies, ar toliau tęs savęs ir savo vietos pasaulyje ieškančio jaunojo Rimanto istoriją – debiutinis romanas baigėsi, kai Rimants paliko gimtuosius Šiaulius ir išvyko literatūros mokslų krimsti į Klaipėdą.

„Remygoje“ iš tiesų tęsiama Šiaulių miesto ir laukinio 10 dešimtmečio tema, tačiau pagrindiniu personažu pasirenkamas jaunas policininkas Remyga, kurį kamuoja potrauminio streso sindromas po Afganistano kare patirtų baisybių. Tai žanriškai nevienalytis kūrinys, kuriame buitinis realizmas susipina su fantasmagorišku grotesku: „Remygoje“ galima įžvelgti ir Ričardo Gavelio romano „Jauno žmogaus memuarai“ (1991) atgarsių (reprezentatyviausias – abiejuose kūriniuose protagonisto likimą lemti siekiančio Uošvio personažas), ir transformuotų populiariosios literatūros naratyvų, tarkime, kultinį Edmundo Malūko romaną „Juodieji želmenys“ (1998) primenančių istorijų apie Lietuvą apraizgiusią keistus ritualus propaguojančią mafiją. Skaitydama „Remygą“ vis prisimindavau ir Sigito Parulskio „Tris sekundes dangaus“ (2002): šio autofikcijai priskiriamo kūrinio protagonistas – Sovietinėje kariuomenėje traumuotas jaunas vyras, iš tarnybos grįžęs tiesiai į Dainuojančią revoliuciją ir niekaip nesugebėjęs prisitaikyti prie kintančios visuomenės bei įveikti potrauminio streso sindromo. Dar viena svarbi ir akivaizdi sąsaja su popliteratūra – orientacija į superherojų žanrą, kuriame paprastai persidengia kasdienybės ir magijos plotmės.

 

Virginija Cibarauskė. Afgancas Remyga,  arba Tortas su mėsa ir žirneliais
Rimantas Kmita. „Remyga“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V. „Tyto alba“, 2020.

 

Remyga kasdienybėje yra pritapti nesugebantis afgancas, nevykėlis mentas ir nepilnavertiškumo jausmo kamuojamas sutuoktinis bei žentas, bandantis susidoroti ir su psichologinėmis traumomis, ir su šeimos sukūrimo sunkumais. Žmona Sonata nori gyventi geriau, spaudžia Remygą imtis verslo, nors jam, akivaizdu, pirmiausia reikėtų apsilankyti pas gerą psichikos ligų specialistą – Remyga jaučiasi sutrikęs, jį kamuoja įvairūs psichosomatiniai negalavimai, jis piktnaudžiauja alkoholiu net darbo metu ir nuolat regi haliucinacijas. Į jaunos šeimos gyvenimą vis kišasi Sonatos tėvas. Uošvis – paslaptinga figūra, su banditais susijęs spekuliantas, turintis ambicijų tapti politiku. Jis padeda šeimai finansiškai, per pažintis net gauna Remygai darbą policijoje, tačiau nuolat reikalauja „atsilyginti“, pavyzdžiui, padėti per sieną pergabenti prekių ir į užsienio viešnamius vežamų lietuvaičių „siuntą“. O antrojoje plotmėje, kurią labai sąlygiškai galima vadinti mitine ar mistine, Remyga virsta antžmogiškų galių turinčiu, tačiau jomis tinkamai pasinaudoti nesugebančiu vilkolakiu. Vilkolakis Remyga gelbsti gimtuosius Šiaulius nuo piktadarių Buratino, Fredžio ir jų šutvės. Jo vedliai ir mokytojai yra su Šiaulių mitologija susiję padarai – Šiaulių herbe vaizduojami Meška ir Jautis bei Vaikiukas, nužengęs nuo Stanislovo Kuzmos skulptūros „Šaulys“ postamento. Judėjimą šiomis dviem – kasdienybės ir mistikos – plotmėmis grindžia pagrindinė Remygos užduotis: jis negali tapti nei „normaliu vyru“, nei tikru superherojumi tol, kol nesusitaikys pats su savimi, su savo praeitimi ir neatsakys į chrestomatinį klausimą „kas aš esu?“.

Nepaisant to, kad idėjinis „Remygos“ pamatas konceptualus, glaudžiai susijęs su vaizduojamo meto, pačios atgimstančios Lietuvos išbandymais (pvz., santykio su praeitimi paieškomis), romanas padrikas ir keistai išsibalansavęs. Iš pradžių gana nuosekliai plėtojamos pagrindinės plotmės skyla į daugybę gretutinių linijų, kurios, vos užsimezgusios, nutrūksta; personažų (vargu ar juos galima vadinti psichologiniais personažais, greičiau tipažais kaip populiariojoje literatūroje) santykiai painūs ir menkai motyvuoti, o kultūros atminties ženklai pilasi tarsi iš gausybės rago ir ne ryškina svarbiausius prasminius akcentus, bet trina, maskuoja, klampina. Romano centrine ašimi turėtų tapti pats Remyga, jo istorija, tačiau taip neįvyksta, nes protagonistas gana trafaretinis ir kartu tarsi sulipdytas iš tarpusavyje nelabai derančių dalių. Neįtikina nei šabloniškai perteikiamos Remygos patirtys Afganistane (klišinė ir jį persekiojančio vaiduoklio Afsanos linija), nei klampi kilmės paieškų bei keršto istorija. Pasirodo, visas Remygos gyvenimas – ištisa traumų grandinė: Remyga užaugo vaikų namuose, nes jo tėvus žiauriai nužudė, jo siela serga, jo šeima griūna, jį persekioja nusikaltėliai ir taip toliau. Mitinėje plotmėje viskas ne mažiau komplikuota: Remyga-vilkolakis vis kažką gelbsti (tai Buratino pagrobtą baltaplaukę, tai požeminę upę), bet užduotys ne jo jėgoms, todėl tik blaškosi, klupinėja, bėginėja šen bei ten, kol galų gale, atrodo, pats susipainioja, ką ir kodėl daro.

Ne lengviau ir kitiems personažams. Niekaip neišsiplėtoja Remygos mylimosios bei pagalbininkės, dar vienos Šiaulių superherojės Laimos linija. Laima, kaip deivė ar laumė, mitinėje romano plotmėje turėjo rūpintis vaikais ir bausti negeras motinas, bet nė vienos tokios užduoties, išskyrus Remygos sūnaus Mindaugo pradanginimą (ar išgelbėjimą?), realiai neatlieka. Kasdienybės plotmėje Laima dirba fotografe policijos nuovadoje, tačiau apie šį jos darbą taip pat beveik nieko nesužinome. Atrodo, ši personažė reikalinga tik kaip Remygos pagalbininkė, atliekanti tai, ko pats Remyga nesugeba: nuotraukose ji demaskuoja Uošvį, meile tarsi pažadina Remygą, paskatina jį dalyvauti blogio ir gėrio dvikovoje. O vėliau tiesiog pradingsta, o gal yra pradanginama – taip ir lieka neaišku. Panašiai nutinka Sonatai: jos, Remygos ir Uošvio linija buvo bene nuosekliausia, tačiau ji taip pat nutrūksta be jokios ryškesnės atomazgos. Sutrikę blaškosi ir mitinės plotmės veikėjai: kalba jie paslaptingai, atrodo efektingai, nuolat juda, kruta, tačiau taip ir lieka neaišku, ko siekia ir kas apskritai su čia vyksta.

Tiesa, labiausiai man kliuvo įkyrus simbolinių-poetinių jungčių konstravimas ir aiškinimas (tai dažniausiai atlieka pats Remyga), tarsi be tokių jungčių literatūros kūrinys būtų nepilnavertis, nepakankamai „literatūriškas“, o skaitytojas – neįgalus suprasti poteksčių, todėl jam reikia nuolat priminti, ką vienas ar kitas ženklas, užuomina reiškia. Romane vis išnyra vilko, dulkių, pelėsio, gijų, miglų, dramb­lio ir kt. figūros. Pavyzdžiui, mitinėje plotmėje Remyga virsta vilku ar vilkšuniu, o jo pavardė – Volkūnas (rus. k. volk – vilkas). Remyga taip pat vadina save vienišu vilku afgancu, kitaip tariant, tarp eilinių, buitiniais rūpesčiais užsiėmusių žmonių jis svetimas, nepritapėlis, mušamas ir skriaudžiamas kaip pilkas vilkas lietuvių tautosakoje. Remygai atrodo, kad jis vis kosti dulkėmis, jo mažametis sūnus alergiškas dulkėms, o aikštėse ir miesto gatvėse sukasi dulkių sūkuriai – dulkės simbolizuoja nepastovumą, visa ko efemeriškumą, nesaugios aplinkos slopumą („Darbininkai toliau bando griauti postamentą. Bet nuo postamento tik dulkės byra (...). Kai vienu metu griaunama ir statoma, dulkių bus visada. Ir jos nusės visur, ir jų ilgai niekas neišvalys“, p. 196). Tačiau kai romano pabaigoje blogio jėgoms talkinti pradeda milžiniškos dulkių erkės, kyla klausimas: „Čia rimtai???“ Šiaip jau dulkių erkės iš tiesų galėtų būti ekstravagantiškas priešininkas trešinėje literatūroje (trash literature), tačiau folklorinės, mitinės aliuzijos, rimtojo simbolizmo ir net dramatizmo posluoksnis paprasčiausiai neleidžia „Remygos“ skaityti kaip iš tiesų ironiško trešo.

Kita ne mažiau svarbi, pačią romano struktūrą nusakanti yra gijų simbolika: „Pasaulis yra suregztas voratinklis. Voratinkliai gali būti suausti iš įvairaus šilko. O pasaulis sumegztas iš dar keistesnių gijų. Gatvės ir keliai, lėktuvai ir laivai riša pasaulį. Pasaulis apraizgytas meilės, neapykantos, keršto, pagarbos gijomis, suveržtas pasakojimų, istorijų, mitų, legendų saitais, ilgalaikių atsiminimų ir trumpalaikių aistrų. (...) Bet jei žmogus paleidžia kulką į kitą žmogų, tarp jų irgi užsimezga ryšys. Ne kraujo, o nebūties gijos, kurios nuvytos iš dulkių ir kuriomis gyvybė nevaikšto“ (p. 186–187, pasviras šriftas autoriaus, – V. C.). Pasitelkdamas gijų simboliką Remyga net ima analizuoti savo vardą ir taip ryškinti jame užšifruotą savo – dar vienos pasaulio gijos – misiją: „Remyga net kniosteli nuo minties: „...tave tampa kažkokias gijas, Remigijau. Gijus – Remigijus. Gijus – Remigijus. Yra kažkokias gijas, katros apvynioj tave i tampa“ (p. 173). Nelabai įtikino ir sąsaja tarp Sąjūdžio euforijos bei rožinės koralų išspjaunamos spermos (p. 148–149) – vėlgi sunku tokius palyginimus vertinti rimtai, bet kažko vis pritrūksta, kad priimtum kaip gerą parodiją.

Ne visada nuosekli bendrinės kalbos ir šiaulietiškos kalbėsenos dermė. Dažniausiai visažinis pasakotojas pasakoja bendrine kalba, o personažai kalba ir mąsto šiaulietiškai, tačiau kartais jie tarsi užsimiršta. Pavyzdžiui, prisimindamas Afganistane žuvusius draugus, Remyga iš pradžių kalba bendrine kalba („Dima. Dima gulėjo nukirstais pirštais“, p. 26), tačiau greitai pereina į šiaulietišką kalbėseną („Aivars – nupjautais pautais, sukištais jam į burną. Vis pasakoja apie sava paną, užknisdava mus“, p. 26). Gal pradėdamas dramatišką, traumines patirtis atskleidžiantį Remygos monologą R. Kmita norėjo apsidrausti nuo komizmo efekto, susijusio su šiaulietiška kalbėsena? Šiokios tokios dvejonės taip pat apima vertinant ir interpretuojant tekstą papildančias dokumentinio stiliaus iliustracijas, kuriose fiksuojami įvairūs romane minimi Šiaulių objektai. Viena vertus, iliustracijos primena, kad, nepaisant fantastinių intarpų, kūrinys pagrįstas rea­laus miesto ir jo objektų istorija. Vis dėlto tokiu atveju norėtųsi geresnės kokybės nuotraukų, išradingesnio maketavimo, kad vaizdinė ir žodinė medžiagos sukibtų organiškai ir originaliai, o ne primintų prastas laikraščio iliustracijas.

Be abejo, atskiri „Remygos“ fragmentai stiprūs ir įtaigūs, primenantys užbaigtas scenas – gal toks įspūdis kyla todėl, kad romanas parengtas remiantis to paties pavadinimo R. Kmitos pjese, pagal kurią spektaklį Šiaulių dramos teatre pastatė Oskaras Koršunovas. Labiau nei nuotykiai mitologinėje plotmėje, nors pastariesiems taip pat nestinga žavesio, man įsiminė buitinės scenos (antroji Remygos ir Sonatos vestuvių diena, vėlesni jų barniai), taip pat scenos, vaizduojančios Šiauliuose vykusius mitingus – teatrališką demonstraciją, kai buvo atiduodami kariniai bilietai (p. 28–42) ir Pergalės paminklo nuvertimą (p. 190–202). Šių masinių scenų efektingumas išryškėja dėl laiko nuotaiką puikiai perteikiančio nuolatinio svyravimo tarp idea­listinės euforijos, vienybės dvasios ir irzulio, paranojos, akimirksniu virstančios kaltinimų, nuoskaudų liejimu: „Bet dabar tai plaka šita aikštė kaip reikalas, ūžia šniokščia ir dunksi. Visi tarsi kraujo kūneliai lekia tomis pačiomis arterijomis. Žmonės būriuojasi, važiuos šiandien susikibti rankomis į vieną arteriją nuo Vilniaus iki Talino, nuvys giją iš širdžių dūžių. Dainos, ašaros, nuoskaudos, atminties dalelės lėks ta arterija šniokšdamos ir kaukdamos. (...) Bet ir murmančių vienas kitas: „išveš visus vėl, tai pabijos“. Ir murmantieji irgi ima traukti prie savęs panašius, murmėdami jie stengiasi paslėpti savo baimę: „toli mes nueisim su tokiu persitvarkymu, juk nieka niera – miltelių niera, nieka niera. Toletinia popieriaus niera...“ (...) Užverda diskusijos, kas kokius kapus išniekino, iš kokių antkapių akmenų postamentas kareiviui pastatytas“ (p. 29–30).

Laiko, iš esmės ir tampančio pagrindiniu „Remygos“ personažu, atmosfera motyvuoja net išskydusią, įvairiakryptę, rizomišką ar tinklišką „Remygos“ struktūrą, grindžiamą nuolatiniu personažų ir viso vaizduojamo sociumo balansavimu tarp rūpesčių kasdiene buitimi ir fantasmagoriškos siurrealybės (XX a. pabaigoje klestėjusių sąmokslo teorijų, tikėjimo NSO, hipertrofuotos religinės egzaltacijos), tarp vilties ir pesimizmo, nuolatinių dvejonių, ar tai, kas vyksta, yra tikra, ar tik laikinas apspangimas, tarp noro keisti save ir savo gyvenimą, ir prarasto stabilumo ilgesio. Tiesa, man ši motyvacija, nors praktiškai ir bandžiau ją pasitelkti skaitydama, nesuveikė, todėl „Remygą“ vis dėlto vertinu kaip gerą medžiagą geram romanui, bet ne kaip gerą romaną.

„Remygos“ struktūrą, o iš dalies ir efektą, galėčiau apibūdinti scena iš 10 dešimtmetyje kurti pradėto serialo „Draugai“ – istoriją pasakoju iš atminties, todėl galbūt ne visai tiksliai. Kartą gaminti nemėgstanti Monika nusprendė pagaminti draugams ypatingą patiekalą, tačiau dalį receptų knygos puslapio, kuriame buvo receptas, kažkas nuplėšė. Perplėštas puslapis prilipo prie kito puslapio ir taip du skirtinguose receptuose aprašomi patiekalai – tortas su grietinėle ir pyragas su mėsa ir žirneliais – susiliejo į viena. Monika, nieko blogo neįtardama, gamino patiekalą taip, kaip recepte nurodyta. Rezultatas – grietinėlės tortas su mėsos ir žirnelių įdaru. Dauguma draugų, bijodami įžeisti Moniką, patiekalą gyrė, tačiau pakartoti neprašė. Tiesa, rajūnas Džo pyragu džiaugėsi nuoširdžiai argumentuodamas, kad grietinėlė – puiku, mėsa – puiku, žirneliai – irgi šaunu, tai kas čia gali nepatikti? Tikiu, kad nuoširdžių gerbėjų ras ir „Remyga“, tačiau pati nekartočiau.

Draugai