Monika Andrulytė. Spindintys rūmai ir tanato šokiai

 

Indrė Valantinaitė. „Apsisiautusios saule“

„Apsisiautusios saule“ – ketvirtasis Indrės Valantinaitės eilėraščių rinkinys, nenustebinantis nei tematiškai, nei tuo labiau stilistiškai. Tiesa, knygą lyginant su ankstesniu poetės rinkiniu „Trumpametražiai“, kuriame dominavo gražių vaizdelių koliažai, reikia pripažinti, kad šioks toks pokytis vis dėlto įvyko – naujausiame rinkinyje kiek mažiau estetiškų kadrų, tačiau ryškesnė krikščioniškos laikysenos deklaracija: „Juk viskas, / viskas kas vyksta – / su Jo žinia, Jo laiku. / Mūsų valia Jo valioje“ (p. 66). Krikščioniškoji etika paaiškina subjektės pasaulėvokos dominantę – siekį regėti pasaulio vertikalumą net atsidūrus dugne, gręžtis dangaus link („Bemat išrausčiau tunelį / mums išlikti. // Tunelį giliai giliai po žeme. / Su dangumi susisiekiantį“, p. 81). Nenuostabu, kad religingajai I. Valantinaitės subjektei gyvenimas prasmę įgyja „visa persmelkiančios“ (p. 24) meilės akivaizdoje. Eilėraščiuose skleidžiasi adoratyvus santykis su pasauliu, realybėje ieškoma sakralumo – tai sufleruoja pasikartojantys bažnyčių vaizdiniai.

Turiu pripažinti, I. Valantinaitės kalbančioji man buvo įdomesnė, kai koketavo, žaismingai judėjo moteriškumo ir vyriškumo ribomis (ypač rinkinyje „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“), laužė Dievo įsakymus, mėgavosi kūniškais malonumais. Atsižvelgdama į tai, kad subjektė visuomet mėgo matuotis skirtingus amplua, drįsčiau teigti: religinga rinkinio „Apsisiautusios saule“ kalbančioji yra dar vienas vaidmuo, kurį patogu naudoti norint kalbėti apie vertybes. Eilėraštyje „Atvirukai“ teigiama, jog močiutės kauptos citatos „apie tikėjimą, vertybes, / gėrį, grožį, įkvėpimą“ liko subjektės atminty ir „visgi padėjo stiebtis“ (p. 74). Paradoksalu, tačiau etinę kalbančiosios laikyseną reprezentuojančių banalių gyvenimo tiesų apie gėrį ir grožį netrūksta ir pačiuose eilėraščiuose. Verta atkreipti dėmesį, kad greta bažnyčios žvilgančiame I. Valantinaitės poezijos pasaulyje visuomet yra ir įsivaizduojami rūmai: „Plastilino gniutulėlis patikliai / įrieda vaizduotės šešėlin. // Minkau jį mintimis / iki įgaus trokštamą / rūmų pavidalą“ (p. 69). Todėl retoriškai klausčiau: ko iš tiesų trokšta subjektė – kultivuoti krikščioniškąją pasaulėžiūrą ar tapti princese?

 

Monika Andrulytė. Spindintys rūmai  ir tanato šokiai
Indrė Valantinaitė. „Apsisiautusios saule“. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Knygos pavadinimas sufleruoja: saulės motyvas yra esminis, telkiantis svarbias autorei rūpimas temas – šviesos kupiną dvasinį gyvenimą, Dievo malonę, darnią vyro ir moters sąjungą (anot I. Valantinaitės, rinkinio pavadinimas simbolizuoja saule apsisiautusias vyro ir moters sielas*). Eilėraštyje „Bijojau“ saulės šviesa subjektei tampa savotišku farmakonu, ji suvokiama ir kaip vaistas, dovana („kaskart pabudus dovanų / gaudavau šviesą“), ir kaip nuodai, galintys apkartinti kalbančiosios dienas („Vengiau žiūrėti į švytintį rutulį / – saugojau širdį, / kad spindintis grožis neapakintų. // Kaipgi, jį pažinus, // (...) ištverti visas mums skirtas / apniukusias dienas?“, p. 23) I. Valantinaitės kalbančioji bijo apniukusių dienų, todėl stengiasi jas užpildyti nereikalingais daiktais („Tiesiau rankas į turimas lėles, / norėjau dar daugiau / ir vis naujų, p. 10), gražiais gėlių žiedais, leidžiančiais pasijusti lyg karalystėje („Nuo permirkusios žemės pakeliu / grožiu tvoskiančią planetą / (...) Išsinešu aprodyti pasaulį / už sodo karalystės sienų“, p. 52) ir pan. Natūralu, meilė rinkinyje yra pagrindinis šviesos šaltinis – ji patiriama fiziškai („Tik meilė srauniai virpčioja po oda“, p. 12) ir turi galią išspręsti kone visas egzistencines mįsles (eil. „Atsakymas“). Galima teigti, pagrindinis rinkinyje saulės šviesos motyvas su visu semantiniu lizdu (švytėjimas, nušvitimas, spindėjimas ir pan.) riboja poetinių vaizdinių bagažą rinkinyje: juk reikia aktyvuoti darnų santykį su savimi bei aplinka ir sakralizuoti tikrovę, kurioje iš esmės neegzistuoja iškreiptos formos ir pūvantys turiniai (jie modifikuojami pasitelkus estetinės distiliacijos filtrą). Šiuo požiūriu išsiskiria nebent eilėraštis „Smaližė“ (p. 39) – jame pasakojama apie vienatvės kamuojamą moterį, godžiai ryjančią tortą ir vėliau jį išvemiančią. Nors eilėraštis, žvelgiant į rinkinio kontekstą, atrodo tarsi patekęs per klaidą, tačiau jame aktualizuotas godžios, alkanos burnos vaizdinys itin būdingas ankstesnei I. Valantinaitės kūrybai, kurioje jis įsiliedavo į generuojamą nusidėjėlės, savotiškos modernios Ievos paradigmą.

Lyrinės subjektės žvilgsnis eilėraščiuose dažniausiai apima tiek, kiek jame telpa „aš“ geidulių ir pojūčių, – taigi, yra ganėtinai trumparegiškas. Žvilgsnio trumparegiškumą išduoda ir tai, kad poetinio pasaulio mastelis neretai sumažintas – įsižiūrima į augalus, į menkiausią mažmožį, gyvenimo šviesa patiriama stebint gamtą. Tokiame pasaulyje saugu – jame nėra socialinių problemų ar didelių išbandymų, vyrauja ramybė. Kalbančiosios žvilgsnis linkęs atidžiai įsižiūrėti į pirmapradės gamtos elementus (nemažai vandens ir dangaus simbolikos) ir netgi apleistose erdvėse visuomet suranda gyvybės ženklų, pavyzdžiui, eilėraštyje „Aviečių krūmas“: „Vienintelis vaisingas / ištuštėjusiose apylinkėse. / Atsiliepia į saulę, vien už buvimą / atsidėkoja ryškiaspalviais vaisiais“ (p. 53).

I. Valantinaitės poezijoje lyrinė subjektė visuomet buvo aktyviai geidžianti – tokia ji išlieka ir rinkinyje „Apsisiautusios saule“, nors geismas ir dangstomas krikščioniškosiomis detalėmis. Svarbu ir tai, kad knygoje greta krikščioniškųjų vaizdinių regimas ir pagoniškos pasaulėjautos pėdsakas – gamta ne tik gėrimasi, bet ir norima su ja susilieti, siekiama pripildyti save gamtinės energijos turiniais („Į samanų smaragdus įsispyrus / išteku už pasaulio šio“, p. 61). Verta prisiminti, kad ankstesniuose I. Valantinaitės rinkiniuose neretai vaizduotos dūžtančios pasaulio formos, transformacijos. Pavyzdžiui, viename rinkinio „Apie meilę ir kitus žvėris“ eilėraštyje deklaruota: „Nuo tada, kai iš tavęs išsikrausčiau, / šliaužiu lyg sraigė, / prie kurios glitaus kūno vis dar prilipę / aštrūs sulūžusio kiauto likučiai“ (p. 21). Rinkinyje „Apsisiautusios saule“ I. Valantinaitės subjektė, atrodo, jaučiasi radusi atsakymą, kaip iš naujo surinkti sulūžusį kūną ir pasaulį – tai galima padaryti šlovinant Dievo karalystę, kuriai eilėraštyje „Karalystė Dangaus“ (p. 78–79) suteikiama didžiausia vertė. Nepretenzingomis metaforomis ir neįkyriais patetikos pliūpsniais išsiskirianti knyga estetiškai patraukli, ją malonu skaityti. Vis dėlto pirmieji paradokso poetika ženklinti I. Valantinaitės poezijos rinkiniai, nors kiek erzino pat­riarchaline mąstysena, teikė viltį, kad kokybinis I. Valantinaitės lūžis greitai įvyks. Perskaičius knygą „Apsisiautusios saule“ tampa aišku, kad jo dar teks palaukti.

 

Dovilė Zelčiūtė. „Šokiai Vilniaus gatvėje“

„Šokiai Vilniaus gatvėje“ – poezijos rinkinys, už kurį Dovilei Zelčiūtei šiemet skirta „Poezijos pavasario“ Maironio premija. Kitaip nei I. Valantinaitės knygoje „Apsisiautusios saule“, naujausiuose D. Zelčiūtės eilėraščiuose krikščioniškoji laikysena nėra tik paranki poza, ja nuosekliai remiamasi plėtojant svarbiausią knygos temą – šokį su įvairiomis tanato figūromis. Mirties gija paveikiai aktualizuota kalbant apie artimojo ligos, slaugymo patirtį, kurią D. Zelčiūtės kalbančioji priima per daug nesiskųsdama – perskaičius rinkinį akivaizdu, kad aukos vaidmens jame nėra. Knygos anotacijoje tvirtinama, jog eilėraščiams būdinga „išpažinties pateikimo forma, kuri nė kiek nekvepia sentimentalumu“. Su šiuo teiginiu sutinku: knygoje nėra sentimentalumo ar jam būdingo perdėto lyriškumo, o eilėraščiuose išryškėję išpažinties elementai (nelabai svarbu, ar jie iš tiesų susiję su autorės autobiografine plotme, ar priklauso sukurtai asmeninės patirties iliuzijai) yra esminiai, nes leidžia išpažinti lietuvių poezijoje kol kas mažai artikuliuotą slaugymo patirtį ir ją lydinčią neviltį. Verta paminėti ir knygos dizainą: tarp eilėraščių įsiterpusios nespalvotos Algimanto Aleksand­ravičiaus nuotraukos netiesiogiai išplečia tekstų erdvėlaikį ir suteikia intymumo.

D. Zelčiūtės poezija yra įgijusi epinio pasakojimo struktūrų, jai būdingas tekstus pagyvinantis šnekamosios kalbos registras: „kur tu eini šaukiu / kur einu? Į subinę!“ (p. 37) Ypatinga ir D. Zelčiūtės kalbančioji – ji atvira autentiškai religinei refleksijai, daugelį eilėraščių jungia troškimas užmegzti dialogą su dangiškuoju Kitu. Pokalbio su Aukščiausiuoju situacija kalbančiajai yra daugiau nei išpažintis ar malda, nes jai vykstant subjektė atranda galimybę suvokti savo vertybinį horizontą ir apibendrinti būtį. Pasaulis be šio pokalbio suprantamas kaip praradęs dvasinius orientyrus, šventybės matmenį, ypatingą artumo ritualą. Kalbėjimasis su Dievu tapatus pokalbiui su savo savasties branduoliu visiškos ramybės akivaizdoje. Santykis su Dievu D. Zelčiūtės kūryboje implikuoja svarbiausią dvasinio artumo, meilės temą, kuri rinkinyje „Šokiai Vilniaus gatvėje“ neatsiejama nuo mirties: „Iš tiesų / tai viskas dabar – apie meilę / tave lesa paukščiai / aš vaikau juos“ (p. 62). Knygoje išsikristalizuoja ir trokštamo santykio su Aukščiausiuoju specifika – išgirdus dangiškąjį Kitą tikimąsi nugrimzti į palaimingą tylą, kai nebereikia žodžių, nes priartėjama prie paties slėpinio: „Niekada negirdėjau / tokios gaudžiančios tylos / nejutau / tokios didingos ir triuškinančios / ramybės tada / kai vykdėm Jo valią“ (p. 75).

 

Monika Andrulytė. Spindintys rūmai  ir tanato šokiai
Dovilė Zelčiūtė. „Šokiai Vilniaus gatvėje“. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė, fotografas Algimantas Aleksandravičius. – K.: „Kauko laiptai“, 2020.

 

Idėjinėje D. Zelčiūtės poezijos matricoje nuolankumas yra viena svarbiausių vertybių, kurios geidžiama erozijos ir nevilties akivaizdoje, sukandus dantis: „Nuolankumo! / tu jau nulenkei galvą / aš dar ne / verkiu ir dras­kausi / ir mėginu šypsotis / kai vaidinu seselę“ (p. 60). Galima tvirtinti, kad D. Zelčiūtės subjektės santykis su realybe gana pasyvus – kalbančioji trokšta ištirpti belaikėje gamtos ir Dievo sutvertų kūrinių meditacijoje: „Padėk man būti tyliai / be skundų / vien grožėtis / kas rytą / sprogsta liepos ir ievos baltuoja / įsišvietusius daiktus sukūrei / akims mūsų“ (p. 18). Vaizdinė pasaulio prigimtis lyrinei subjektei leidžia nors akimirkai užmiršti mirtį, o gamtojauta tampa kone religiniu išgyvenimu, padedančiu apsivalyti nuo dvejonių. Gamtos vaizdiniai pasitelkiami nusakant išgyvenimų aukštumas (eil. „Visiškai tylime“), amžinybės ilgesį ir įvairias ribines patirtis (eil. „Tik labai prašau...“).

Nors rinkinyje artikuliuojami įvairūs gyvenimo irimo turiniai, demonstruojamos kiek makabriškos pasaulio formos, tačiau išlaikomas šviesos galimybės horizontas – tikima, kad sielos yra neišskiriamos, jas sieja ypatingas ryšys („ir vis tiek / po žeme / sueisim į vieną / o sielą / kas atplėš / kas įstengtų“, p. 41). Šviesos link stiebiamasi ir kasdienybėje. Pavyzdžiui, viename iš iškalbingiausių rinkinio eilėraščių „Neišsiųstas“ subjektę nuo visiškos nevilties išgelbėja dukters atnešta eglutė vazonėlyje, leidžianti jaustis taip, kad net „akiai linksmiau“ (p. 93). Nepaisant pasitaikančių šviesos žybsnių, gyvenimas šiapusybėje traktuojamas kaip išbandymas, tarsi pasiruošimas tikrajai būčiai, kuri turėtų atsiverti nugyvenus žemiškąją egzistenciją. Daugelyje eilėraščių vyrauja specifinis pasaulio vaizdavimo būdas – bandoma susitelkti į vidų, sielos gyvenimas tapatinamas su amžinuoju gyvybės sruvenimu. Eilėraštyje „Skalbėm ir džiaustėm kartu...“ aktyvuojamas rato archetipas, liudijama, kad kiekviena pabaiga veda į naują pradžią, gyvenimai juda cikliškai: „Skalbėm ir džiaustėm kartu / dukrelės vystyklus / paskui jau – dukters dukrelės / dar po metų (...) drauge išlydėjom / mano motiną tėvą / į dangaus karaliją“ (p. 14).

Rinkinyje nemažai teatro scenos simbolikos, gyvenimas suvokiamas kaip laikinas spektaklis, kuriame neišvengiama trikdžių: „Dievas neatsiliepia / mano baimė Jo nebegirdi noriu pabėgti / ir kad šitas spektaklis jau baigtųsi“ (p. 46–47). Nors didžioji dalis tekstų grįsti pasakojimo technika, yra ir keletas lyriškų trumpaeilių, kuriuose užfiksuotos lakios gyvenimo pagavos. Paskutinis eilėraštis „Šokiai Vilniaus gatvėje (II)“ atskleidžia, jog knygoje sutelkta mirštančio artimojo drama turi ir atomazgą – susitaikymą su išėjimu suvokiant, kad visi vieną dieną prisilies prie anapusybės, tačiau iki tol reikia godžiai semti gyvenimą („Krenta sniegas ant nedidelio kauburėlio / (...) o mes / vis dar grojam ir šokam“, p. 99).

Naujausias D. Zelčiūtės poezijos rinkinys „Šokiai Vilniaus gatvėje“ nustebino autentika, kalbėjimu apie traumą be patetikos. Krikščioniškasis sluoksnis praturtina meninę knygos išraišką, suteikia sakralumo krūvį realybės kontempliavimui. Skaitytojo neturėtų suklaidinti knygos pavadinimas – šokama ne iš smagumo, bet galynėjantis su gyvenimo išbandymais.

 

Pokalbis su I.Valantinaite apie moteriškumą bei religinius motyvus jos naujoje knygoje

Draugai