Ar literatūra gali iš anksto signalizuoti apie konfliktus ir krizes? Taip, šį klausimą tyrinėja tarptautinė literatūrologų grupė, kurioje dirba mano kalbinama Vroclavo universiteto Germanų filologijos instituto prof. habil. dr. Monika Wolting.

Viskas prasidėjo nuo laiško, kurį prieš dešimt metų Jürgenas Wertheimeris, Tiubingeno universiteto lyginamosios literatūros profesorius, išsiuntė Ursulai von der Leyen (tuometinei Vokietijos gynybos ministrei, dabartinei Europos Komisijos pirmininkei). J. Wertheimeris parašė apie Nigerijoje veikiančią teroristinę organizaciją „Boko Haram“, kurios taikiniais tapo mokyklos. „Boko Haram“ hausų kalba reiškia „viskas, kas vakarietiška, yra bloga ir prakeikta“. Džihadistai „vakarietiška“, kadangi prieš daugiau kaip šimtą metų ji buvo įkurta britų, vadina pačią Nigerijos valstybę, kuriai paskelbė karą.

J. Wertheimeris iš Gynybos ministerijos gavo kvietimą, ir po dvejus metus trukusių literatūrologų ir politikų pokalbių gimė projektas „Cassandra“, kurio tikslas – patikrinti prielaidą, kad tam tikru požiūriu analizuojama literatūra gali tapti apie panašias kaip Nigerijoje krizes iš anksto perspėjančia sistema.

Pirma mokslininkams tekusi užduotis – įrodyti, kad „Boko Haram“ atsiradimą ir karą Kosove buvo galima numatyti pasitelkus literatūros analizę. Paaiškėjo, kad signalų tekstuose būta dar prieš dešimtmetį iki prasidedant konfliktams. Daug anksčiau, nei galėjo nustatyti tuomet veikusios grėsmių prognozavimo sistemos.

Tada komandai teko užduotis sukurti metodą, naudojantį literatūrą strateginiams duomenims rinkti, kad būtų galima sudaryti „krizinių re­gionų emocijų žemėlapį“, pirmiausia Afrikos ir Artimųjų Rytų. Mokslininkai parengė rizikos vertinimo sistemą, paremtą devyniais rodikliais. Jie buvo tokie: temų aprėptis, teksto cenzūra ir autoriaus cenzūra, žiniasklaidos reakcija, teksto ir autoriaus sukelti skandalai, autoriui ir knygai skirti apdovanojimai, pasakojimo strategija.

2017 m. prie projekto „Cassandra“ dirbančių mokslininkų dėmesį patraukė Alžyras – šalis, kurioje gana ramiai praėjo Arabų pavasaris ir kuri buvo priskiriama „stabilioms“. Tačiau vyraujančios Alžyro literatūros tendencijos rodė kai ką priešinga. Daugelis iš 300 analizuotų tekstų gvildeno temas, keliančias abejonių dėl esamo status quo. Po dvejų metų, 2019-ųjų vasarį, šalies sostinėje Alžyre ir keliuose kituose miestuose kilo gyventojų protestai, o kulminacija tapo prezidento atsistatydinimas.

 

Anthony Frederick Augustus Sandys, „Kasandra“, 1885

 

Viename Nicholaso Meyerio romane randame dialogą, kuriame Šerlokas Holmsas atskleidžia savo pašnekovui: „Europoje netrukus kils karas, juk tai akivaizdu.“ Į šiuos žodžius tas reaguoja su nuostaba: „Iš ko sprendžiate?“ „Iš baronienės Leinsdorf ir jos įsūnio santykių“, – įžūliai atsako detektyvas.

Taip, būtent šitaip stengiasi dirbti projekto „Cassandra“ komanda, nors mūsų atradimai gal ne tokie sensacingi. Varginantis literatūrologinis darbas – pateikti perskaitytų tekstų vadinamųjų emocinių sluoksnių analizes. Perduodame jas į rankas žmonėms, kurie jas peržiūri, ant stalo jau turėdami sociologų, karo strategų ir panašias ataskaitas. Tik atsižvelgus į visą medžiagą sukuriama galimo konflikto kuriame nors regione teorija.

Todėl knygas dažniausiai skaitau du kartus: pirmą sykį – dėl malonumo, o antrą – pagal nustatytus kriterijus, tuomet tenka atsispirti pagundai interpretuoti.

Interpretuoti nesaugu?

Interpretuodami veikiame kaip konkretūs žmonės: išduodame savo tapatybę, asmenybę, pažiūras, paprasčiausiai tampame skaitomo teksto dalimi. O kaip mokslininkai tyrinėjame tai, ką mąsto, kaip veikia ir kokiomis emocijomis vadovaujasi kiti.

Negi visus atsakymus į šiuos klausimus galima rasti grožinėje literatūroje?

Literatūra yra žinių bazė, parodanti tai, kas slepiama. Ji išduoda, apie ką nenorime garsiai kalbėti. Dėl to ji yra savotiškas seismografas. Knygų autorių darbo esmė – tam tikras to, kas vyksta aplinkui, stebėjimas, slaptas žmonių sekimas ir klausymasis arba įsivaizdavimas, ką iš tiesų ką nors sakydami gali galvoti žmonės. Stebėdami tikrovę autoriai kuria savo personažus – literatūrinius veikėjus. Kartais rašytojai – kiekvienas iš mūsų tikrai yra apie tai girdėjęs – iš tiesų nežino, koks bus galutinis rezultatas, t. y. pasakojimo pabaiga. Jų knygose personažai plėtoja savo gyvenimą, sukelia įvairiausius konfliktus. Personažų veiksmai tampa tarpusavyje susijusių įvykių grandine. Mums įdomu stebėti būtent tai, kaip personažas skleidžiasi pasakojimo rėmuose. Kaip veikia, mąsto, ką sapnuoja.

Ar kreipiate dėmesį į literatūrinių herojų sapnus? Analizuojate juos?

Taip, pavyzdžiui, Olgos Tokarczuk romanuose nepaprastai svarbu, ką sapnuoja veikėjai. Žinoma, nemanome, kad rašytojai yra aiškiaregiai ir gali per savo herojus ar jų sapnus pažvelgti į ateitį. Jie paprasčiausiai geba atpažinti tam tikras minčių struktūras ir užrašyti jas pasakojimo forma, o mes, pasinaudodami savo raktu, bandome įsigauti į tuos pasakojimus.

Kaip tas raktas veikia?

Romanuose (arba eilėraščiuose ar dainose, nes juos irgi tyrinėjame) ieškome žodžių, nusakančių emocijas ir visuomenės nuotaikas, tokias kaip baimė, nerimas, pyktis. Kaip ir alkis, tam tikras stokos pojūtis. Mus domina herojų juntamas skausmas. Ar herojus konfliktuoja su kitais personažais. Ar turi kaimynus, ar jo santuoka arba partnerystė laiminga, o gal nelaiminga. Be to, nepaprastai svarbus pats pasakotojo personažas, nes būtent jis mums pristato pasaulį.

Ir kas toliau?

Paskui lyginame perskaitytus tekstus su tais, kurie pasirodė dešimt ar dvidešimt metų anksčiau. Žiūrime, ar įvyko kokia nors permaina, kas juose kitaip, ar kokios nors tendencijos silpsta, ar stiprėja.

O jeigu taip?

Pavyzdžiui, jeigu anksčiau nebuvo tiek daug tekstų apie alkį, baimę, neapykantą ir priešiškumą, tada domimės tuo daugiau. Tuomet prasideda maloniausia darbo dalis, nes susisiekiame su konkrečiais regiono žmonėmis – autoriais, leidyklomis, tyrėjais. Tokia mokslo darbuotojų privilegija: galime turėti kontaktų visur, pakanka parašyti į pasirinktą universitetą kitame pasaulio gale, ir, be jokios abejonės, kas nors atsilieps, o reaguojama ir bendraujama labai draugiškai. Per tokius ryšius sužinome apie naujus vertimus arba taip ir neišleistas knygas.

 

Monika Wolting. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Vadinasi, analizuojate ir tas knygas, kurios niekada nepasiekė skaitytojų?

Tiesa, šiuo atveju prašome kolegų pagalbos, kurie pasufleruoja, apie ką tos knygos. Kartais mėginame pasitelkti rankraštį, gauti autorių kontaktus. Galime skaityti knygas angliškai, vokiškai, prancūziškai, rusiškai. Kitoms kalboms mums reikalingi pagalbininkai, bet dažnai, tiesą sakant, jau turime „savo žmonių“ ir mielai pasinaudojame recenzijomis.

Tai, ką parašo recenzentas, irgi turi reikšmės?

Taip, kadangi recenzija nurodo skaitymo kryptį, atskleidžia įvairius reiškinius. Pirmiausia mus domina tai, kaip recenzentai pristato istoriją, pavyzdžiui, ką laiko pagrindine siužeto linija.

Tuomet pasakysiu kaip recenzentė: lenkų literatūroje nuolat daug dėmesio skiriama istorijai, dažniausiai karams, taip pat – ypač dabartinių trisdešimtmečių ar keturiasdešimtmečių kūryboje – politinės sistemos kaitai. Mūsų literatūroje ryškus atsigręžimas į liaudį, populiari yra autobiografinė eseistika, susijusi su kilimu socialinės hierarchijos laiptais, daug rašoma apie Vakarų žemes (po Antrojo pasaulinio karo atgauta vakarinė Lenkijos dalis – vert. past.).

Skamba kaip mėginimas atrasti save kurioje nors konkrečioje vietoje, ieškojimas atsakymo į klausimą, kur ir kas esame. Savo tapatybę galime atgauti – ar įgyti – visų pirma pasipasakodami atskirų regionų, vietų, namų, daiktų istoriją. Kitados taip darė O. Tokarczuk. Manau, kad tai, apie ką kalbate, yra judėjimas jos nubrėžta kryptimi. Tarptautine „Booker“ premija įvertinta knyga „Bėgūnai“, kuri, beje, vokiškai pavadinta „Nerimu“, juk pasakoja apie tai, kad, nors ir ieškome, bet nerandame savo vietos pasaulyje.

Pažvelkime į Andrzejų Stasiuką – jis savo ruožtu knygose plėtoja Vidurio Pietų Europos paveikslą, kuris kultūriškai skiriasi nuo Vakarų ar Rytų Europos. Šis regionas vadinamas pamirštu, jis laikomas neturtingu ir neįdomiu, bet būtent jame rašytojas įžvelgė mūsų galimybę.

Vokiečių kalba turi tokį gerą posakį, kad kas nors yra „akių aukštyje“. Jis reiškia, kad nesijaučiame nei blogesni, nei geresni už kitus, niekas nežvelgia į mus iš aukšto. Greičiausiai tai ir rūpėjo A. Stasiukui – Lenkija neturi visą laiką susigėdusi žvelgti į Vakarus, nes mes esame jų „akių aukštyje“. Suvokti tai būtų nepaprastai svarbu, tai išlaisvintų mūsų literatūrą, bet šis uždavinys jau skirtas autoriams ir jų personažams.

Tačiau gyvename, kaip neseniai rašė sociopsichologas Michałas Bilewiczius, Traumalande, o lenkų prozos personažai yra Vakarų išsiilgę dešimtojo dešimtmečio vaikai. Kodėl nesuaugame, arba, kitaip tariant, iš to neišaugame?

Tikriausiai paaiškėjo, kad mūsų vaikystės ar jaunystės svajonės, t. y. mūsų politinės sistemos kaitos laikų svajonės, neišsipildė, todėl mėginame jas – būdami trisdešimties ar keturiasdešimties metų – įgyvendinti. Bet manau, kad tai tinkamas kelias – jį nuėjęs gali normaliai įleisti šaknis. Kai žinai, kur yra tavo namai, gali ramiai išeiti į pasaulį.

Atminkite, kad literatūra neveikia iš karto, refleksijai reikia laiko. Dešimtąjį dešimtmetį, kurį minėjote, greitai praplaukėme su permainų srove nematydami, kas liko už mūsų. Nebuvo, taip pat ir literatūroje, akistatos su praeitimi. Gal tik dabar atėjo laikas pažvelgti į save. Ir dar kai kas: dabartinei literatūrai pasakojant apie ankstesnius įvykius, nors tie įvykiai priklauso praeičiai, emocijos yra šiandieninės, aktualių aktualiausios. Reikėtų skirti šias dvi sritis.

Kokias dar nuotaikas galima išskaityti šiuolaikinėje literatūroje?

Baimę dėl ateities. Traukimąsi iš viešosios sferos prie santykių su šeima, draugais – namie jaučiamės geriausiai. Kita vertus, yra personažų, jaučiančių baimę dėl to, kad jų nepasiekia svarbūs įvykiai ir informacija iš pasaulio. Teoriškai galime viską, bet tam trūksta laiko, fizinių ar intelektinių galimybių. Stebime socialines medijas, bet negalime vienu metu būti visose tose mus sužavėjusiose vietose.

O kokie žanrai vyrauja?

Vienareikšmiškai – distopija. Rusų literatūra jau daugybę metų yra distopiška. Tarkime, Vladimiro Sorokino, Viktoro Jerofejevo, Dmitrijaus Gluchovskio romanai – juose daug distopijos. Tai pasakojimai apie žmones, pakibusius tuštumoje, jie nežino, kur eiti, ką daryti, ieško kažin kokios jėgos, kuri jiems padėtų įveikti laikotarpį be tapatybės. Tokia situacija susiklostė, nes, sugriuvus Sovietų Sąjungai, Rusijoje ir jos literatūroje nauja tapatybė nesusiformavo, o tai, ką dabar matome, ir yra grįžimas prie XIX a. Rusijos struktūrų.

Ar pasaulio literatūroje yra koks nors bendras elementas, kuris laikomas grėsme?

Matome visiškai naują tendenciją, kurią galima vadinti „sužeista laisve“. Atsirado naujas autoritarinis herojus – agresyvus, destruktyvus ir tikintis prietarais, bet nekopijuojantis jokio vado. Jis vadovaujasi perdėta nuomone apie individo autonomiją ir laisvę.

Taip pat labai dažnai aptinkame pasakojimų apie klimato kaitos grėsmes, apie sveikatos apsaugos diktatūrą, nebūtinai susijusią su pandemija.

Kas mums teikia prieglobstį distopiniame pasaulyje?

Namai ir šeima, apie kurią jau kalbėjau. Bet ar tai teigiama atomazga? Nežinau, tai jau būtų interpretacija. Tokia menka stabilizacija reiškia bėgimą nuo politikos, didžiųjų temų vengimą. Kiekvienas turi puoselėti savo sodą, kaip rašė Voltaire’as, bet tai gali būti pavojinga.

Nepastebite kokių nors mėginimų kurti bendruomenes?

Literatūroje randasi veikėjų, kurie bando vieni gelbėti pasaulį. Pavieniai individai, kurių vertybių sistema visai kitokia nei visuomenių, kuriose jie gyvena. Tokie veikėjai priešinasi viskam ir kovoja su blogiu savo antgamtiškomis galiomis arba dirbtiniu intelektu.

O, naujas romantinis herojus. Žinau, kad vengsite interpretuoti, bet man įdomu, ką mums apie pasaulį sako į lenkų literatūrą grįžtantis tapatybės naratyvas, savo vietos ieškojimas?

Turbūt daugiausia pasako apie skubantį pasaulį, kuris mus labai kankina, fiziškai ir dvasiškai. Yra toks indėnų posakis, kad siela turi spėti paskui kūną. Kartais – kaip kopiant į kalnus – reikia atsisėsti ant akmens ir palaukti tos mūsų palydovės, leisti, kad siela pasivytų kūną. Manau, kad mums atėjo laikas atsisėsti ant akmens.

Ar lenkų literatūroje iš viso buvo toks laikas, kai siela pasivijo kūną?

Net jeigu ir buvo, jis netinka romanui. Pasakojime turi būti konfliktas, priverčiantis personažus veikti, tad jis turi atsirasti, kad kas nors pradėtų veikti.

Nes jeigu viskas nepriekaištinga, reikia ką nors sugadinti?

Taip, ir todėl utopijos iš esmės yra pavojingos. Jeigu, tarkim, pasaulis yra natūraliai tvarkingas, būsime nelaimingi matydami, kaip viskas aplinkui griūva.

Ar pakeitę šią perspektyvą taptume laimingesni? Gyvenimas suvokiant, kad viskas nuolat griūva, ilgainiui taip pat padarytų mus nelaimingus.

Atsakysiu taip: pasakoti istorijas – labai sena žmogaus reikmė. Tai darydami atrandame save, savo tapatybę, buvimo pasaulyje prasmę. Gal akimirką netgi esame laimingi. Aš to nekonstatuoju. Tiesiog manau, kad, pasakodami savo istorijas, personažai iš tiesų yra laimingi.

 

Vertė Rimvydas Strielkūnas

„Tygodnik Powszechny“, 2024 m. Nr. 15