Sandros Bernotaitės romaną „Akys chimeros“ pirmąkart atsiverčiau 2021 m. rudenį žaliame Kauno skverelyje. Delnuose maloniai nugulė nedidelė kreminės spalvos knyga art deco stiliaus viršeliu, menančiu pirmąjį Jono Aisčio poezijos rinktinės „Užgesę chimeros akys“ leidimą. Tą popietę skverelyje vykusiame susitikime su skaitytojais S. Bernotaitė pasakojo apie knygos kūrimo procesą: ilgą tiriamąjį darbą, faktų rinkimą ir košimą per autorės vaizduotės sietą. Ji pažadėjo neeilinį romaną, kuriame atgyja lietuvių literatūros klasikė Salomėja Nėris.

 

Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“. Dailininkas Povilas Rėklaitis. – V.: „Vaga“, 2021.

 

Nedaug turime grožinės literatūros apie Salomėją Nėrį – daugiau biografijų, apybraižų, atsiminimų: Petronėlės Orintaitės „Ką laumės lėmė. Atsiminimai apie Salomėją Nėrį“ (Chicagos Lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1965), Viktoro Aleknos biografinė apysaka „Salomėja“ („Dienovidis“, 1996). Lietuvos kultūrinėje erdvėje nemažai kalbėta apie poetės politines nuostatas, jos kūrybinių pasirinkimų kontroversiją. Aldonos Ruseckaitės biografiniame romane „Padai pilni vinių“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk­la, 2019) pasakojama apie prieštaringai vertinamą poetės gyvenimo laikotarpį 1940–1945 m., pristatomi įvykiai ir prielaidos, formavusios S. Nėries pažiūras. Tačiau ar ši asmeninės istorijos dalis tikrai apibūdina poetę? Vaizduojamo laiko atžvilgiu „Akys chimeros“ galėtų būti A. Ruseckaitės knygos priešistorė – S. Bernotaitės romano veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tačiau šiame kūrinyje, kaip diena.lt skelbtame interviu su Aldona Tüür teigia autorė, už faktus svarbiau „meninė tiesa – kuri nėra melas, bet nėra ir tiesa. Tai – virš tiesos“. Kokią S. Nėrį atrandame S. Bernotaitės romane, kurio nevaržo biografijos žanro rėmai?

„Akys chimeros“ skaitytoją nukelia į tarpukario Kauną 1939 m. liepos 25 dieną. Kartu su poete atsiduriame mažyčiame Lietuvos ir Lenkijos literatų pilname garlaivyje „Klaipėda“, ekskursuojančiame iš Kauno į Gelgaudiškį ir atgal. Nepaisant tikslios datos, istorinių faktų ir cituojamų anekdotų, romanas nėra istorinis, o, anot pačios autorės, egzistencinis – veikėjai, supami tingių Nemuno bangų, reflektuoja amžinuosius gyvenimo ir kūrybos klausimus. Kūrinyje dažni modernistiniam romanui būdingi vidiniai monologai, minčių srauto apraiškos, kai svarstoma apie įkvėpimą, jo prigimtį, apie S. Nėries kūrybinį kelią. S. Nėris romane – kūrėja tarp kitų kūrėjų. Suspaustoje erdvėje susidaro puiki terpė pasireikšti literatų konkurencijai, tarpusavio supratimui, nuoširdaus ryšio akimirkoms. Literatų santykių dinamika atskleidžia to meto požiūrį į moterį rašytoją – nors modernėjantį, bet vis dar patriarchalinį net ir pačių moterų sąmonėje: „Apie kūrybą moteris su praeitimi kalba su vyrais ir tik su vyrais“ (p. 24). Poetas, vertėjas Tomas Taškauskas recenzijoje, paskelbtoje „Bernardinai.lt“, pastebi: „...vyrų ir moterų erdvės romane gana stipriai atribotos, nors vaizduojama ir keletas moterų, įskaitant ir S. Nėrį, kurios tas užtvaras įveikia ir tai darydamos kelia klausimų, kurie nuolatos skamba ir šiandienos viešojoje erdvėje – ką iš tiesų reiškia būti moterimi?“ Įdomu romane išvysti mažiau žinomas tarpukariu kūrusias moteris: Haliną Korsakienę, į kurią S. Nėris žiūri iš aukšto („labai jau groteskiška jos menkybė“, p. 24), Nelę Mazalaitę, kuriai poetė jaučia ir pavydą, ir pagarbą. Moterų pokalbiuose aptariami moters-kūrėjos ir kitų moters vaidmenų (mamos, žmonos) klausimai, aktualūs ne tik S. Nėries gyvenimo laikotarpiu, bet ir šiandien.

„Akyse chimeros“ S. Nėries vardas minimas tik kartą, kitur ji – moteris su praeitimi. Kokia ta praeitis? Nelaimingas romanas? „Trečio fronto“ atgarsiai?.. Apie „Trečią frontą“ S. Nėris romane svarsto: „...mano vardas yra šitaip susijęs su tuo laikraščiu, kad pamanytum, kad aš jį leidau ir dėl manęs jį uždraudė... (...) Ar jis steigė revoliuciją? Jis steigė laisvą mintį“ (p. 216). Daug dėmesio skiriama S. Nėries diskusijai su J. Aisčiu, kurioje susikerta skirtingos ideologinės nuostatos. Veikėjų pozicijos išsakomos ilguose, per kelis puslapius nusidriekiančiuose monologuose, net jeigu pašnekovai nė per milimetrą nepakeičia nuomonių ir pažiūrų. Autorė pabrėžia įtampą tarp lyrinės poetės prigimties ir jos kairiųjų pažiūrų, sunkiai suvokiamą ir kitiems romano veikėjams: „Sprendžiant iš laikysenos ir vidinio jautrumo, tai ne jos registras, ne tokiai moteriai šaukti suspaudus kumštį „¡no pasarán!“ (p. 159) Kalbėdama su A. Tüür S. Bernotaitė aptaria išeivijos požiūrį į komunistavusius rašytojus ir pati laikosi pozicijos, kad galima suprasti jų pasirinkimus, tačiau nebūtina jų elgesio pateisinti. Knygoje ji neužima teisėjos pozicijos, o veikiau bando įsijausti į S. Nėries situaciją, suprasti jos motyvus.

Palengva plaukdami Nemunu karštą vasaros dieną knygos veikėjai atsiskleidžia visu gražumu. Minėtame interviu autorė atskleidžia personažų kūrimo paslaptis: „Kad sukurtum personažą, neturi jo mylėti. Gal meilė kaip tik trukdytų jį kurti tokį visapusišką, sodrų, kurti su atjauta, bet ir negailestingai.“ Taip negailestingai romane traktuojami visi personažai: kiek­vienas iš autorės gauna dozę ironijos, išryškinančios jo silpnąsias savybes. Ne išimtis ir pagrindinė veikėja. Atsimenu, tą popietę Kauno skverelyje viena iš renginio dalyvių prisipažino, kad skaitant „Akis chimeros“ S. Nėries būdas jai pasirodė nepatrauklus. S. Bernotaitė iš tiesų kuria prieštaringą, daugiasluoksnį, nepatogų S. Nėries charakterį. Poetės būdo savybės atrodo net pernelyg fragmentuotos: vienuose epizoduose ji atskalūnė, introvertė, kitur pavydi, trokštanti dėmesio, isterikė, dar kitur – ir vėl romantikė, idealistė, humanistė. Kyla įspūdis, kad S. Nėries charakterio plėtotei romane trūksta erdvės, kartais ji tiesiog pranyksta tarp kitų spalvingų personažų. Tačiau nuoseklumo trūkumą atsveria ilgas poetės vidinis monologas pačioje kūrinio pabaigoje. Jame S. Bernotaitė tarsi susitapatina su S. Nėrimi: „Ne, ji įsivaizduoja, kad apie ją rašo nebent moteris. Tokia pat, kaip ji, su praeitimi“ (p. 256). Vidiniame monologe reflektuojami moters skausmai ir džiaugsmai: asmeninis gyvenimas, kūrybiniai užmojai, sudėtinga praeitis, paklydimai ir praradimai. S. Bernotaitė – o kartu ir skaitytojas – atsiduria labai arti S. Nėries, moters su praeitimi. Net galima įžiūrėti smulkias juoko raukšleles aplink poetės akis (p. 293) ir šis artumas keičia mūsų žvilgsnį iš kritiško į empatišką.

Baigiasi garlaivio „Klaipėda“ kelionė, užverčiu paskutinį knygos puslapį, švinta. Tai pirmas mano skaitytas romanas, kuriame taip gyvai atkurtos lietuvių literatų asmenybės. Galvoju apie S. Bernotaitės žodžius, pasakytus knygos „Akys chimeros“ pristatyme – tautai svarbu regėti savo klasikų literatūrinius portretus, atgyjančius knygose, romanuose. Pasirinkimas rašyti fikciją leido autorei iš naujo sukurti S. Nėries paveikslą – netobulą, bet niuansuotą ir žmogišką, ir taip priartinti poetę prie skaitytojų.

Vita Matulytė – iliustratorė, Vilniaus universiteto lietuvių literatūros ir kūrybinio rašymo magistrantė.