× Eglė Mikulskaitė

Narius Kairys – kino tyrinėtojas, rašytojas, dėstytojas. Vaikštantis turbūt daugiau už bet kurį lietuvių rašytoją (o gal ir mokslininką), į ėjimą žvelgiantis kaip į egzistencinę būtinybę. Apie savo naująją esė knygą „Yura yura. 88 šventyklų kelias“ jis taip pat sako: „Ne parašiau ją, o nuėjau.“ Nors šįsyk Narius atvyko dviračiu, kalbamės apie jo maršrutus – Japonijos saloje Šikoku įveiktą 88 šventyklų piligriminį kelią ir šį kelią gerokai pratęsusį, neseniai pasirodžiusį esė rinkinį.

Narius Kairys. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Antroji tavo knyga gerokai skiriasi nuo pirmosios – romano „Toliau nei vandenynas“. Antrosios tempas ramesnis, joje mažiau vidinės dramos, intrigos, atidžiau žvelgiama į aplinką ir svečią kultūrą. Kas lėmė šiuos skirtumus?

„Toliau nei vandenynas“ buvo romanas, „Yura yu­ra“ – kelionių esė. Pirmoje knygoje pats žanras diktavo dramos poreikį. Antrojoje – dramos nė kiek ne daugiau, nei jos buvo realybėje, apie kurią rašiau. Manau, jas lyginti ir vertėtų labiau žanriniu nei kultūrinių aspektų požiūriu. Tačiau taip, galime jas lyginti ir iš kultūrinės ar išgyvenimų perspektyvos. Pirmojoje esama personos, kaukės, antrojoje – ne. Romane siekiau sukurti tokį personažą, su kuriuo būtų sunku susitapatinti ir skaitytojas galėtų išlaikyti kritišką santykį. O antros knygos atveju – jei skaitytojui nepatinka pasakotojas, tai nepatinka ir Narius Kairys.

Vadinasi, rinkinio pasakotoją tiesiogiai sieji su savimi?

Viename pirmųjų skyrių – „Žinančioji drakono kelią“ – parašyta: „Aš, Narius Kairys, pradedu kelią kovo 7 dieną...“ Viskas gana tiesu. Kūrinys tikrai būtų keistas ir sumišęs, jei pratarmėje rašyčiau apie piligrimystės fenomeną, paskui – apie save, o tada atsirastų pirmuoju asmeniu kalbantis personažas.

Jis – tai aš. Nesislepiu po kaukėmis, tai labai intymi knyga.

Tačiau kartu ir gana klampi, įvairius registrus ir pasakojimo būdus naudojanti knyga. Kodėl pasirinkai tokį nevienalytį pasakojimą?

Man įdomu, kaip apie nueitą kelią galima papasakoti pasirinkus skirtingus pasakojimo būdus. Kai svyruojama nuo poetinės impresijos iki analitiškų įžvalgų apie pasaulį. Rašydamas romaną labai rūpinausi struktūra, o knygoje „Yura yura“ leidau sau būti spontaniškam, kaip kelyje. Nepaisant to, kad struktūra gan aiški – einama nuo vienos šventyklos iki kitos, – kiekvieną skyrių pradedu vis naujai.

Esė rinkinyje rašai: „Rašyti man ir reiškia prisiminti.“ Kalbi apie tai, kokia ši knyga asmeniška, realiai išgyventa. Kiek vis dėlto knygoje fikcijos?

Fiktyvumas – vienas svarbesnių mano apmąstymo objektų, apie tikrovės ir fikcijos santykį yra mano disertacija. Mano pirmoji knyga taip pat fikcija – romanas. Tačiau ką jį skaitydamas veikia skaitytojas? Turbūt ieško manęs, dokumentalumo, realybės. „Yura yura“ – jau arčiau negrožinės literatūros, bet jos parašymo būdas, atminties procedūra joje – iš esmės taip pat fikcija. Jei pradžioje būčiau turėjęs ketinimų rašyti knygą, būčiau kelionės metu viską fiksavęs kaip antropologas. Tačiau sumanęs kelionę paversti knyga, atsiverčiau savo užrašus ir... labai nusivyliau. Rašiau labai skurdžiai, pavyzdžiui: „O, šiandien vėl lyja.“ Taigi šioje knygoje fikcija naudojama tam, kad galėčiau prisiminti kelionę. Norėdami išreikšti praeityje įvykusius dalykus neišvengiamai juos fikcionalizuojame. Kuo prisiminimas ilgesnis, tirštesnis, sodresnis, tuo daugiau jame atsiranda fikcijos. Pavyzdžiui, mano knygoje yra skyrius pavadinimu „auksinis šulinys“. Sakoma, kad jei pažvelgi į šventykloje esantį šulinį ir nematai jame savo atspindžio, vadinasi, per trejus metus numirsi. Ir iš tiesų neatsimenu – mačiau jame savo atspindį ar ne. Ir tai tampa pagrindu fikcijai, istorijai. Šioje knygoje tokių istorijų nemažai, pavyzdžiui, Yoko istorijos.

Man pasirodė, kad knygos pradžia rizikinga dėl formalaus, moksliško tono, kuris gali atstumti potencialų skaitytoją. Tačiau ilgainiui tonas iš esmės keičiasi – tampa asmeniškesnis, randasi naratyvas, mažėja faktų…

Tą patį – kad knygos pradžia nuteikia vienaip, o paskui įsijungia kitas bėgis – man sakė ir „Yura yura“ dailininkas Jurgis Griškevičius. Dėl to pirmą skyrių pradedu ne nuo to, kas yra Šikoku kelias, tačiau nuo to, kad esu kelyje ir jis užtrunka. Suvokiau, ką darau ir kad tai rizikinga. Pradžioje turėjau utopinę, avangardinę mintį, kad knygoje nebus jokios linijinės struktūros, tačiau niekaip negalėjau pradėti rašyti. Prasidėjus karui Ukrainoje, pagalvojau, kad laikas pradėti. Nuo pradžios, kaip įprastai ir daroma.

Apsigynei daktaro disertaciją, dėstai, vykdai mokslinę veiklą. Ko tavyje daugiau: mokslininko ar vis dėlto menininko?

Savęs ant svarstyklių nepasversiu ir nepasakysiu, ko manyje daugiau. Šie pradai stipriai vienas kitą papildo, o kartais – smarkiai nesutaria, iš to gali rastis visai įdomus rezultatas. Mano gyvenime rašymas atsirado dar vaikystėje, perskaičius Alexandre’o Dumas romanus. Pirmoji mano knyga išties „išleista“ devynerių ar dešimties metų amžiaus ir ji vadinasi „Mirties laukas“ (taigi, mirties tema, regis, visad buvo man artima). Mokslininką ir menininką savyje bandau suderinti – rudens ir pavasario semestro metu norėčiau dėstyti, rašyti mokslinius tekstus, o likusį laiką – 4–5 mėnesius, kaip sako Donaldas Kajokas, dykinėti.

Ir kaip sekasi tai daryti? Beje, čia turbūt tiktų paklausti ir dar vieno dalyko: koks tavo santykis su kalba?

Mano santykis su kalba visuomet yra įtemptas. Būna, skaitai Vidą Morkūną, Danutę Kalinauskaitę ir supranti, kad šitaip niekada gyvenime nerašysi – tokio literatūrinės kalbos lygio nepasieksi. Tačiau tai nereiškia, kad neturiu būdų išreikšti savo mintis. Manau, reikia nuolat lavinti rašymo raumenį, kitaip neišvystysi santykio su kalba – tokio, kad galėtum istoriją papasakoti įtikinamai. Ursulos K. Le Guin – fantastinių kūrinių autorės – dienotvarkė buvo atsikėlus rašyti iki pietų, dirbti kasdien. Aš galiu pasakyti priešingai – jei yra galimybė nerašyti, aš ir nerašau. Per daug dega neuronai, per daug energijos tai reikalauja. Po kiekvienos kelionės atrodo, kad galėčiau parašyti visai neblogą tekstą. Ar parašau? Ne. Jei nuo ryto kločiau plyteles, o nuo pietų – rašyčiau (ar atvirkščiai), galbūt būtų paprasčiau. Tačiau po pusantros valandos paskaitos rašyti, kurti nebepavyksta. Tiesa, norėčiau save disciplinuoti labiau – būtent taip atsirado „Yura yura. 88 šventyklų kelias“. Visą vasarą praleidau kaime ir beveik kiekvieną dieną rašiau.

Norėčiau nuo tavęs kaip rašytojo ir mokslininko pereiti prie tavęs kaip piligrimo. Kodėl vis trauki į žygį? Koks viso to tikslas?

Piligrimystė, bent jau man, nėra orientuota į tikslą (nors taip gal ir turėtų būti). Dėl to knygoje atsiranda ir skyrius pavadinimu – „šiuolaikinis piligrimas“ – rašau, kad jis yra „nei čia, nei nebe“, taigi įtampoje tarp laiko ir vietos, žvelgiant iš dialektinės perspektyvos. Man rodos, sėslumas ir judėjimas nėra tokios jau priešingybės, tačiau vienos savasties išraiška. Perfrazuojant posakį „yra laikas mėtyti akmenis, yra laikas juos rinkti“: yra laikas judėti ir yra laikas būti vietoje. Stengiuosi tai ne tik aprašyti, bet pasiekti ir kasdieniniame gyvenime. Man buvo įdomi ne pati Japonija – šaliai užsidarius, nebegalėdamas grįžti namo, vis dar būčiau galėjęs ją tyrinėti. Tačiau nenorėjau to daryti, jaučiau esantis čia dėl Šikoku kelio, piligrimas. O kai pripranti eiti, kūnas kasdien to reikalauja kaip miego.

…apie tikslą paklausiau, nes knygoje rašai, kad šiuolaikinis piligrimas nujaučia, jog, pasiekus galutinį tikslą, nieko itin reikšmingo gali ir nenutikti, niekas nepasikeis iš esmės. Ar ne geriau tokiu atveju rinktis mažiau varžančią kelionę ar klajonę?

Eidamas piligriminiu keliu, neišvengiamai patvirtinu savo ritualizuotą sąmonę – tai viena iš sąlygų tampant piligrimu. Tikslas nėra kažkur nueiti, veikiau tikslas – tapti piligrimu, pajausti, kad tampi kitoks, kitu. Ir tą kitą atpažįsta ne kaip lietuvį, Narių Kairį, vidutinio amžiaus vyrą ar pan., o kaip henro (piligrimą). Tai – žavu ir suteikia papildomos vertės keliui. Kalbant apie klajonę... Palyginti su tuo, kiek bastausi po pasaulį, tikrai ne kasmet leidžiuosi į piligriminę kelionę. Taigi čia nėra jokios priešpriešos. Tačiau nė viena kelionė man neatrodė tokia esminga, kad parašyčiau apie ją knygą. Piligriminė kelionė pati turi prigimtinę naratyvinę struktūrą. Ši kelionė į Šikoku tapo viena esmingiausių, mane pakeitusių gyvenimo patirčių, gal todėl ir kilo poreikis apie ją parašyti. Tačiau jei ateityje dar imsiuosi ko rašyti, tai tikrai nebe apie piligrimystę. Ganėtinai kritiškai žvelgiu į tikrovę, nepriimu dalykų vien todėl, kad kažkas taip sako. Uždegdamas smilkalus, kaip reikalauja ritualas, vis vien pamąstysiu, kodėl juos uždegu.

Kalbi apie tai, kaip gera pasijausti piligrimu. Knygoje pasakotojas taip pat nudžiunga pavadintas henro, pasijunta tikresniu piligrimu. Tačiau randu joje ir tokią mintį: „Keliaudamas pėsčiomis vaduojiesi nuo tapatybės idėjos apskritai, nuo pagundos kuo nors būti, turėti savo vardą ir istoriją.“ Ar piligrimas nėra dar viena tapatybė, socialinis vaidmuo, savaip įpareigojantis?

Čia cituoju filosofą Frédéricą Grosą („Filosofija pėsčiomis“). Tam tikra prasme yra – jei vaidmenį suvokiame kaip visuomenės lūkesčių pateisinimą. Tačiau ir buvimas atsiskyrėliu gali būti vaidmens atlikimas. Taip žiūrėdami, turbūt nerasime iš sociumo dingusio žmogaus, neatliekančio jokio vaidmens. Piligrimystėje viskas vėl kitaip, pavyzdžiui, įprastai susipažinę su žmogumi sakome savo vardą, paskui klausiame – o ką tu veiki? Imame vardyti viską, su kuo save siejame… Piligrimystėje lieka tik piligrimas. Gal tai kiek utopiškas mąstymas, nes susitikę du piligrimai taip pat vienas kito klaus panašiai: koks tavo vardas? Iš kur esi? Tačiau teoriniam lygmeny esi amžinasis piligrimas. Apie tokius, sutiktus kelyje, rašau knygoje – pabaigoje yra epizodas, kai tokio piligrimo klausiu apie jo kelio trukmę (ir kiek jo liko, kas toks jis yra), o jis atsako: zutto – visada. Jei kada kitaip susiklostytų gyvenimo aplinkybės, žinau, kad galiu tapti amžinuoju piligrimu.

Įsivaizduoji save tokį – visą gyvenimą piligriminiame kelyje?

Taip. Tai netgi teikia savotiškos vilties, kad įmanoma išlikti šitam degančiam pasauly. Amžino piligrimo metafora – man viena gražiausių. Be to, tai suteikia laisvės, kurios, manau, turim vis mažiau.

Įsimintinas knygos momentas – rašai, kad henro, eidamas Šikoku keliu, užsideda baltą liemenę (vadinamą įkapėmis), su kuria mirties atveju būtų palaidotas. Kaip tokia simbolika (o gal – labai praktiškas veiksmas) veikia sąmonę einant?

Man rodos, apie tai ir yra ši knyga – apie mūsų santykį su mirtimi. Tuo šis kelias iš esmės skiriasi nuo kitų piligriminių takų – jo metu prisiimi gyvo mirusiojo tapatybę. Man svarbios detalės ir simboliai, ypač jei jie ateina iš mane supančios realybės. Ši kelionė leido man mąstyti apie mirties fenomeną ne trivialiomis sąlygomis ar nuvalkiotomis alegorijomis, bet per asmeninius išgyvenimus. Žengiant per slenkstį į Šikoku, Gintaro Beresnevičiaus žodžiais tariant, įvyksta maža mirtytė ir ne vien tavo galvoje – pats kelias ją tarsi pasiūlo. Jei neapmąstai savo mirties, tai nepatirsi, nesuprasi ir kelio, gyvenimo. Todėl budizme tiek daug praktikų, kur tiesiogiai, empiriškai susiduriama su mirtimi. Krikščionybėje, tiesa, panašiai. Kokia esminė krikščionybės ištara? Kristus mirė, tačiau prisikėlė, t. y. įveikė mirtį. Religijų monopolijos ir reiškiasi per jų mirties sampratos kontrolę. Aišku, mes linkę mirtį iš kasdienybės eliminuoti, esame amžinybės vergai – kuriame tam, kad amžinai gyvuotume, stengiamės kuo ilgiau gyventi... O Šikoku kelyje kasdien susiduri su savo laikinumu ir neišvengiamai galvoji apie mirtį. Tai, ką vadinu intymiausiais šios knygos momentais, – tai mano mintys mirties tema.

Manau, viena knygos stiprybių – joje praktiškai nėra vertinančios žiūros. Neprimeti savo vertybinės pozicijos, ar savos – susiaurintos – Japonijos. Ar to specialiai siekei, ar visada taip elgiesi?

Ne, tai nėra natūrali mano savybė, veikiau pastanga. Stengiausi nepasiduoti pagundai manyti, kad tam tikrus dalykus išmanau geriau už kitus. Pavyzdžiui, dėstant kyla didžiulė pagunda imti viską vertinti ir manau, kad tai darau. Kai prasidėjo knygos redagavimo procesas, būti redaktore paprašiau Rimos Bertašavičiūtės – todėl, kad mudu gana skirtingai žvelgiam į pasaulį. Vienas pirmų mano pageidavimų – jei kur nors pastebėsi vertinimą, pažymėk arba išbrauk tą vietą. Ir tai pasiteisino, teksto ji negailėjo. Vertindamas patalpini save į tam tikras kategorijas, dualistinį mąstymą. Man įdomiau savęs ir aplinkos stebėjimo fenomenas. Norėjau pamatyti Japoniją be išankstinių nuostatų ir stereotipų. Labai lengva leistis į kategorizavimą, vertinimus ir nemanau, kad tai – kūrybingas sprendimas. Be to, tai atliepia ir mano prigimtį – skeptiškai ir įtariai žiūriu į žmones, susidariusius tam tikrą pasaulio vaizdinį ir juo šventai tikinčius. Arba deklaruojančius, kad ką nors puikiai išmano. Lietuvos kultūroje tai gana dažnas reiškinys – kažkas išvyksta keliems mėnesiams į svečią šalį ir jau jaučiasi esąs jos žinovu.

Knygoje įdomiai susipina analitinė pastanga, tyrėjo žvilgsnis ir toji mitinė, netgi mistiška Japonijos Šikoku sala, kur dar likę tikinčių miško dvasiomis, šamanais… Kitos šalies kontekste parašyta knyga tikriausiai būtų visiškai kitokia?

Taip, Japonijoje santykis su antgamtiniu pradu gana gyvas, tačiau šia prasme tai nėra ir Indonezija, kur žmonės gali šventai įtikėti demoną – šerną – pavogus tavo telefoną. Ši mistika, mitinė pasaulėjauta mane veikia ir intriguoja, nežiūriu į tai kaip į tam tikrą archajiškumą. Be tokių dalykų gyventi, siekti vien pragmatinių tikslų man būtų tiesiog nuobodu.