Narius Kairys: „Pirmiau patirtis, o tik paskui rašymas“

× Eglė Mikulskaitė

 

Narius Kairys – vertėjas, kino kritikas, praėjusį rudenį išleidęs pirmąjį romaną „Toliau nei vandenynas“. Jame pagrindinis veikėjas leidžiasi į piligriminę kelionę, kurioje susiduria su nemenkais iššūkiais, verčiančiais persvarstyti save ir supantį pasaulį. Šiandien su Nariumi susitinkame Ankštojoje gatvėje ir visai ne ankštai kalbamės apie keliones, piligrimystę, rašymą ir tą nuolatinį, begalinį „toliau“.

 


Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Tavo romano pavadinimas – „Toliau nei vandenynas“, o laišką, kurį gavau pasirodžius knygos recenzijai, taip pat pavadinai gan simboliškai – „Toliau“. Prisiminusi ir knygos veikėją, jo pasaulėžiūrą, susimąsčiau apie idealizmą. Ką tau reiškia šis žodis? Ar idealizmas – neišvengiamybė? O gal prakeiksmas?

Romano protagonistas – dostojevskiškas, o tokie svyruoja tarp idealizmo ir cinizmo. Norėjau sukurti geo­metrinį veikėją, kuris ne tik kyla viršun, nori gelbėti pasaulį, bet ir suvokia polinkį į amoralius dalykus, vadinamąjį gyvenimo purvą.
Gal nuskambės banaliai, bet, manau, daugumos dalykų prigimtis dualistinė. Todėl idealizmas yra ir prakeiksmas, ir palaiminimas. Fiodoras Dostojevskis sakė, kad grožis išgelbės pasaulį, o aš manau, kad pasaulį išgelbės idealizmas. Bet daugiau patirties, žinių įgavęs žmogus dažnai sąmoningai pasirenka priešingą poziciją – cinizmą. Nes kuo geriau pažįsti pasaulį, kuo giliau įsiskverbi į jo audinį, tuo lengviau tapti ciniku. Tai savotiška pabaiga, kai jau nebesitiki stebuklo. Idealizmas tikriausiai yra nuolatinis nuostabos jausmo laukimas: jei pasaulis tave dar gali nustebinti, vadinasi, dar gali juo tikėti. Tačiau nuo idealizmo iki ideologijos – tik vienas žingsnis. Būtent čia ir slypi spąstai – F. Dostojevskis puikiai parodė, kuo viskas baigiasi ideologiškiems žmonėms.
Idealizmas man žavus, nes tam tikra prasme jaučiuosi jį praradęs. Kadangi mano romano veikėjui 22-eji, nebuvo lengva įsikūnyti į jauną sąmonę, išsaugojusią nuo­stabos jausmą ir pasaulį reginčią per idealistinę prizmę.

 

Daug keliauji, be to, esi ne kartą ėjęs piligriminiais takais. Kiek kelionėse radai sakralumo, dvasingumo, kurio taip ieškoma romane?

Mano kelionėse daugiau anarchijos – taip dekonstruoju kasdienius įpročius, automatizmą. Kelionės traukia, nes jose pasikeiti, nebesi toks, koks buvai. Šventumo specialiai neieškau, nors religija, dvasingumas, tikėjimas man labai svarbūs, apie tai daug mąstau. O tai, apie ką daug mąstai, neišvengiamai išreiški, perteiki. Mano santykis su kitomis kultūromis veikiau antropologinis, bet jei nutinka fundamentalių patirčių, vadinasi, kelionė pavyko. Gal tai ne šventumas, o savotiška dzen būsena, kai pradedi jausti vienovę su pasauliu. Kelionėse esu tokią būseną patyręs, bet jos nesuplanuosi.

 

Šį tą išprovokuoti galime. Pavyzdžiui, kontakto su vietiniais užmezgimas suteikia didesnių galimybių patirti tavo minimą vienovę, bendrumą...

Be abejo. Prisimenu, sykį Indijoje po kalnus keliavome džipu. Džipas prikimštas žmonių (vietoje 5 keleivių susigrūdę 10), važiuojame žvyrkeliu... Buvau labai pavargęs, suspaustas iš visų pusių – vien prakaito kvapas, dulkės, nuo stiklo atsispindinti šviesa, šmėžuojantys kalnų vaizdai. Ir vieną akimirką viskas tapo taip aišku ir skaidru. Tokie momentai trunka vos kelias sekundes, bet jie nepaaiškinamai geri, todėl tampi savotišku narkomanu, norinčiu tai pakartoti vėl ir vėl. Panašūs momentai gali nutikti įvairiomis sąlygomis ir juos sunku perteikti žodžiais, bet būtų naivu kiekvieną sykį keliaujant tikėtis ir ieškoti vien tokių akimirkų. Neretai pats nežinau, ko ieškau ir ko noriu, bet kažin koks stiprus jausmas kužda, kad būtent ta kryptimi dabar reikėtų judėti.

 

Užsiminei apie nepatogumus. Sunkumų, ribinių patirčių keliaujant gausu ir tavo romane. Ar ribinės patirtys kelionėje būtinos, kad žmogus galėtų save perkurti?

Manau, jos svarbios. Pirmosios ribos peržengimas yra išvažiavimas iš namų, bet kiekvienas šias ribas brėžia skirtingai. Žmogaus stebuklas, kad daugelį ribų galime peržengti, nors visko pertekusiame pasaulyje tam ryžtis gali būti sunku. Bijome nežinomybės, o kiekviena riba ir yra nežinomybė. Mano romane personažas sutinka vokietę, į kurią iš pradžių žvelgia ciniškai: „Toji storulė juk leidosi į kelią visiškai nenumačiusi kas jame laukia.“ Bet paskui pradeda dvejoti: „Kodėl aš taip mąstau? Galbūt ji visą gyvenimą praleido savo akvariume, o didžiausias jos žygdarbis ir buvo iš jo išeiti.“
Kuo daugiau ribų peržengi, tuo dažniau norisi tai pakartoti, nes baigtinio taško nėra. „Daugiau“ apskritai yra raktinis žodis mūsų egzistencijai apibūdinti. Postmodernizmo laikais įprasta kalbėti apie visiškai susvetimėjusį žmogų. Norint nueiti „daugiau“, „toliau“, kai kurie griebiasi įvairiausių substancijų, pavyzdžiui, narkotikų, bet dažniausiai paaiškėja: kad ir kur eisi, dažniausiai eisi ratu. Gal ir atrodys, jog peržengi vis naujas ribas, bet jų tik daugės, kils nusivylimas. Tačiau žmogus, nuėjęs penkis kilometrus, tiesiog švytės. Kelionės mums, turintiems klajoklišką prigimtį ir bastūnišką sąmonę, gana aiškus ir suprantamas gyvenimo būdas.

 

 

Egle Mikulskaite. Narius Kairys: „Pirmiau patirtis, o tik paskui rašymas“
Nuotrauka iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos archyvo.

 

Kai paminėjai klajoklišką prigimtį, prisiminiau diskusiją „Namai ir benamystė literatūroje“. Filosofas A. Šliogeris joje išreiškia kategorišką poziciją, kad klajoklis, nomadas – tai anarchistas, naikinantis viską aplink save ir nieko nesukuriantis. Ką apie tai manai?

Būtų įdomu su tokios pozicijos atstovu pasiginčyti, padiskutuoti, tarkime, ar sėslusis būtinai yra kuriantysis. Juk kūryba – procesas, dialektiškai neatsiejamas nuo naikinimo. Sėsliam, pagal ciklišką laiką gyvenančiam žmogui kūryba gali netekti vertės, nes jis daugiau ar mažiau supranta, kaip jo pasaulis sutvarkytas. Be to, jam svarbiau kartoti tam tikrą algoritmą, kad galėtų egzistuoti. Cikliškam laikui būdingi nuspėjami įvykiai, pavyzdžiui, pavasarį reiks imtis šių darbų, rudenį ir žiemą – anų. Kai viskas vyksta taip pat, kokia prasmė kurti, kam tuo užsiimti, kai gali ramiai gyventi? Kodėl sužlugo Kinijos imperija, kultūriškai labiausiai išsivysčiusi civilizacija? Jiems viskas atrodė tobula, nenorėjo nieko keisti. Kodėl XVII a. sužlugo arabų imperija? Dėl tos pačios priežasties – Alachas sukūrė tobulą pasaulį, kuriame nebereikia nieko kurti.

 

Nuo apibūdinimų „sėslus“ ir „klajokliškas“ priartėjame prie steigties ir saugos idėjų...

Tikrai taip. Kad ir kaip gerbčiau A. Šliogerio poziciją, manau, šiuo atveju atstovaučiau priešingai stovyklai. Tai nereiškia, jog rengiuosi užsiimti propaganda – puikiai suprantu, kaip problemiškai tai atrodo antropoceno epochoje. Gal išties geriau būti žemdirbiu sutvarkytame, tobulame pasaulyje, kuriame nereikia nei kurti, nei naikinti? Bet jei norime atsakyti į klausimą „Kas yra žmogus?“, neišvengiamai paliesime dialektinį naikinimo ir kūrybos procesą.
O jei asociatyviai susietume visa tai su kelionėmis... Jos labai skirtingos. Romane aprašau turbūt pačius ekologiškiausius keliavimo būdus: autostopas, važiavimas „zuikiu“, ėjimas pėsčiomis. Pavyzdžiui, Japonijoje gyvenau ir dirbau už ryžius ir stogą virš galvos. Tą mėnesį išleidau gal 200 eurų, net užsidirbau... Lietuvoje išleidžiu gerokai daugiau pinigų. Taigi būdamas vienoje vietoje darau didesnę žalą savo vartotojiškumu nei keliaudamas. Tokiam keliavimui apibūdinti tinka labai gražus Matsuo Basho haiku: „Elgeta kely! / Vasarą jo drabužis – / Dangus ir žemė.“

 

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė kalbasi su Vanda Juknaite, kuri klausia: kodėl kieme augančios žibutės negali tapti dieviškumo apraiška, kodėl kai kuriems reikia trenktis į Himalajus, klausytis Dalai Lamos mokymų? J. Ivanauskaitė atsako, jog kiekvieno kelias individualus: kai kuriems reikia apeiti pasaulį keliais tam, kad grįžę sugebėtų tas žibutes pastebėti. Ar tau ši mintis artima?

Tai sena mintis, ją randame ir Homero „Odisėjoje“. Bet į šį klausimą galima atsakyti ir labai banaliai – o kodėl nereikėtų keliauti? Jei domiesi pasauliu, kodėl nepasinaudojus kelionių galimybėmis? Žinoma, šiandien į keliavimą turėtume žvelgti sąmoningiau, ne vien kaip į vartotojišką turizmą. Man gera, kad turiu namus, į kuriuos galiu grįžti. Gal galėčiau juose likti ir žiūrėti į tas žibutes už lango. Bet pažįstu save – anksčiau ar vėliau tikriausiai kiltų noras išeiti. Jei neišeinu, paprasčiausiai negaliu visavertiškai savęs išreikšti.

 

Ką tau reiškia namai?

Man šis klausimas antraeilis. Namų paieška aktyvesnė, kai norisi įsišaknyti, aiškiau apsibrėžti tapatybę. Bet kai suvoki, kad viskas labai taku ir namus gali sukurti ten, kur nesitikėjai (o kelionėse taip nutinka dažnai), atsiranda daug svarbesnių klausimų nei namų paieška.

 

Neretai sakoma, jog knyga yra kaip kelionė – taip kalbėjo ir apie Olgos Tokarczuk „Bėgūnus“. Gal galime sakyti, kad ir kelionė yra kaip kūryba, kaip savojo „aš“ ir aplinkinio pasaulio steigimas iš naujo?

Taip. Yra puiki Josifo Brodskio esė „Rašytojas – vienišas keliautojas“. Norėčiau pridėti – rašytojas yra vienišas piligrimas. Lietuvių kalbos žodyne vienas paprasčiausių „piligrimo“ apibrėžimų skelbia – tai „keleivis į šventąsias vietas“. Tačiau naujajame žodyne atsiranda ir kitas paaiškinimas – „klajūnas“. Šis žodis suponuoja nuolatinį judėjimą – nuolatos ieškai šventų vietų. Rašymas iš dalies reiškia tą patį: jei išdrįsti, leidiesi į nuolatines klajones.

 

Grįžkime prie tavo romano. Sakei, kad pildei lauko užrašus. Ar keliaudamas viską fiksavai dokumentiškai, ar į užrašus įsipynė ir fikcijos užuomazgų?

Ilgai nerašiau, bet Nepale nutiko vienas įdomus dalykas – pačioje kelionės pradžioje stipriai susirgau. Nežinojau, ko tikėtis, nes kelionę planavau ilgą. Galiausiai išsikapsčiau, o paskui nutiko gana juokinga situacija. Toje vietoje, kur buvau apsistojęs, žmonės lošė taro kortomis ir man pasiūlė ištraukti vieną. Išsitraukiau kortą, ant kurios buvo parašyta „Write“ („Rašyk“). Tuomet ir pradėjau rašyti apsakymus, kurie kultūrinėje spaudoje pasirodė dar iki išleidžiant romaną. Gal skamba prietaringai, bet kartais pagalvoju, jog būtent dėl to ir pradėjau rašyti. Tiesa, išleidus romaną rašymas ir vėl prislopo...

 

Neišvengiamai būčiau paklaususi: ar turi naujų kūrybinių sumanymų?

Kelionė į Japoniją buvo išskirtinė visais atžvilgiais. Iš pradžių atsiribojau nuo visko: muzikos, knygų, filmų, rašymo. Tiesiog buvau. Po kurio laiko mintys ir patirtys, turinčios gilesnę potekstę, pradėjo kauptis – supratau, kad iš jų galima šį tą išpešti. Galbūt anksčiau ar vėliau tai įgaus kūną – dabar svarstau apie kelionių esė.

 

Kaip manai, ar rašytojui reikalingos realios patirtys – gal užtenka keliauti mintyse?

Gana grubiai skirstau rašytojus į du tipus: kurie rašo bib­liotekoje ir kurie rašo kelyje. Turbūt akivaizdu, kuriems priklausau. Rašančiam žmogui labai svarbu klausti: kas yra mano amatas, kas yra literatūra? Bent man daug įdomesni kūriniai, kuriuose tokie klausimai aktualizuojami. Jorge’i Luisui Borgesui tikrai nereikėjo niekur eiti, biblio­tekose jis atverdavo 25 paralelinius pasaulius... O man reikalingas prakaitas, kad galėčiau aktyviame santykyje su pasauliu rasti priežastį, kodėl tai verta užrašyti. Kitaip tariant, man pirmesnė patirtis ir tik paskui rašymas.

 

Paminėjai aktyvų santykį su pasauliu, o aš vėl prisiminiau tavo romaną ir jo protagonistą Paulių. Galbūt jį vedė ir piligriminiai tikslai, bet man pasirodė, kad iš dalies jis siekė atsiskirti nuo pasaulio. Prisimenu epizodą iš miško: Paulius bando glaustis prie medžio, bet suvokia, kokia ši aplinka neautentiška... Jo pagrindinis kelias buvo intro­spekcija: ėjimas į save, ne į pasaulį. Kiek piligriminėje kelionėje svarbu atsiriboti nuo pasaulio, o kiek – į jį atsigręžti? Ar piligrimui svarbūs žmonės, ryšys su jais?

Manau, idealiu atveju turėtų būti pusiausvyra tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Romano atveju sprendimas buvo labai sąmoningas, nes prirašyta tūkstančiai travelogų, straipsnių apie Šv. Jokūbo kelią. Nesinorėjo, kad tai būtų tik dar viena knyga apie šį kelią. Galbūt šis vidinis personažo kelias buvo paprasčiausias būdas nužudyti travelogą. Svarbiausias tapo ėjimas į save patį, o kelias – tai išorė, tačiau romane jis vis vien svarbus ir veikia personažą. Iš kur toji jo manija rodyklėms, žymekliams... Nes vos tik pametęs kelią, pasiklys. Tai tolygu išklysti iš savojo tikslo, kuriuo taip tiki, šiuo atveju – piligriminio kelio. Kol galiausiai paaiškėja: o gal galima eiti ir toliau nei tikslas? Natūraliai kyla ir klausimas: tai kiek tas „toliau“?..

 

Romane imituodamas dienoraščio formą, siekei sustiprinti realumo įspūdį, įtikinti skaitytoją, kad ši istorija tikra?

Taip. Nors knygoje beveik nėra aiškių vietovardžių, esama realių atpažįstamų atgarsių – Lenkijos lėktuvo katastrofa Smolenske, teroro aktas Maskvoje, ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje. Laiko sąvoka man svarbi, gal net svarbesnė už erdvės sąvoką – manau, romane tai matyti. Būtent per laiko tėkmės pojūtį ir atpažįstant tam tikrus įvykius atsiranda realistiškumo efektas. Žinoma, galima detaliai aprašinėti kavines, miestus, kurti savotišką žemėlapį, bet sąmoningai to atsisakiau. Kita vertus, nenorėjau sausų filosofinių samprotavimų apie gyvenimą, todėl reikėjo palikti ką nors, kas sąsają su realybe palaikytų. Na, kad neatrodytų, jog personažas keliauja tiesiog savo galvoje...
Be to, man labai svarbus slenksčio momentas. Pavyzdžiui, labai domėjausi ikonomis, stačiatikių bažnyčios liturgija, o ikonostasas, minimas romane, cerkvėse pa­p­rastai žymi slenkstį tarp šiapus ir anapus.

 

Ar tradicinė piligrimystės samprata nesiekia šio slenksčio peržengti, kitaip tariant, išeiti iš liminalumo būsenos?

Jei kalbame apie liminalumą kaip perėjimą iš vienos būsenos į kitą, tai piligrimystė, mano manymu, yra nuolatinė liminali būsena. Visuomet turi galimybę peržengti slenkstį, bet paskui atsiranda dar vienas ir dar vienas... Tarkim, yra erdvės slenkstis, laiko slenkstis, o pabaigoje – egzistencinis slenkstis.

 

Romanas pasirodė prieš metus. Ar patyrei tai, apie ką kalba daugelis po pirmosios knygos išleidimo: sunku žvelgti į savo knygą, norėtųsi nemažai dalykų pakeisti?

Ne. Visos knygos po išleidimo nebeskaičiau, tik tam tikras vietas, epizodus, ypač prieš knygos pristatymus. Veikiausiai dar trūksta distancijos. Tikiuosi, noras pagerinti romaną niekada nekils. Svarbu, kad ilgai su knyga jaučiau tvirtą ryšį tarsi bambagyslę – ji manęs nepaleido, lyg kažko reikalaudama. Tik kelionėje į Japoniją įvyko lūžis, po kurio pajutau, kad leidžiu jai gyventi savo gyvenimą... Paskutinę buvimo Japonijoje dieną iš svečių namų savininko pasiskolinau dviratį ir numyniau 18 km iki vandenyno. Ten išsimaudžiau ir nusiunčiau nuotrauką Japonijoje gyvenančiam draugui. Jis atsakė: „O, visai kaip tavo knygoje.“ Pagalvojau: „Iš tikrųjų.“ Ir tik tada pajutau palengvėjimą, tarsi knyga jau gyventų savo gyvenimą. Nes piligriminėje kelionėje buvau bepradedąs jaustis kaip savos knygos šmėkla, struktūrinės medžiagos įkaitas. Nuvažiavau prie vandenyno ir supratau: iš tiesų toliau – tik vandenynas. O aš rinkausi ką kita – neiti toliau, grįžti namo. Sprendimas buvo sąmoningas ir aiškus, po jo su knyga atsisveikinome: juk mano personažas patikėjo žodžiu „toliau“.

 

Draugai