Su Mantu Balakausku susitikome poezijos skaitymuose, tada jis prasitarė, kad spaudai rengiama jo trečioji knyga. Apsidžiaugiau, o kai paminėjo pavadinimą „Ferrum“, suklusau ir dar neskaičiusi rinkinio, tik išgirdusi pavienius eilėraščius pagalvojau, kad geležies konotacijos Manto naujai knygai labai tinka. 

Rinkinyje radau įvairiapusę šio cheminio elemento traktuotę. Eilėraštyje „[ Fe ]“ karaliaus Mido mitas susipina su alchemija, transmutacija (netauriųjų metalų vertimas auksu), o brutalizmo įvaizdžiai sustiprinami demaskuojant politinius lozungus, kai lieka tik „metalinės sakinių drožlės“ (17 p.). Geležies amžius, geležies artefaktai ir pastatų konstrukcijos, rūdys, liudijančios daiktų ir žmonių laikinumą, – rinkausi knygos reikšmes kaip leitmotyvą, vedantį per tekstų visumą. Šis leitmotyvas leidžia gerai atskleisti gamtos ir miesto sandūras, minorinę, tamsią knygos nuotaiką, nulemtą tiek nuo žmogaus nepriklausančių force majeure, tiek pačių individų pasirinkimų ir veiksmų. 

 

Mantas Balakauskas, „Ferrum“, V.: „Baziliskas“, 2026

 

Knygoje apstu originalių gamtos įvaizdžių, dar negirdėtų metaforų ir palyginimų: „ruduo peržengia nužudytą kalendoriaus lapelį“ (18 p.); „virš galvos / pigi žvaigždžių bižuterija / ir pilkas kaip šlapdriba / nerimo maitvanagis“ (20 p.); „viliojantis mėlynas mėlynas / dangaus majonezo dangtelis kadaise / stipriai užsuktas tėvo rankomis“ (50 p.). Gamtos ištekliai autoriaus kūryboje persmelkiami kultūros, ir taip sudaroma esminė knygos tetrada gamta–miestas–istorija–kultūra: „kol plaunuos rankas / iš krano bėgantis vanduo klykia / tarsi actekų kario švilpukas – –“ („instrumentas“, 44 p.); „šiandien visos prekybcentrio vynuogės lyg paliestos Caravaggio teptuko – –“ („paveikslas“, 19 p.). 

Melancholišką knygos nuotaiką atspindi ir eilėraščių metų laikai – ypač daug rudens, neišbrendamos žiemos, veikiančios eilėraščių subjektus: „motina plačiai šypsos snieguose iki kaklo – – “ (21 p.). Remdamasi visais knygos tekstais, ką tik cituotą eilėraštį perskaitau kaip nevilties, grotesko, beprotybės deklaraciją – motinos šypsena čia ataidi škėmiškomis intonacijomis, „balta drobule“.

Kitas svarbus aspektas, ryškėjantis skaitant aptariamą knygą, yra reminiscencijos iš ankstesnių M. Balakausko poezijos rinkinių. Autorius kuria savotišką dialogą ir renkasi pabrėžti tęstinumą, sąveiką. Įvardytas ryšys justi ir giluminiame „Ferrum“ eilėraščių audinyje, ir sąmoningai pabrėžiamuose ypatumuose. Akivaizdžios sąsajos su praeitimi, konotuojamos laiškų motyvų (eilėraščių pavadinimai „laiškas iš romos“ ir „laiškas iš apmaudo“). Šios sąsajos tarp ankstesnio ir dabartinio savęs kaip poeto, kaip poetinio subjekto, rodo ir artumą, ir nuotolį – nors du kartus į tą pačią upę neįbrendama, galima jausti sąšaukas, kartu steigiant nuotolį, įvardijant neišvengiamą kismą: „kažkada pasirodo knygos / kažkada Eolo vėjas nubloškia tavo mintis / ir vėl nutolsta didžiosios raidės / nuo pavadinimų nuo vardų / nuo gyvenimų“ („laiškas iš romos“, 15 p.). 

Kitame eilėraštyje „laiškas iš apmaudo“, pasitelkiant Narcizo mitą ir modifikuotą „Vilniaus pokerio“ motyvą (įžvelgiau panašumą su scena, kurioje Vytautas Vargalys stebi save veidrodyje), taip pat mąstoma apie esminę visų reiškinių įtikrovinimo neįmanomybę, apie dalykus, kurie nesileidžia iki galo išsakomi, ir daiktus, niekada neišlendančius iš po Majos skraistės. Pasaulis, nesileisdamas būti iki galo atspindimas, kartu saugo eilėraščių subjekto sveiką protą, nes labai gali būti, kad, išėjus iš olos, tikrieji pavidalai apakintų: „bet kas nors visada lieka / už kadro kas nors visada nukirsta / nutylėta vardan mūsų pačių / ramybės – –“ (48 p.). 

Egzistencinė niūra, mano jau įvardytas būties force majeure ir egzistencialistiniai motyvai, kurie persmelkia knygos eilėraščius (apčiuopiau įmesties, egzistencinio nerimo ir absurdo motyvus), palydimi žmogaus veiklos nulemtos tamsos. Ypač išsiskiria eilėraštis, kuriame gyvastis persmelkia mirtį ir mirtis persmelkia gyvastį: eilėraščio subjektas pasakoja apie Rusijos karo prieš Ukrainą išvakares – tą naktį jis mylisi nenutuokdamas, kas dedasi pasaulyje, visai netoliese. Galiausiai konstatuojama: „gyvenimas tęsiasi ir tęsiasi / net pasibaigęs – –“ (53 p.). 

Kai kuriems istoriniams ir kultūriniams intertekstams iššifruoti prireikė daugiau pastangų. Ypač įsiminė eilėraštis apie Musine Kokalari (Manto tekste minimas tik jos kūrybinis slapyvardis Mūza) – talentingą albanų rašytoją, politikę ir aktyvistę, besipriešinusią komunizmui Rytų Europoje, patyrusią valdžios persekiojimą ir įkalinimą. Jos broliai, kurių vardai minimi eilėraštyje, 1944 m. buvo sušaudyti, komunistiniam režimui užėmus valdžią. Šis kontekstas padeda atrakinti M. Balakausko teksto prasmes – istorija čia iš naujo aktualizuojama, apčiuopiami panašumai su dabartine politine situacija ir dar kartą paliudijama atminties svarba. Galbūt iš jos lieka tik griaučiai, esminis karkasas, bet praeitis yra reikšminga ir reikalinga tol, kol yra tų, kurie atsimena ir kuria būsimą istoriją kaip opoziciją buvusio ar esamo laiko tamsai. Pavyzdžiui, eilėraštyje „oldboy“ aptinkamas violetinio kaspino įvaizdis liudija apie korėjiečių kultūrą, sujungia praeitį ir dabartį, sunkiąją kultūros artileriją ir populiariojo žanro elementus („Purple Ribbon“ projektas). 

Apskritai rinkinio eilėraščių minimalizmas, grynumas, filosofinės potekstės man kiek priminė Rytų kultūrų rašymo tradiciją tiek intertekstais (Kacušika Hokusai), tiek pačiu rašymo principu: „po baltuoju tiltu ieškojau šviesos šaltinių / radau vienuolį miegantį žibinto šešėlyje – –“ („gyvatės metai“, 72 p.). Tokią interpretaciją paremtų ir grafiniai sprendimai, eilėraščių pabaigoje esantys du brūkšniai, kuriuos suvokiau kaip daugtaškio alternatyvą, minties neužbaigtumą, teksto atvirumą, nutylėjimą, pauzę, kuri būtina prasmei rastis.

Ne svarbiausias, bet minėtinas „Ferrum“ eilėraščių bruožas yra subjekto klajonių po Europą naratyvas – fizines keliones čia keičia vidinės kelionės po senojo žemyno istoriją.  Fizinių ir vidinių kelionių sandūra apčiuopiama eilėraštyje „dum dum boys“ – vagabundo potyriai čia susumuojami teksto pabaigoje: „saulėgrąžos / vibruojančios raudonųjų žibintų / kvartaluose – –“ (25 p.). 

Dar vienas svarbus M. Balakausko kūrybos motyvas, kurio čia neaptariau, yra rašymo, kūrybos prasmė. Ji poeto tekstuose yra nevienareikšmė, kupina priešingų polių įtampos. Viena vertus, eilėraštyje „avarija I“ skaičių pakeitimas raidėmis namų signalizacijos sistemoje (o iš tiesų viso pasaulio sandaroje) galėtų simbolizuoti subjekto įgytas kompetencijas – pamirštos loginės, sausosios struktūros pakeičiamos gebėjimu dėlioti žodžių ir sakinių pasjansus, įgyti savotišką galią: „ir jei tos durys dar egzistuotų / jei vietoje skaičių būtų buvusios raidės / dabar įslinkčiau į laiptinę / į penktą aukštą / namo / ir taip lengvai neprikąsčiau liežuvio – –“ (12 p.). 

Kita vertus, paskutiniame knygos eilėraštyje „susitaikymas“ subjektas konstatuoja: „tik nustojęs rašyti / netikėtai pradėjau gyventi / savo gyvenimą“ (74 p.). Šiuos žodžius galima suprasti keleriopai – ir kaip Rytų filosofija dvelkiantį patyrimo, tiesiog buvimo prioritetą, ir kaip būtinybę išrašyti dalykus, kurie dilgo, kurie nepaleidžia, kurie erzina, ir tada tiesiog atsiduoti laiko tėkmei nusimetus savotišką pareigą, nusivilkus sunkų poeto paltą. 

Man patiko eilėraščių kalba – jau minėti intertekstai, minimalizmas, ironija, metaforos, palyginimai ir žaidimai asociacijomis, kurios kitame kontekste galėtų būti suvokiamos kaip banalybės: „taip galėjome atpažinti / molį iš kurio buvo drėbtas“ („prasilenkti“, 10 p.). 

Be to, noriu paminėti knygos konceptualumą, grafinius sprendimus, kurie padeda sukurti vientisumo ir natūralumo įspūdį. „Ferrum“ – gera knyga, rodantį M. Balakausko poezijos raidą, gražų tęstinumą ir naujus horizontus, kuriuos tikiuosi rasti ir būsimuose autoriaus tekstuose. Giedrė Kazlauskaitė „Šiaurės Atėnuose“ trumpai aptarė „Ferrum“ ir rinkinį įvardijo kaip saugų: „Saugi knyga – kaip vizitinė kortelė, turinti informuoti apie gerą skonį. [...] Ambicijos adekvačios, bet „Romoje“ ir „Apmaude“ manifesto buvo daugiau.“ („Senienos ir naujienos“, 2026 m. birželio 5 d.) Ne su viskuo šimtu procentų sutinku, bet galbūt vienintelis mano įžvelgtas knygos trūkumas ir būtų poetinės rizikos stoka. Būtent pastarosios M. Balakauskui ir linkiu.