Poetės Elenos Karnauskaitės eilėraščių rinkinio pavadinimas „Miegančios chimeros“ talpus ir gali būti suprantamas įvairiai. Chimera yra hibridinė būtybė iš skirtingų kūnų dalių, tad įvaizdis galėtų nurodyti heterogenišką subjektės tapatybę, nesitapatinimą su jokiais vaidmenimis arba negatyvumo išlaisvinimą. Be to, viduramžiais akmeninės chimeros gotikines katedras saugodavo nuo piktųjų dvasių, taigi santykis su blogiu, negatyvumu dvilypis: chimeros yra pabaisos, bet jas galima pasitelkti nebūtinai piktam.
Knygoje chimeros siejamos su eilėraščių rašymu: „atvažiavau čia išprašyti eilėraščių iš baltų / popieriaus lapų kurie tiek laiko dulkėjo stalčiuose / nežadinami nejudrūs nebudinami tarsi chimeros (...) baltam popieriaus lapui reikia kad iš jo prasikaltų / eilėraštis akmeniui reikia kad iš jo prasikaltų / chimera (...) iš nebūties išneria gražios ir grakščios pabaisos“ (p. 76). Vis dėlto chimeros (kad ir kaip jas suprasime) rinkinyje neatrodo nei itin pabaisiškos, nei šokiruojančios: atrodo, subjektės vidinėje tikrovėje vyksta kažkas slogaus, pvz., tekste pavadinimu „Snaudžiančių chimerų mieste“ užsimenama apie kankinančias, įkyrias mintis (p. 73), tačiau tai, kas išties gąsdina ir galbūt galėtų nustebinti skaitytoją, lieka anapus eilėraščio. Tad gilinantis į „Miegančių chimerų“ poetinį pasaulį peršasi mintis, kad subjektę persekioja nerimstantis vidinis, sunkiai apibrėžiamas skausmas: „kalbu telefonu nutaisiusi malonų / ir ramų balsą nenorėdama / gąsdinti artimųjų bet man pačiai / be galo baisu nežinau kaip ištrūkti / išsivaduoti iš šitų“ (p. 116).
Elena Karnauskaitė. „Miegančios chimeros“. Dailininkas Gytis Skudžinskas. – V.: „Odilė“, 2019.
Viena stipriausių rinkinio savybių – kalbėtojos gebėjimas vaizduoti savo vidines jausenas jungiant jas su konkrečiais daiktais, kasdieniais įvaizdžiais („Laikas remontui“, p. 13) ar vietovių kaita. Tai išraiškingoje anotacijoje pastebi ir Laima Kreivytė: „Labiausiai stebina, kaip poetei pavyksta suderinti tokį asmenišką kalbėjimą su įdėmiu pasaulio stebėjimu – tiksliais emigrantų piešiniais, traukinių tvarkaraščiais ir geografinėmis koordinatėmis.“ Įdėmus žvilgsnis į gamtos, visuomenės ir kultūros reiškinius nutiesia tiltą tarp vidinės ir išorinės tikrovių.
Tiesa, esama ir tokių eilėraščių, kuriuos būtų galima šiek tiek apgenėti, pavyzdžiui: „spaudžiant begaliniam sielvartui / visi žodžiai staiga tampa silpni / ir beprasmiai nežinai ką pasakyti“ (p. 71). Tokie pasakymai šabloniškumu užgožia įdomesnius eilėraščio palyginimus, nuo kurių, ko gero, ir buvo galima pradėti: „širdyje aštriais nageliais draskosi / pamišusios katės atrodo tada / žodžiai išsitrina ir apdyla“ (ten pat).
Rinkinyje galima pastebėti, jog kalbančioji mėgsta akcentuoti visa ko beprasmiškumą. Tai patvirtina panašios eilėraščių pabaigos, tarsi ataidinčios viena nuo kitos, pavyzdžiui: „dabar suvokiu kad visa tai / neturėjo jokios prasmės“ (p. 52); „upę kuri nesustoja tekėjusi / galbūt jos iš viso nėra“ (p. 66); „jau pats vidurdienis nieko neatsitiko“ (p. 68); „pažymi ribą ir nieko daugiau / tik baltais pakraštėliais diena“ (p. 85); „dabartį kuri apskritai neįmanoma“ (p. 89) ir kt. Norom nenorom pradedi laukti įvairesnių minties vingių. Kita vertus, esama ir įžvalgų apie „kažkieno žaismą“ (p. 57), vidinį nuskaidrėjimą, kai chimerų prabudimas sietinas su naujos prasmės užuomazgomis, restauracija (p. 70).
Įdomus eilėraštis „Gimimas“. Čia išryškėja kalbos problema ir pačios subjektės kismas: „plūduriavau drumstuose sapno vandenyse (...) sklandė daugybė žodžių / (...) jie buvo panašūs į jonvabalius / kurie dar nešviečia bet nujaučiau / kad jeigu švelniai vos vos pačiais / pirštų galiukais tinkamai prisiliesiu / jie įsižiebs kaip daugybė žibintų / ir apšvies šią drėgną skliautuotą / grotą šias saugias motinos žuvies / įsčias bet tada jau ištiks / kita esatis dar nežinau kokia“ (p. 20). Skaitant šį tekstą galime klausti, ar subjektė yra žmogus, o gal (jau arba vis dar) ne? Toks tarpinis būvis, „plūduriavimas“ pasirodo lyg slenkstis tarp sapno ir realybės arba kalbinės ir nekalbinės plotmių. Todėl žodžių vaidmuo irgi mįslingas: ar jie jau sugalvoti, tik subjektė turi suprasti reikšmę, o gal privalo atsirasti kartu su ja? Bet kokiu atveju, kalba susijusi su tapatybe: tam, kad įvairiems fenomenams suteiktum kokią nors reikšmę, turi suvokti ir savo paties buvimą tarp jų. Kitaip tariant, reikalinga ir akistata pačiam su savimi, tačiau subjektės tapatybė nėra apibrėžta, kalbančioji (kad ir kas ji būtų) susitelkusi į kaitos procesą, tad vaizduojamas kismas ir dvilypumas suteikia akstiną mąstyti ir apie sudėtingą paties žmogaus prigimtį ir tai, kad nesame vien tik racionalios būtybės. Tad nepaisant tikrovės stebėjimo, tarkim, emigrantų (p. 64) ar kartais išryškėjančio savotiško subjektės pasipiktinimo šiuolaikiniu pasauliu, kaip Giedrė Kazlauskaitė sako, „burbėjimo ant visokių iPodų ir iPadų“, „Miegančiose chimerose“ labiausiai susitelkiama į bendražmogiškas būsenas.
Rinkinyje ryškus dramblio kaulo bokšto įvaizdis, kuriam suteikiamas negatyvus prasminis krūvis, o kartais vartojama daugiskaita: „netikėtai įsiterpti į kito gyvenimą / reikia drąsos kurią beveik baigiu / prarasti bijau skambinti bijau (...) baimė verčia užsidaryti / dramblio kaulo bokštuose“ (p. 123). Galbūt dramblio kaulo bokštai nurodo priverstinę izoliaciją, neleidžiančią prabilti kitam, jį išgirsti. Atrodytų, taip užsidaroma savyje ar tiesiog nepavyksta peržengti ribos, skiriančios vieną pasaulį nuo kito, o ir meilės santykis, nors ir labai svarbus, neretai lydimas ilgesio, išsiskyrimo motyvų („...kai glaudžiuosi prie tavęs / atsisveikindama“, p. 66). Kitaip tariant, žmonių komunikacija trūkinėja, o rinkinyje vienatvė rodoma kaip neišvengiama būsena.
Kitame eilėraštyje kalbama apie nutolimą ne tik nuo kito asmens, bet ir nuo savęs: „aš esu dramblio kaulo bokšte / (...) nei daugiau / nei mažiau aš esu ten kur tu niekada / nenorėtum būti nutolus pati nuo savęs“ (p. 113). Prasminius akcentus čia, kaip ir daug kitų rinkinio tekstų, turėtų susidėlioti kiekviena (-as) skaitytoja (-as): nesant skyrybos ženklų peršasi įvairiausi perskaitymo, intonavimo ir sintaksinio skaidymo variantai. Knyga tuo ir įdomi, kad daugiasluoksniai, atidaus ir lėto skaitymo reikalaujantys eilėraščiai tarsi ženklina kupiną prieštarų žmogaus vidinį pasaulį, kuriame kelių galiausiai tenka ieškotis pačiam.
Pabaigoje lieka pridurti, kad rinkinys labai vientisas, bet nemažos apimties (net 143 puslapiai). Juk atsižvelgiant į tematinį vientisumą buvo galima sudaryti daug optimalesnį rinkinį, atsisakant silpnesnių tekstų (tokių kaip „Ryto impresija“ p. 24; „Alternatyvos“ p. 39 ir kt.). Dėl to skaitydama labiausiai ir apgailestavau: esama atidumo, kruopštumo, bet tekstų gausa tikrai ne privalumas, juolab kad dauguma eilėraščių vienas kitą atkartoja ir skaitytojams naujų horizontų neatveria. Kita vertus, pastaruoju metu pasirodę ir kitų autorių nekuklios apimties poezijos rinkiniai (žinoma, rinktinių neturiu minty) leidžia daryti išvadą, kad savidrausmės nebuvimas nėra tik šios poetės problema. Vis dėlto labai svarbu yra laiku padėti tašką tiek paskirame tekste, tiek ir sudarant rinkinį.