Mindaugo Kvietkausko poezijos knygą „Gruntiniai vandenys“ skaičiau ilgai, kiekvieną kartą vis aiškiau suvokdama jos poliglotišką prigimtį. Vartodama šį terminą rizikuoju, bet sunku rasti tikslų žodį poezijai, kurios autorius naudojasi gebėjimu stilistiškai laisvai nardyti tarp skirtingų kultūrų, laikų, kontekstų – tarsi tarp prijaukintų kalbų. Apie tai mąstyti paskatino ne tik sodrūs eilėraščiai, bet ir paties M. Kvietkausko palaikomas intelektualo įvaizdis, ypač prozos intarpuose: „Santakoje“ kultūra tapatinama su upių santaka, demokratiškai maitinama įvairių srovių, o „Romėniškuose skaičiuose“ pašaukimas filologijai simboliškai susiejamas su ankstyvu erotiniu išgyvenimu, kone mitologiškai atvedusiu prie kalbų motinos – lotynų kalbos lyg uždrausto vaisiaus.

 

Mindaugas Kvietkauskas, „Gruntiniai vandenys“, V.: „Odilė“, 2025

 

Skaitant M. Kvietkausko poeziją nori nenori peršasi aukštos sąvokos, įprastos akademiniams koridoriams: polilogas, savimonė, pašaukimas. Tiesą sakant, čia jos neskamba neįprastai. Priešingai, šiais žodžiais apibūdinamas poezijos prestižas (bet ar „Gruntiniai vandenys“ jį pasiekia, spręsime patys). Knygoje autorius prisimatuoja daug manierų, kurios atitinka klasikinį aukštojo kalbėjimo modelį, susiejantį poeziją su autoritetingumu. Jį paremia ir filologo intelektualo laikysena, kurią autorius linkęs pabrėžti. Tačiau šiandien humanitarinis išsilavinimas poetui – jokia būtinybė. Kaip tik todėl įdomus M. Kvietkausko pasirinkimas poezijoje tai suaktualinti bent keliais registrais: kartais pakilninant, kartais ironizuojant, bet labiausiai – įtvirtinant per poetinę formą. Neatsitiktinai naujasis rinkinys, pasirodęs praėjus dvidešimt septyneriems metams nuo debiutinio „Rabi“ (1998), sudarytas ne kaip uždaras pasakojimas, o kaip tankus tinklas, suvytas iš poeto, tyrėjo ir vertėjo interesų. Eilėraščių motyvai jungiasi, juos papildo įterpiami puikūs vertimai iš lenkų ir jidiš kalbų, skyrius įrėmina poetinė proza, o simpatiją miesto kultūrai ir jos atminčiai parodo net mėgėjiškos autoriaus fotografijos. Nors tai antroji M. Kvietkausko poezijos knyga, ji parašyta taip, tarsi būtų atraminė.

Stipriausia „Gruntinių vandenų“ dalis leidžia patirti, kad geras eilėraštis gali būti tarsi savarankiškas pasaulis, kuriame mintį įtempia paradokso logika ir grožis. Tokiuose tekstuose atsikartoja biblinės gundymo scenos – žalčio ir pažinimo vaisiaus siekiančių Adomo bei Ievos figūros, primenančios, kad pažinimo kelias visada yra ir nuodėmės kelias. Šitaip kartu rodoma į kalbėtojo padėtį: pažinimo dovana jį paverčia tarsi „kitu“ – paženklintu, kažkuo įtartinu, bet sykiu ir išskirtiniu. Tai nenustebino, juk poezija nuo seno yra tokių tipažų globėja. Tačiau M. Kvietkausko poezijos kalbėtojas save mato laimingai pasirinkusį šį kelią, tebevertina motininio Edeno peizažą ir vaisių skonį, jų ženklų randa aplinkoje (pvz., eilėraštyje „Obuolys su kartėliu“ kalbama apie sovietmečiu knygų rūmais paverstą Šv. Jurgio bažnyčios sodą). Sykiu iš minėtos įtampos formuojasi „sudvigubėjusi rega“ – mąstymas, mintantis prieštaromis, kurios tirština minties plėtotę (šitai puikiai atskleidžia eilėraštis „Bepročio šnabždesys“). Tai poetui leidžia eilėraštyje, tarsi pokalbyje, įžvelgti saitus su praeitimi, estetiškai polemizuoti su aukšto lygio kūriniais (šiuo atveju tai paties atlikti vertimai), susiremti su stereotipais ir palaikyti filologijos savivertę, kurią autorius šiandien suvokia kaip nuvertintą. 

Akivaizdu, kad būti poetu M. Kvietkauskas mokėsi iš klasikos, ypač Czesławo Miłoszo ir Tomo Venclovos poetinių mokyklų. Šioje paradigmoje kūrėjas neegzistuoja vien sau – jis yra viešosios erdvės dalis, todėl poezija suvokiama ne tik kaip menas, bet ir kaip istorinės sąmonės palaikytoja. Į ją autorius įsiterpia kaip lituanistinės tradicijos tęsėjas ir kultūros atminties jaukintojas, tebegirdintis jų prislopintą pulsavimą ir į jį atsiliepiantis. Tai atpažįstama iš eseistikos rinktinės „Uosto fuga“ (2016), tad bent dalis poezijoje fiksuojamų potyrių ir neabejingumo jau laikytini programiniais. Poezijoje vertybių luobas meniškai pasišlifuoja, nes poetas į realijas reaguoja žaidimu, jam atitinkamai parinkdamas situacinį registrą (pvz., intymesnį toną, sąmoningai tradicinę formą arba kalba tiesmukiau – kaip tekste „Gedimas“). 

Rinkinio eilėraščiai taktiški, tačiau nešalti: dideli kultūriniai masteliai įgyja svarbos, kai priartinami prie konkrečios vietos ir biografijos ženklų, taip pat siekiant gyvybės verčiami jusliniu, kūnišku patyrimu („Virš kiemų praskrieja žalvarnis, / ir jo balsas kaip rudenio gongas / pasigirsta nuskynus bučinį“, 33 p.). Paralelė su meilės kalba čia neatsitiktinė – net estetiški įvaizdžiai yra ryšių kūrimo, intymaus sąlyčio kaip įvykusio susikalbėjimo ženklai. Todėl M. Kvietkauskas pasirodo esantis lyrikas ne autobiografinio atvirumo požiūriu, o kaip santykį steigiančios patirties poetas. Man tai viena gražiausių jo poezijos pusių. Šiuo šiltesniu, jusliškesniu tonu jis skiriasi nuo savo mokytojų, kurių poezijoje intelektualinis diskursas santūresnis.

„Gruntiniuose vandenyse“ poetinės savimonės klausimą M. Kvietkauskas stengiasi paversti poetine elgsena. Ji tvirtinama per artumą tradicijai ir jai būdingai poeto autoriteto sampratai. Kadangi jo eilėraščio, rašomo kaip pokalbis, impulsu gali tapti reakcija į kokį nors reiškinį ar kito poeto kūrinį, susidaro įspūdis, kad poezijoje girdime kalbėtoją (panašiai kaip Kornelijaus Platelio poezijoje) – idėjų kanalą, o ne autobiografine patirtimi grindžiamą personą. Tačiau be pastarosios šiandien vis sunkiau įsivaizduoti poetinį kalbėjimą ir jo įtaką. Regis, tai supranta ir M. Kvietkauskas, tad jo duokle biografijai tampa skyrius „Mažos ginklų slaptavietės“ (pvz., „neteko gyventi kitur, tik begaliniuose / blokų rajonuose“, 54 p.). Vis dėlto šie eilėraščiai knygoje pabrėžia ne personą, o konfliktišką filologinės laikysenos santykį su šiuolaikine poetika. Jis negatyvus: kalbėjimas apie save ironizuojamas per situacijas, kuriose aistringas polemizuotojas virsta patyčių objektu („ir išvis – kas jūs toks, kas jūs toks?“, 52 p.). Dialogas čia atrodo vargiai įmanomas, tad skyrių apibendrina „archajiškos“ satyros („Šansonetė“, „Giesmė apie linksmą dieną“). 

Įdomu, kad, vos poetas pamėgina prisitaikyti prie šiuolaikiškesnio diskurso, atsiduria svetimoje terpėje. Ši skatina jį ne įsižeminti stiprinant savo autoriteto balsą, o, regis, verčia nusižeminti iki jam nebūdingo „silpnojo mąstymo“ (anot Gianni Vattimo) ir imituoti žemesnio, nei įprasta, rango intonacijas („Ką jums gali papasakoti bičas iš Rytų Europos“, 53 p.). 

Problema ta, kad siekiama ne tiek autentišką būtį atspindinčios kūrybos, kiek likti asmeniniu pavydžiu, disponuojančiu simboline galia. Dėl to autobiografinių kančių pluoštelis, kuris daugelio šiuolaikinių poetų kūryboje būna „gruntuojantis“ pasaulėvaizdį, M. Kvietkausko poezijoje virsta stereotipine filologo drama ir skamba perspaustai. Apie tai gerokai įdomiau skaityti jo esė arba literatūros kritiką: ten sekasi natūraliau tvirtinti autoritetą ir įsipareigojimų apkrautą stuburą. Tad „Gruntiniuose vandenyse“ šie eilėraščiai iš tiesų išderina gerą rinkinio klausą, neatrodo tokie vidujai įtempti – bent jau ne tuo lygiu, kurio pagrįstai tikėtumeisi iš šito autoriaus. 

Kita vertus, tai tik patvirtina, kad poetas linkęs būti šakotą pokalbį vedantis kūrėjas, o ne aptariamasis. Regis, M. Kvietkauskui parankesni platesni kultūros kontekstai, iškilūs poetinės biografijos partneriai ir fatališkos scenos. Jas autorius įgudusiai reflektuoja – kaip pandeminiame eilėraštyje „Gripas“, brėžiančiame paralelę su maro epidemija, ar sekdamas klasikų pavyzdžiu etimologizuoja Nevėžį („Daugiakalbė upė“). Galiausiai per refleksiją sudaromos sąlygos skleistis meilės diskursui: poetas sugeba jį perteikti mąstydamas apie tai, kas jam iš tikrųjų svarbiausia.

Apskritai skaitydama „Gruntinius vandenis“ išgyvenau skirtingas emocijas: ir gėrėjausi, ir norėjau ginčytis, tačiau nekilo mintis svarstyti, ar daug manierų išbandęs poetas turi savo balsą. M. Kvietkauskas parodo, kad šiam balsui suformuoti svarbi ir poeto savimonė. O ją, tokią donkichotiškai tvirtą, turi ne kiekvienas rašantysis. Tad net jei „Gruntiniai vandenys“ atrodo netolygūs, galima sakyti, kad tai – poezijai subrendusio autoriaus knyga.