„Atiduodu Tėvynės idėją pabėgėliui iš Afganista­no“ (p. 12), „Laukiame popiežiaus, kaip vergai lauk­davo imperatoriaus“ (p. 23), „Patinka būti prarūgu­siai“ (p. 56). Tai citatos iš naujausios Giedrės Kaz­lauskaitės knygos „Marialė“, ambicingai pavadintos pagal senąsias Marijos stebuklus registravusias knygas. Tai labai kazlauskaitiška: kiekvienoje knygoje poetė išryškina po naują biografinį klodą ir tyčia žaidžia intelektualizmu. Kaip įprasta, provokuoja, kelia minčių ir neleidžia įsijausti. Su ja niekad nėra lengva tapatintis, bet atsidurti jos „regėjimo zonoje“ labai įdomu.

Nors poetė „Marialę“ siūlo skaityti kaip stebuklų istoriją, norėčiau kreipti dėmesį kitur, į neįprastą jos poezijos tipą. G. Kazlauskaitės poeziją laikau etapine – ji mane skatina permąstyti, kas yra šiuolaikinis eilėraštis. Kitados panašiai veikė kitų poetų tekstai: Aidas Marčėnas keitė supratimą apie lyrikos galimybes, Gintaras Grajauskas ženklino poezijos prozėjimą. G. Kazlauskaitės poezijos braižas jau neatitinka tokių trajektorijų, be to, su kiekviena knyga ji keičiasi, o tai lietuvių poezijoje nėra labai dažna. Etapiniai poetai iš pradžių atrodo nepatogūs: jie nesilaiko žinomų taisyklių ir nepaiso lūkesčių, savaip interpretuoja tradiciją, integruoja dabarties ženklus (nors ir nekoketuoja su aktualumu). Gal todėl G. Kazlauskaitė kol kas nėra išlepinta recenzijų ir premijų. Tačiau pasirodžius „Marialei“ būtų pats laikas apie ją mąstyti kaip reiškinį. Juk ilgainiui savo kūrybos principais, laikysena tradicijos atžvilgiu etapiniai poetai katalizuoja meno procesą. Akivaizdu, kad tai jau vyksta, – G. Kazlauskaitė kitoms kūrėjoms daro gerą įtaką.

Giedrė Kazlauskaitė, „Marialė“, dizainerė Deimantė Rybakovienė, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025

 

Mane jos poezija įtraukia savitu pasaulėvaizdžiu. Jo specifiką kuria atokus, bet visokiems impulsams imlus priešgynos mąstymas. Norėdama jį atskleisti poetė nesiremia šiuolaikinėje poezijoje įsitvirtinusiu pasakojamuoju modeliu. Tekstai primena nesušukuotos kalbos audinį iš skirtingų gijų ir ornamentų – kasdienybės, biografijos epizodų, nuogirdų, citatų, todėl juos gali tik trumpai apibūdinti, bet ne perpasakoti. Iš jų supintose įžvalgose ir slypi eilėraščio-pokalbio geluonis, nes net pro racionalumą prasprūsta netikėtumas, galintis koreguoti mano turimas žinias apie pasaulį. Panašų įspūdį patiriu skaitydama G. Kazlauskaitei artimą, tiesa, taisyklingesnę Wisławos Szymborskos ir Zitos Mažeikaitės poeziją; jų rimtoje laikysenoje esama ironiško „anachronizmo“, pritildžius ego įterpiama daug nuogirdų, faktų, bet viskas, kas pasakyta, – ryšku, estetiška ir gerai struktūruota.

Lyg klasikinė maištininkė, pabrėžianti nuotolį nuo akademinio skonio, savo eilėraščius G. Kazlauskaitė senamadiškai vadina publicistine poezija. Aš manau, kad jos poezijai tinkamesnė sąsaja su eseistika, nes G. Kazlauskaitės poezija pirmiausia yra refleksyvi, asmeniška. Poeziją ir esė sieja ne tik „nušautas siužetas“, bet ir asociatyvumas, savarankiškai mąstantis, žaidžiantis „aš“. Šios poezijos subjektė yra ryški: nuolat save apmąsto kaip žalingą įvairių įtakų produktą, linkusi sociumą nepopuliariai skirstyti į lentynėles (nemėgsta miesčionių ir davatkų!), net atsižvelgti į kilmę (pvz., eil. „Didžiausias yra Ramusis“, „Henryka“). Iš šių požymių G. Kazlauskaitės subjektė tampa atpažįstama, tačiau nėra nuspėjama. Ji „Marialėje“ man pasirodė pažeidžiama ir dygi – tai lemia eilėraščiuose fiksuojama ligos ir sveikimo tema, gedėjimas dėl nutrūkusio intymaus ryšio su moterimi, buvusia artima lyg nuodėmklausė ir mylimoji. Tai svarbu, nes šioje poezijoje „aš“ – ne visų žinių šaltinis, bet atsinaujinanti problema.

„Marialėje“ G. Kazlauskaitė atviriau kalba apie tai, kad poezijos rašymas turi šį tą bendro su terapija (sąsaja su psichologės netektimi). Tačiau poetė nemėgina rašymo paversti tik išpažintimi. Skaitydama rinkinį pati sau išsigryninau, kad poetei rašymas yra komunikacija su polemikos užtaisu. Jis provokuoja peržengti asmenines ribas, nes eilėraščiuose skleidžiasi pasaulėžiūra, kuri formavosi laisvoje visuomenėje ir minta jos vidiniais prieštaravimais. Pavyzdžiui, svarbiu dirgikliu tampa knygose fiksuojamas santykis su augančia dukra: jos savarankiškumas, intuityviai nejuntamos etinės normos, kurios vyresniems įprastos lyg kelio ženklai, vis stipriau parodo tam tikrą subjektės ribotumą, mentalitetų skirtumus, stiprius gyvensenos pokyčius. G. Kazlauskaitės poezijoje gausu istorinių ir dabarties realijų, net sąmoningai pasirinktų „publicistinių temų“ (pvz., prezidento rinkimai, popiežiaus apsilankymas), tačiau jos subjektė visada išlaiko „anachonišką“ atstumą nuo bendresnio diskurso. Tai patvirtina pasirinkimas įgarsinti būtent tas mylimosios, motinos, kultūrininkės, katalikės, filologės patirtis, kurios „išslysta“ iš tam tikrų visuomenės standartų.

Tiesą sakant, iš jos poezijos to visada tikiuosi, nes labai sveika polemizuoti plačiau, pavyzdžiui, apie G. Kazlauskaitės „aš“ būdingą snobizmą, kultūrininkės buitį, poetines silpnybes ir jų vertės nepoliarizuoti pagal išankstines pažiūras. Nekinta viena – poezijos individualumas, saugi, bandos nepaliesta nuošalė, estetinė marginalija (pvz., aplūžusios kapinių marijėlės – „beveik beraštės, pažinusios juodąją bedugnę“, p. 28 – svaresnės už altorių matronas; poetė mėgaujasi klasika, rimuoja). Tokiu būdu G. Kazlauskaitės poezija ne angažuojasi, bet kaip tik suteikia galimybę atsiplėšti nuo stereotipų, atveria perspektyvas, parodančias papildomus poetinio turinio lygmenis. O tai pranoksta terapinę poeziją, kurioje patirtys virsta užbaigtomis žiniomis-trafaretais, teikiančiomis saugumo pojūtį. Gal todėl skaitydama šios kūrėjos tekstus susiduriu su gyvenimu, kuris, regis, neturi baigtinės reikšmės, atlieka skirtingas funkcijas: vaikas gali būti ir paguoda, ir mokytojas, ir baudėjas; meilės ilgesys gali nepasibaigti, o tamsi bedugnė – turėti žydras mylimosios akis.

Pastarasis aspektas ypač svarbus, nes nemažai šiandien rašomos literatūros veikia kaip sugertukai – atspindi „socialinių burbulų“ poreikius, tarsi naudoja aplinkos kalbą, nori ją darniai papildyti, aptarnauti (trauminis atvirumas ir netolimos praeities nostalgija yra kolektyvinio mąstymo dalys). Džiaugiamasi, kai pavyksta save realizuoti pirmiems užkariaujant madingas temas. Literatūra tampa įrankiu ieškoti bendraminčių, susikalbėti, dalintis socialiniu kapitalu. Skaitant G. Kazlauskaitės poeziją justi, kad subjektė formavosi įvairiose terpėse, o tai, kad neapsiribojama „burbulais“, jos požiūriui teikia savarankiškumo. Šis atvejis patvirtina, kad gerai poezijai reikia stipraus balso, kuris atsilaiko prieš srovę ir neatrodo palaužtas savų įtampų. Tokio, kuris girdi mus formuojančius diskursus, bet stengiasi į juos kritiškai reaguoti, galbūt net įstengia pasiūlyti savo mąstymo stilių ir estetinę kryptį.

Kadangi nepriklauso normai, G. Kazlauskaitės poe­zija daugeliu aspektų netelpa į vieną lentyną – ji svyruoja tarp šiuolaikybės ir tradicijos, konservatyvumo ir liberalumo, tarp socialinio ir išpažintinio komentaro (bet nė vienas tipas nėra grynas), neapibūdinama vienu vaidmeniu (nei tik LGBTQ+, nei moteriška, nei grynai krikščioniška), nes toks kalbėjimas neatlieka griežtų funkcijų. Nenuostabu, kad poetė gana anksti ėmė rašyti apie homoseksualumą ir tai darė ne dėl ideologinių įsipareigojimų. Ji maitinasi įtakomis tol, kol jos pasirinka kryptis nėra vyraujanti, bet ilgainiui ji gali „maitinti“ kitus kontekstus. Panašiai kaip esė, tekstas veikia lyg skirtingų temų ir idėjų susitikimo vieta, per nepatogias patirtis kalbanti apie visuomenę ir mus pačius.

Įdomu, kad netekus intymaus ryšio, prilygstančio nuodėmklausės ir mylimosios artumui, „Marialėje“ eilėraštis tampa polemiškesnis, ieškoma naujų adresatų-priešininkų: jame ginčijamasi, klausomasi kitų kalbos, rimuojant įterpiama daugiau socialinės ironijos. Tačiau priešgynos poezijoje visada tvyro pavojus, kad artėjimas prie tabu taps mėgavimusi kitoniškumu: tai atskleidžia įvairios patirtys „su minuso ženklu“ („Gydytojai, psichologės, AA, / jūs pavertėte mane normaliu žmogumi. / Dabar atverskite į nenormalų“, p. 65; „Dabar aš esu Jurgos amžiaus ir vyresnė už Salomėją“, p. 81). Kita vertus, savęs išaukštinimas per susimenkinimą be galo būdingas stipriems lietuvių poetams. Bet jis veikia: toks pasaulėvaizdis ne tik atrodo drąsus, peržengiantis ribas, jis kartu produktyviai persmelkia daugelį lygmenų – estetinį, etinį. Tad visa, ką kalba G. Kazlauskaitė, atrodo ganėtinai ryšku ir autentiška.

Štai todėl jos eilėraščiuose tokia svarbi įžvalga. Ji ženklina šiuolaikinės poezijos pokytį – poezijoje, kuri kuriama ne iš kalbos sąskambių, įžvalga perima metaforos funkciją. Įžvalga gali pasirodyti provokuojanti, bet šis efektas kyla ne iš kalbos, o dėl to, kad yra paveikus neįprasto mąstymo rezultatas. Joje glūdintys prieštaravimai palaiko šiuolaikinei poezijai būtiną intelektualinę įtampą. Savaime tai nėra nauja, nes standartinis naratyvinis eilėraštis irgi turi gan racionalų apibendrinimą, bet G. Kazlauskaitės poezija išsiskiria savarankišku požiūriu, kuris tarsi laikosi nerašytos taisyklės „įveikti mąstymo banalybę“. Kitaip sakant, kyla iš intelektualinio žaidimo. Kartais toji banalybės įveika išties estetiška kaip „arbata sidabrinėje / pastiklėje, užplikyta nutekėjusiais naujagimių vandenimis“ (p. 47). Skaitydama poetės tekstus nevalingai pradedu tikėtis tokio malonumo iš netikėtumo. Šitaip ji sugeba atšviežinti ir nesupaprastinti reiškinių. Panašią funkciją atlieka ir jos knygoms pasirinkti galingi leitmotyvai. Pavyzdžiui, marialės įvaizdį autorė knygoje tyrinėja ne teologiškai, ne motiniška ar globėjiška reikšme, bet tai reikia atrasti patiems. Gera poezija žinomiems reiškiniams sugeba suteikti unikalų statusą. Joje telpa ir intelektualinė įtampa, šiokia tokia estezė, vertinimas, nerimas, kurie telkiasi detalėse, nebūtinai stengiantis priblokšti. Patinka pojūtis, kad šiuo atveju tai poezija, parašyta be romantinio šleifo.

Tad „Marialė“ – dar viena gera knyga, patvirtinanti, kad autorė turi savo braižą. Dabar skamba keistai, bet maždaug 2014 m. G. Kazlauskaitė teigė, kad poetės tapatybė jai laikina. Šiandien į tokius pareiškimus žiūriu ramiai, kaip į eilinį kazlauskaitišką ekscesą. Ji vis dar rašo, maivosi, išsiskiria, o kartu palengva įsitvirtina kaip svarbi poetė.