Neringa Mikalauskienė. Drakono suviliota

Grajauskas G. ISTORIJOS APIE NARSŲJĮ RITERĮ TENKSALOTĄ IR DRAKONĄ MISTERĮ KAINDLĮ. –­ Vilnius: Tyto alba, 2012.


Rimtos recenzijos apie naująją Gintaro Grajausko knygą „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ galėtų ir nebūti. Šis kūrinys nepretenduoja atsidurti greta Cervanteso „Don Kichoto“, kurio veikėjas riteriu tampa dėl begalinės savo fantazijos ir naivumo, uoliai stengiasi ieškoti jam priderančių žygdarbių ir atlikti juos kilniosios damos Dulsinėjos garbei. Damos G. Grajausko kūrinyje net nėra, išskyrus nebent šnirpščiojančią penktąją misterio Kaindlio galvą. Tenksalotas netaps ir „liūdnojo vaizdo riteriu“ – veidrodžiu, kuriame kreivai atsispindi mūsų visuomenės gyvenimo skerspjūviai. Ne satyra čia. Nors užmojo ir galimybių tam gal būta.
Vis dėlto aptarti yra ką. Pirmiausia – pagiriant už pastangas suvilioti skaitytoją dailiu knygos įpakavimu. Kalbu ne vien apie dizainą – šokolado spalvos viršelį ir puikias Linos Kusaitės iliustracijas viduje. Jokio rėkiančio prašmatnumo, tik skoningai įkūnytas mūsų įsivaizdavimas, kaip turėtų būti apipavidalinti pasakojimai apie pusiau pasakinę XIX a. Škotiją, kurioje dar vis pasitaiko ne tik riterių (mano galva, jų giminė turėjo išnykti baigiantis viduramžiams...), bet ir drakonų, tyliai kiūtančių olose, nes yra „įsipareigoję savo profesijai“ – būti drakonu su visomis teisėmis ir pareigomis, o seno drakono pareiga yra „būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku“ (p. 117).
Labiausiai vilioja anotacijos ant viršelio „jaukas“: „Knyga skirta skaitytojui, išsaugojusiam sveiką smalsumą ir humoro jausmą“. Taigi būtent man. Nes kuris gi žmogus mano nesąs smalsus ar neturintis humoro jausmo? Ypač tie, skaitantieji. Tiesa, juos taip pat reikėtų priskirti kelioms kategorijoms. Mėgstantys išskirtinai realistinę literatūrą (ypač klasiką, sakykim, Zolia...), drakonais nesusivilios. Bet yra realus pavojus, jog pirmenybę teikiantieji išmonei, pavyzdžiui, fantasy (ją vis bandoma įvardyti kaip literatūrinę pasaką, tačiau šis pavadinimas užkietėjusiems tokios literatūros gerbėjams atrodo per siauras), tokia anotacija susigundys ir nuseks į pasakojimą, vos tik pamatę šmėžtelint ten misterio Kaindlio uodegos galiuką. Ir pateks ne į nuotykių verpetą, o į olą, kur jaukiai spragsint židinio malkoms vienintelė pramoga – klausytis seniokiškų kurios nors drakono galvos mintijimų. O pradėjus skaityti, įspūdis susidaro gana prieštaringas.
Pirmiausia – dėl adresato amžiaus. Akivaizdu, kad pasakojimai yra skirti ne vaikams, nors ir veikėjai – pasakiniai, ir jų pokalbiai išdėstyti labai skaidria, sklandžia kalba. Vaikui malonaus pasišnekučiavimo „apie pasaulį ir gyvenimą“ vertė dar nelabai suvokiama, jo laikas bėga kitaip, tad sunku tikėtis, kad neskubrią jo tėkmę skaitytojas vaikas (ar juo labiau paauglys) pradės vertinti iš anksto. Pokalbių temos taip pat nelabai vaikiškos, humoras – irgi labiau suaugusiajam įkandamas, ypač kai prakalbama apie tai, jog drakonai yra šiek tiek šizofreniški, mat ne taip lengva kelioms galvoms susitarti (o jeigu jų – devynios?..), tad visada egzistuoja pavojus patirti tapatybės krizę. Visai įdomūs (ir ypač aktualūs dabartinių Seimo išrinktųjų rietenų fone) vienos iš galvų pasvarstymai apie susitarimą, o iš tiesų – apie nuolankų paklusnumą daugumos valiai: „Kad išgyventume, mums lieka vienintelė galimybė – susitarti. Ir nuo neatmenamų laikų tam drakonai taiko vienintelį valdymo – mūsų atveju gal labiau tiktų sakyti „valdymosi“ – būdą. [...] Kaip dauguma galvų nusprendžia, taip ir elgiamės. Ir šiukštu jokių maištavimų, jokių individualizmų, jokių veto teisių – kitaip kaipmat nusikąstume galvas ir būtų baigta, akimirksniu“ (p. 71).
Be to, daugiagalviui padarui ir drakonaitę susirasti keblu: „(...) visos devynios mano galvos gerokai skirtingos, turi skirtingą skonį ir poreikius. Ir – prisipažinkim tiesiai: kitos galvos dėl tų drakonaičių iš galvų visai nesikrausto, aš vienintelis toks. Dar daugiau: jei jau visai atvirai, aš kartais visiškai rimtai suabejoju dėl penktosios galvos seksualinės orientacijos. Ji pernelyg daug laiko praleidžia prieš veidrodį“ (p. 47). Penktosios galvos intriga, tiesa, išsprendžiama gana banaliai ir... nuspėjamai, nors tikriausiai manyta, kad naivesniam skaitytojui šis manevras pasirodys itin išradingas.
Tad „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ – ne vaikams. Tačiau – ar suaugusiesiems?.. Vos tik pradėjus skaityti knygą, kilo mintis, kad „smalsiam skaitytojui“ reiškia tai, jog čia šmaikščiai bus papasakota pasaulio sąrangos ir kai kurių išradimų istorija. Štai kad ir „Pirmosios galvos pasakojimas, kuriame misteris Kaindlis trumpai aptaria drakonų būtovės slėpinius“, kur elementariųjų dalelių teorija išdėstoma elementariais žodžiais: „Mes, drakonai, matome, kad viskas aplinkui – tiek aš, tiek jūs, tiek šitas akmuo, ši taurė ar jūsų kalavijas, – viskas susideda iš lygiai tų pačių vienodų mažų dalelyčių“ (p. 21). Tai nauja ir įdomu gali būti nebent kokios šeštos klasės mokiniui, kuris dar tik pradeda susipažinti su fizikos pagrindais. Bet jau lyg ir nutarėme, kad daugelis knygoje aptariamų temų tokio amžiaus vaikui dar neaktualios. Suaugusiajam skaityti apie elementariąsias daleles jau nuobodoka. Net jeigu tai „pagardinama“ budistinės filosofijos ištara: „Todėl viskas yra viena, ir viena yra viskas“ (p. 21). Šitą irgi daugelis esame girdėję, ar ne?.. Tad kur gi duoklė žadėtajam skaitytojo smalsumui patenkinti?
Kitas pasakojimas – apie garvežio išradėją Ričardą Trevitiką – kur kas įdomesnis, apie jį nedaug kas yra girdėjęs, o tiems, kurie vis dėlto girdėję, bus smagu pasiskaityti, kaip didieji išradimai dėl autoriaus fantazijos yra susiejami su drakonų gyvenimo ypatumais ir kokia posakio „Nuleisti garą“ kilmė. Tai yra vienas iš puikiai motyvuotų realiosios ir pasakinės plotmių sankirtos pavyzdžių. Tačiau kiti pasakojimai jau nebe apie tai. Pažintinė funkcija juose gerokai priblėsusi ir ima dominuoti tiesiog fantazija.
Tokį keliavimą nuo vienos temos prie kitos būtų galima paaiškinti puikiai apmąstyta knygos struktūra ir koncepcija. Kiekvienas skyrius – tai vienos kurios nors iš drakono galvų pasakojimas ar pašnekesys su riteriu Tenksalotu. O kiekviena galva turi savitą charakterį. Tiesa, pavadinti tai charakteriu būtų per skambu: išryškinama tik viena kuri nors galvai būdinga savybė (ir tai labiau tiktų vaikų literatūrai arba populiariosios pramoginės literatūros žanrui, nes veikėjo charakterio komplikacijos apsunkintų skaitymą). Tad matome tokį funkcijų paskirstymą: pirmoji galva – „įvadinis pasakotojas“, pristatantis kitus veikėjus-galvas ir šiek tiek besidomintis pasaulio sąranga ir budizmo filosofija, antroji –­ žmogaus išradimų istorija, mechanika ir panašiais dalykais besidominti galva, trečioji – drakono mergišiaus galva, ketvirtoji –­­ polinkį skaniai ir sočiai pavalgyti turinti drakono galva, penktoji – galva su intriga, kurią nesunku atspėti, jei esi anekdotų apie moters mąstymo stereotipus žinovas, šeštoji – mikčiojanti galva, tad riteriui tenka pačiam suregzti kokį nors pasakojimą, septintoji – svajoklio, į liūdesį ir melancholiją linkusio Rytų kultūros ir poezijos gerbėjo galva, aštuntoji – hm... pavadinčiau ją moralizuotojo galva, nors didaktikos ir moralizavimo esama ne tik šiame skyriuje, devintoji – gyvenimo prasmę iš senatvės perspektyvos įvertinanti drakono galva, perteikianti metų metus kauptą išmintį: „...žmonės ir drakonai truputėlį skirtingai jaučia pasaulį. Žmonės – net ir išmintingiausi –­ pasaulį mato atskiromis detalėmis, fragmentais. Žmogaus gyvenimas –­ tarsi judėjimas pačių kuriamais tuneliais, visiškai nesuvokiant, kas dedasi už to tunelio sienų. Kiekvienas tik tuo ir užsiima –­ rausia nuosavą tunelį“ (p. 118). Tiesmuko pamokslavimo ne taip jau mažai esama ir kituose skyriuose: „Bjauru, bet taip jau yra – antrasis žmogaus vardas yra Godumas... Minėjot, kad nesate sutikęs miesto drakono, – tai natūralu, nes žmonės kaip įmanydami slepia savo drakonus – paniškai bijo netekti patarėjo, be kurio kaipmat prarastų visus savo turtus. Jei kada išgirsite, jog bankrutavo galingas bankas ar didžiulis fabrikas, galite būti tikras: tai dar vienas drakonas, pasibjaurėjęs beribių žmonių godumu, paliko savo kompanioną“ („Ketvirtosios galvos pasakojimas“, p. 59).
Dar kliūva tai, jog knygoje nuolatos matai „juoda–balta“ pagrįstą žmonių ir drakonų opoziciją. Priešingai nei žmonės, drakonai yra visas idealiąsias moralines savybes įkūnijančios būtybės: „Bet senos geros drakonų vertybės iki šiol tebėra tos pačios kaip ir prieš tūkstančius metų: garbė, kilnumas, aštrus protas, draugystė. O daugumai žmonių tai vien tušti žodžiai. Jūs elgiatės ne kaip išdidi rasė, o kaip tie smulkūs graužikai, kurių svarbiausias tikslas – kuo skubiau prisikimšti pilnus žandus visokio šlamšto“ (p. 55). Toks auklėjamasis tonas ima dominuoti, nors pradžioje iš šmaikštaus pasakojimo stiliaus tikėjaisi geros (ir vietom – ne itin švankios) dozės humoro, mat veiksmas prasideda mandagiajam Tenksalotui apsilankius pas burtininką Merliną, kuris išmano visą pasaulio gėrį ir blogį „nuo pat galvos iki tarp kojų“ (p. 11).
Paties riterio Tenksaloto charakteris taip pat neišplėtotas ir jokių didesnių transformacijų nepatiria, nors autoriui gal atrodo ir kitaip: galbūt pagal jo sumanymą riteris vis dėlto pasikeičia – įgijęs drakoniškos išminties, išsiruošia bent jau po pasaulį pakeliauti, mat iki tol težinojo tik kelias savo bičiulio Zemnickio papasakotas istorijas. Tiesa, palikti drakono olą Tenksalotą paskatina netikėtas Zemnickio apsilankymas. Tokia pabaiga nėra netikėta, ji šiek tiek primena garsiosios Tolkieno trilogijos „Žiedų valdovas“ priešistorę – „Hobitą“, kur tingųjį hobitą Bilbą Beginsą iš jaukių jo namų iškrapšto burtininko Gendalfo apsilankymas. Veikiausiai G. Grajauskas šį modelį perėmė nesąmoningai, tačiau iš tokio žanro pasakojimų tikiesi daugiau išradingumo, o ne nuspėjamo finalo. Sakykime, man būtų visai patikę, jeigu riteris, prisiklausęs pasakojimų apie niekingą žmonių giminę, būtų įsižeidęs ir nukapojęs misteriui Kaindliui aštuonetą galvų – išskyrus penktąją. Juk knyga, šiaip ar taip, ne vaikams. Tuomet iš kraujuojančios drakono odos gal būtų išsinėrusi užburta princesė. Nes riteris be Širdies Damos įtartinas, net jei sakosi, kad niekas nenorėjo už jo tekėti – „nė į tą pusę netekėjo“ (p. 45).
Tačiau apibendrinant norisi išryškinti ir keletą teigiamų knygos aspektų. Stiprioji G. Grajausko „Istorijų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ pusė – aiški dėstymo struktūra, neapsunkinantis skaitymo ir šmaikščiais intarpais pagardintas pasakojimų stilius. Žavūs ir tie nekomplikuoti Tenksaloto ir misterio Kaindlio charakteriai, jų bičiulystė, neskubrūs pašnekesiai, sukuriantys įspūdį, kad prie spragsinčio židinio kartu pasėdėti yra pakviestas ir skaitytojas. Tai kas, kad nenusakomo amžiaus – nei vaikas, nei suaugęs, tai kas, kad kartkartėmis pasijunta be reikalo mokomas gyvenimo išminties ir ima nejaukiai atsiprašinėti, kad galbūt neturi humoro jausmo ar kelia pernelyg aukštus reikalavimus pramoginio pobūdžio knygai. Juk pasakojimo pabaiga nuteikia viltingai: pažada Didįjį Nuotykį, jei sėsi į trečią troleibusą ir nuvažiuosi iki pat pabaigos – galinės Karoliniškių mikrorajono stotelės. Jei važiuosi nuo Antakalnio žiedo ir pradėsi skaityti „Istorijas apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“, pabaigoje šią nedidelę knygelę jau būsi perskaitęs, o ta kelionė tikrai neprailgs.

Draugai