Landsbergis V. JOTVINGIŲ GIESMĖS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
Politikas Vytautas Landsbergis išleido prozos knygą. Skaičiau ją tris kartus. Ir dar skaitysiu. Netikėtai patiko jau nuo pat pirmųjų pasakojimų. Grakštūs, žaismingi, trumpučiai, bet neįtikėtinai talpūs. Gera dozė juoko antidepresantų, kai kaktomuša susiduri su gyvenimo absurdu. Kaip čia neprisiminsi, kad jis kadaise kartu su Jurgiu Mačiūnu buvo fluxus judėjimo pradininkai. J. Mačiūnas išeivijoje rašė manifestą apie meno funkciją „išvalyti, patvinti, sulydyti" – t. y. skelbė jo nonkonformizmą, apsivalymą nuo akademiškumo, klasikos imitacijos, revoliucinį potvynį, kai gyvasis menas taptų suvokiamas ne vien kritikų. V. Landsbergis šį judėjimą palaikė Lietuvoje, netgi sovietmečiu, seminaruose ir paskaitose muzikos studentams kalbėdamas apie amžinąją kaitą, mokydamas atpažinti visuomenės štampus ir pasitelkus meną permodeliuoti juos kitaip, neretai ironiškai. Nes tai, kas sustingę, pirmiausia ir galima išjudinti patraukiant per dantį, pasišaipant. Tik turi būti surastas balansas – net jei, kaip teigia fluxininkai, avangardinis jų kuriamas menas nesistengia įtikti profesionaliems meno kritikams, dažnai pirmiausia į akis krintantis žaismingas paviršius suklaidina ne vien profesionalus, bet ir tuos, kas lyg ir turėtų „tas nesąmones" priimti be didelio vargo – paprastus žmones, gyvenančius absurdiškame kaitos pasaulyje, atspindimame iškreiptų fluxus veidrodžių. Betgi ne – paradoksaliai jų akys krypsta į tradiciją, ir tik į ją. Siekia išgryninti bet kurią meno ir nemeno sritį. Ir neduokdie, jei vienas žmogus ima reikštis keliose srityse (meno ir nemeno). Pavyzdžiui, jei pradėjai savo kelią kaip muzikas, tai nelįsk į politiką. Jei tapai gerbiamu politiku, nerašyk grožinių tekstų, argi ne?.. Ot ir ne. V. Landsbergio pavyzdys rodo, kad talento po puodu nepavoši ir politikos dangčiu neužvoši. Pratekės – kaip tas fluxus... Galbūt su politikos priemaišomis, bet kas sako, kad geras menas turi būti apolitiškas? Grynas menas – „menas dėl meno" – tebūnie. Tačiau šį kartą tebūnie kitaip.
V. Landsbergio „Jotvingių giesmėms" vis dėlto galima suteikti šiokius tokius klasifikacijos rėmus: tai ne romanas. Viskas. Toliau – jau variacijos, kurias numanai iš sudėliojimų į skyrius: smulkioji proza („Praskridę vaizdai"), novelių apysakaitė („Greitutės metraštis"), pasakos („Šiek tiek pasakų ir istorijų")... Skyriuje „Rankraščiai, rasti Naumiestyje" gali rasti ne tik prozos (gal eseistikos, gal alternatyviosios publicistikos), bet ir eilėraštį (gal) „Musių muzika. Šakių kvarteto penktojo dalyvio mįslys" (tiesa, šis tekstas pavadintas „Trumpiausiu poleminiu straipsniu"). Skyriuje „Žaidimai" – tekstai, primenantys smulkiąją tautosaką, kai kurie tikrai imituojantys žaidimus, bet – su filosofine potekste. „Kiek smulkmenų" – pabiros mintys, fragmentai, galėję likti užrašų knygutėje. O gal – negalėję?
Pavyzdžiui, štai šis. Cituoju visą:
„(Lydintieji paprastesni klausimai)
Kiek dabar laiko visur?
Kodėl nevalgai, jeigu nenori? Ar apsimoka laikyti įžiebtą šviesą uždaroje patalpoje, kurioje nieko nėra? Pavyzdžiui, kaukolėje?" (p. 14).
V. Landsbergis kalba paradoksais. Toks būtų ir atsakymas į klausimą, ar tikrai visų tekstų, kuriuos randame „Jotvingių giesmėse", reikėjo? Gal taip, o gal ne. Jie pabiri, bet visuma neatrodo eklektiška. Eklektiškumą čia galima motyvuoti ta pačia fluxus poetika.
Knyga pradedama paradoksaliais pasakojimais apie mažų žmonių gyvenimą. Šių pasakojimų veikėjai dažnai, atrodo, net patys nežino, kodėl gyvena taip, o ne kitaip. Pasiduoda aplinkybių tėkmei. Tokį perskaitymo kodą pasiūlo jau pirmasis pasakojimas „Jotvingių giesmės": „Kartą rytą Pranas atsikėlė, jau likęs vienas namuose, ir gražiau pasirėdęs išėjo į savo seną darbą. Norėjo sutikti buvusių draugų, pasišnekėti apie bet ką. Tačiau kieme susivokė, kad sekmadienis, darbe nieko neras. O raktą palikęs viduj ir duris užtrenkęs. Tai nuėjo per visą miestą, nes autobusai kažkodėl nevažinėjo, į jųdviejų bažnyčią" (p. 7). Taip, lyg niekur nieko, jis prisijungia prie grupės žmonių, giedančių jotvingių giesmes – „atrodė žvalūs ir patenkinti" (p. 9). Taip ir lieka su jais būtent dėl to. Ši situacija, galima sakyti, apibūdina pilką masę, kuri nemąsto – seka paskui kitus, pagauti bendros nuotaikos. Atrodo laimingi, gražiai dainuoja – vadinasi, puoselėja tautos vertybes, vadinasi, pakeliui. Gerai, jei tai pasitvirtina. Jei nuseka tinkama kryptimi. Tartum ir nėra čia tiesioginės didaktikos, tokie veikėjai nesmerkiami. Mąstyti gal ir ne kiekvienam duota.
Jei tokie veikėjai pradeda mąstyti, kaip planuoti tolesnius savo veiksmus, situacija gali prieiti ir iki absurdo – kaip „Kelionėje. I", kai pasakotojas ima svarstyti, ką reikėtų daryti, jei pakeleivis, turintis nesveiką širdį, imtų staiga ir numirtų: „Pradėjom skubiai planuoti, kaip reikės pabaigti vežti jo kūną – ar taip pat sėdintį, o aš prilaikysiu, kad nevirstų, ar užleistume visą užpakalinę sėdynę, mėgintume kiek nors paguldyti, bet ar tilpsim tąsyk trise ant priekinės sėdynės? (...) Ir dar man rūpėjo, ar galima užspausti akis sėdinčiam" (p. 35).
V. Landsbergis kuria ištisą galeriją graudžiai komiškų personažų, gyvenančių ne mažiau komiškus gyvenimus – vyrą, panašų į studentą, prasapnavusį savo gyvenimą; žmogų, pavarde Taškelis („Tiesiog Taškelis, graži lietuviška pavardė, o sakinių pabaigoje dėsime juozą.", p. 14), susimąsčiusį apie gyvenimą tik jam baigiantis, kai staiga ėmė silpti kojos ir jis susivokė turįs kūną – pasakojimas sutelktas į fizines sąlygas nekeliant klausimo, kas jis buvo ir kuo gyveno anksčiau; Povilauską, neišgelbėjusį nuo liepsnų smetoninės Lietuvos kareivio uniformos, kas, kad „nebereikalinga", kad nebevaikščiotų su ja „nei per Vasario 16-ąją, nei apskritai" (p. 21); rašytoją Sigitą, kuris rašydavo tik apie Kitą, kuris „nepatiko Sigitui iš esmės", bet be jo nebūtų buvę ir Sigito kūrybos, o tai reiškia – ir gyvenimo prasmės; mušeiką ir girtuoklį Knistautą, bevelijusį tapti poetu, bet niekaip neradusį tobulo rimo žodžiams „dangų" – „langą" ir galiausiai pabaigusį proziškai, didžiosiomis raidėmis parašytu IŠMUŠAU... Žmogų, nuolatos patenkantį į komiškas situacijas dėl savo pavardės Gerokas – bet taip ir neišsikovojusį teisės ją pasikeisti. Netgi – kultūros darbuotoją, pakviestą skaityti viešos paskaitos visuomenei (tačiau vėlgi nesuprasi, ar sapnuojantį tą paskaitą, ar iš tiesų ją skaitantį...).
Bendriausioji nuostata dėl šių personažų, matyt, būtų tokia – kiekvienas iš jų yra individualus ir tuo individualumu vertingas, kaip kad pasakojime „Ikebana" išdėstyta senolio išmintis: „Antai medžio šaka, pilna lapų, o tarp jų nerasi dviejų visai vienodų. Tik atrodo vienodi, bet iš tikrųjų kiekvienas truputėlį kitoks. Ar nebūtų medžiui paprasčiau išleisti visus vienodus kaip iš fabriko? Tuo ir skiriasi gyvybė nuo negyvybės" (p. 16).
Štai iš tokių personažų V. Landsbergis ir dėlioja savo knygos „ikebaną" skyriuje „Praskridę vaizdai". Kai kuriuose pasakojimuose galima aptikti tam tikrų politinių įvykių atšvaitus, netgi pereinančius į bendresnio pobūdžio filosofinius apmąstymus – pavyzdžiui, „Dviejų sekundžių" ištakos veikiausiai yra mįslingos saugumo pareigūno Vytauto Pociūno žūties aplinkybės, tačiau nežinančiam tai – tiesiog impresija, ką galėjo išgyventi bevardis žmogus, krisdamas į mirtį:
„Tyrėjai netyrė, kas ir kurie pirmieji atėję ir nutempę kūną pastatė kraujo baloj alaus butelį. Kad nufotografuotų liaudies gynėjų džiaugsmui. Fotografo pavardė paskelbta kartu su nuotrauka.Stebėdamas visa tai iš didžiosios tolumos jis žinojo: matysiąs tai visą laiką iki laiko pabaigos" (p. 65).
Matyt, šiandien taip pat įmanoma (ir būtų apie ką) rašyti užuominomis, vadinamąja Ezopo kalba. Taip pat įmanoma konkretiems įvykiams suteikti universalesnį matmenį. Kai kada V. Landsbergiui tai pavyksta. Kai kada – ne. Keli silpnesni tekstai čia būtų „Silva" ir „Sausio sniegenos". „Silva" – gal dėl to, kad jame jau pernelyg akivaizdžiai atpažįstama kita rezonansinė byla, nors matomos autoriaus pastangos ją pateikti iš abiejų pusių žiūros taškų ir kurti šmėklišką atmosferą be aiškių atsakymų (dramatiškiausias atrodo aplinkybių nulemtas priverstinis bėgimas iš Lietuvos, atkertant nuo šaknų, kitos tapatybės ir naujos asmenybės suformavimas). O „Sausio sniegenos" – pasaka apie vieną iš Sausio 13-osios aukų – nepaliečia, nes nieko ypatingai nauja čia nepasakoma: „Ir tada viena riaumojanti dėžė parbloškė mergaitę Loretą. Ji jau buvo nubėgus iki pat bokšto, ten drąsiai stovėjo su visais, nesitraukė, bet parblokšta atsidūrė po geležiniais ratais. Tie dar ir su geležiniais vikšrais pervažiavo ją nuo kojų iki širdies... Gydytojai nuvežė Loretą į ligoninę, tačiau negalėjo išgelbėti. Ji mirė. O sniegas didelėje mirties aikštėje liko aptaškytas krauju." (p. 111). Galėjo tos pasakos rinkinyje ir nebūti – pompastiška ir banalu.
Tačiau dauguma pasakų, patekusių į skyrių „Šiek tiek pasakų ir istorijų", maloniai nustebina tiek originalia tautosakos motyvų variacija („Žvaigždikis" – etiologinė sakmė apie Marijos Akies vardu pavadintą ežerą), ir, sakyčiau, filosofinės didaktikos atmainomis („Saldinė obelis", „Jūra ir Adomėlis", „Drugelis"). Viena iš stipriausių pasirodė „Miko istorija" – čia numanomą šiandienos visuomeninę / politinę situaciją keičia išliekamąją vertę turintys kultūros artefaktai. Miškas, per kurį traukia Mikas, galėtų simbolizuoti Lietuvą – „Mikas mat galvojo ir garsiai grūmojo, kad gali atsinešti kirvį ir miške padaryti tvarką – išguldyti mišką, kuris augo netvarkingai sudygęs ir buvo aiškiai per didelis. Miškas tada gulės verkdamas ir bus mažas, o Mikas atrodys didelis. Tvarka bus" (p. 90). Tačiau kelionė keičia jo požiūrį. Mikas, kaip tas tautosakos veikėjas, išsiruošęs į platųjį pasaulį laimės ieškoti, patiria kvalifikacinius išbandymus – tai, kas buvo savaime suprantama, praranda vertę, atsiranda sugebėjimas mąstyti užduodant tam tikrus, nukreipiančius į filosofinį lygmenį klausimus („o į kurią pusę upelis teka?"). Ir galiausiai jis atsiduria... Čiurlionio „Miške", t. y. pereina į kultūros sritį. Čia galima būtų dėti tašką. Bet gal geriau – daugtaškį, pacituojant tekstą iš „Žaidimų":
„Susirask žemėlapyje vietą, kurią norėtum aplankyti.
a) Eik į ten:
akimis,
kojomis – žemėlapiu,
kojomis – žeme.
b) Velniop žemėlapį. Sunaikink jį." (p. 138).
Tai jau eilėraštis. Nepaisant instrukcijos a) ir b). Nepaisant to, kad anot paties autoriaus, eilėraščių knygoje nėra: „Proza, kai neeiliuoji. Tebūnie toks nusakymas (iš Moljero)". Patikėjom. Ypač perskaitę kad ir šitai: „Nubrėžk penklinę žvaigždėtame danguje. / Paskambink Czerny etiudą Kalašnikovo serija per klaviatūrą. / Klausyk, kaip siena sensta" (p. 137). V. Landsbergio tekstai įtraukia į amžinos gyvenimo fragmentacijos ritmą, užburiantį ironijos žaisme, tačiau pakylėjantį į filosofinį lygmenį. Gyvenimui instrukcijos neparašysi. Net jeigu tampi politiku ne iš dyko buvimo, bet dėl to, kad esi pasiryžęs dirbti jaunos, tuomet vos tik atsikūrusios valstybės labui. Net jei paskui imi regėti absurdą – ir suvoki, kad trauktis (į meną) tiesiog negali. „Jeigu tau reiktų iš kur nors atsinešti ir pasodinti tokį didelį medį, tu nerastum jam geresnės vietos negu ta, kurią jis pats pasirinko" (p. 17). Tokia ta V. Landsbergio knygos „ikebana" – su grožinės politikos prieskoniais, suteikiančiais tekstams tam tikrą atramą, t.y. nuorodas į mums atpažįstamą „čia ir dabar" realybę. Tikriausiai ji pakis. Tuomet liks tas universalusis kūrybos lygmuo – išliekamąją vertę turintis pėdsakas kultūroje.