Braziūnas V. FONTES AMORIS. Eilėraščiai. –  Vilnius: Petro ofsetas, 2012.

Pirmiausia –­ nemėgstu neįskaitomos poezijos. Net jei pati knyga atrodo skoningai (dailininkės Ulos Šimulynaitės nuopelnas). Net jei šriftas būtų parinktas pagal autoriaus koncepciją –­ rašyti „iš skruzdėlių gyvenimo“, – ieškoti lupos, kad ištyrinėtum šį raidžių ir idėjų skruzdėlyną, nesinori. Dabar skaitytojas priverstas įtempti regos ir mąstymo padargus, kad galėtų pasinerti į tirštą lyrinį Vlado Braziūno kūrybos pasaulį, ir iškyla grėsmė, kad neįskaitoma bus supainiota su nepaskaitoma. Tačiau V. Braziūno tekstai paskaitomi. Dažniausiai.
Keliolikos poezijos rinkinių autorius, eseistas, vertėjas neabejotinai turi savitą braižą, kurį linkęs išlaikyti ir naujausiame rinkinyje, pavadintame „Fontes amoris“. Mintis įdomi: lotynų kalbos pasirinkimas žinant, jog V. Braziūnas linkęs aktualizuoti archajinius lietuvių kalbos sluoksnius, šiuo atveju liudija tam tikrą autoriaus pretenziją į klasiką ar bent jau į amžinąsias temas, nes kokie gi dar gali būti tie fontes amoris – meilės šaltiniai? Kas meilę (ir kūrybą) daro gyvybingą? Ir – jau konkrečiai –­ kokias meilės apraiškas galima įžvelgti V. Braziūno tekstuose? Meilę kalbai, tėvynei, ypač jos praeičiai, gamtai, moteriai –­ taip. Dar –­ meilę gyvenimo prasmei nebūties akivaizdoje. Apie tai ir šis rinkinys.
V. Braziūno meilę kalbai aprašė Skirmantas Valentas – knygoje „Mė(lynojo)nulio lingvistika (Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje)“, išleistoje 2007 metais. Jis atkreipė dėmesį į V. Braziūno poetinę etimologiją – semantines ir fonetines žodžio deformacijas, morfemų ribų praplėtimą. Naujajame rinkinyje V. Braziūnas lieka šiai linijai ištikimas, beje, skirtingai nuo lietuvių lyrikos tradicijos apskritai, kur mėgstama daininga, t. y. balsių sąskambiais paremta fonetika, V. Braziūno tekstai dažnai šnypščia ir džerškia priebalsių sangrūdomis (paryškinta mano – N. M.) – „ašvienis, Viešpatie, aš vienas“ (p. 33), „ašaros aštrios kaip atskalos“ (p. 50), „penkiasdešimt nereidžių, mėlynplaukių ir aikštingų / minga buvusi audringa pasišiaušusi aikštė“ (p. 53), „per blyškią aukštą popietę / šešėlį tingų, ryškų“ (p. 79) ir t. t., tačiau išlaiko skaidrumo įspūdį:

dalgiai dainuoja, verčia
meldus tarytum sielius
išplaukia į švytinčią delčią
dvi sielos
             p. 78

Skaidrumo šiam ir kitiems V. Braziūno tekstams suteikia prasminiai akcentai. Taip, kaip ir tarmybinė žodžio „nuėjo“ forma „nuvėjo“ gali būti įtraukta į poetinį žodžio „vėjas“ semantikos lauką: „senas vėjas sušlavė lapus / pastovėjo, apsisuko ir nuvėjo“ (p. 9); „per jaukų, per tylėjimą / nuvėjo šiurpuliukas / kaip lauko gėlės vėjyje / susilytėjo lūpos“ (p. 79). Čia tarmybė suskamba taip natūraliai, kad pirmą kartą skaitydamas į ją gal net dėmesio neatkreipsi. Tiesa, kai tas pats žodžių triukas pakartojamas keliuose tekstuose, jis jau nebe toks įspūdingas.
Meilę gamtai esu linkusi išpažinti kartu su V. Braziūnu – šie jo poezijos klodai neabejotinai turtingi ir turiningi – apima ištisą skalę išgyvenimų: nuo ekspresyvumo, dinamikos, veržlaus augimo („ – – – ajeras šovė į tamsą / bálta šaknies kulka“, p. 72; „po ratais ant viešojo kelio / garstyčios grūdelio šokis“, p. 73) iki ramaus, meditatyvinio susiliejimo su gamtos pasauliu („plaukai išdryksta ant kaktos / prieš saulę žarūs / ...ten paukštis klykavo kažkoks / tikriausiai naras“, p. 10) ar perėjimo iš gyvenimo į menamą nebūtį, net jei tai – tik rudens vėjo draskomi lapai: „drevėtoj drebulėj – kieno mes įnamiai / čia toks spaigliuotas angelas perėjo / jį upė priėmė, o vėjai – mus pasiima“ (p. 16). Vaizdingomis metaforomis įprasminamos gamtos stichijos: „šiandien tyčia anuoju lankstu važiavau pažiūrėt tavo žydinčių slyvų / buvo juodas gyslotas dangus, vėlavau, tavo angelą visą sulijo“ (p. 18), įspūdingai nupasakojama gamtovaizdžio susiformavimo istorija:

kiek prireikė šimtmečių, kad
susislinktų, susibanguotų
suglustų jūra ir krantas kaip
grindjuostės, dailiai suleistos, kaip
rėmas dvigulės lovos, sunertas
tvirtai, nuobliuotas, kartų
kartas atlaikysiantis
sąlyga: kūnai jauni abiejų
žalio medžio ir gyvo vandens, smalsūs ir
baikštūs, viens kitą džiugiai
aklinėjantys sąskambiai
             „amuletas“, p. 19

Meilę tautos istorijai liudija laiko ribų nutrynimas. Praeitis čia pat, apčiuopiama, net jei jos reliktas – tik „įkaltas dangun švyturys“:

ką aš turėjau, tas vieno bučinio sapnas
pirštų jautrių pagalvėlės lietusios lūpas, sūrios
marios ir jūros, sakysim, lydėjau karalių medžioklėn
ir keletą amžių nuklydau, mutantai skalikai
kaulus betampo, kas liko, įkaltas dangun švyturys
             „Europos centras“, p. 12

Meilę giminės istorijai – poetinis monologas, piešiantis giminės medį, profanum laiką ir erdvę (sovietmetis, fermos, konkretūs vietovardžiai...) siejant su sacrum – bibliniais įvaizdžiais, netikėta Naujojo Testamento ir Ekleziasto poetinė sąsaja:

Joniškėlio fermoje gimė tėvas, beveik
kaip Dievas, vyriausia teta Masytė
oficialiai Marija, gimė Panevėžy, nežinai
ar klausyti rūstaus Senojo Dievo baudėjo
ar Naujojo – meilės, kad laikas atakti, atakus
gyventi [...]
                 p. 22

Vis dėlto justi, kad krikščionybės simboliką ir netgi maldų struktūrą V. Braziūnas linkęs „atversti“ į pagonišką pasaulėjautą. Kaip kitaip pavadinti jo eilėraštį „gražumo pilnoji“ – skirtą ne „malonės pilnajai“ Mergelei Marijai, o lietuviškam peizažui:

per slidūs tavo kalnai, debesų nulaižyti
bet, ačiūdie, ne per gražūs
tas gulbiaplunksnio debesio kičas
baltų bažnyčių miražas
                 p. 30

Deja, kalbos mandrybės ar „lingvistinių sienų sprogdinimas“ (p. 14) ne visada ausį maloniai glosto ar intriguojamai kutena. Ypač jei komponuojamos su abstrakčiais daiktavardžiais, tokiais kaip „vienatvė“, „netektis“ (arba – netekta): „rinkosi, brinko vienatvė / trečiojoj daly, pastoralėj // pro largo ir pro allegro / pro ką pakartot neįmanoma / girdėjau nei smarkų, nei bėglų / širdies netektos prasruvenimą“ („pavasaris, vis tiek ruduo“, p. 70).
Jei minėtosios priebalsių sangrūdos teksto minties skaidrumui netrukdo, tai kelių retesnių žodžių vartojimas vienoje vietoje komplikuoja skaitymą ir atrodo griozdiškai: „nemoku natų, o surinkčiau / iš laštakų, lietvamzdžio plaštakų / ant liepto nestygstamai plinksint / zylei akim apaštalo“ (p. 73); „plaštakės, ryškios ir mirksinčios / gailioje rugpjūčio rasoj / glęžta pamiršusios nirštą / sparneliais sunkiai vėsuoja“ („Laiko pakrašty“, p. 75). O tarptautiniai žodžiai suvelia etnologinį eilėraščio klodą – pavyzdžiui, gražus būtų paskutinis vieno eilėraščio posmelis: „ir skrieja baltas ežeras / ir nusileisti nežada / ir šypsosi pro ašaras / tik jau ne vėjo nešamas“ (p. 71), jei ne pradžia – „ir kapinėlių angelas / diskretiškai nusisuka“: žodis „diskretiškai“ disonuoja su bendra teksto stilistika.
Apskritai rinkinys atrodo pabiras, nepaisant jo suskirstymo į tris dalis, pažymėtas vien tik romėniškais skaitmenimis – I, II, III. Nelabai aišku, kiek tikslingai buvo grupuojami į vieną ar kitą dalį patekę eilėraščiai. Pirmoji gal labiau orientuota į meilę tautos istorijai, pagoniškosios ir krikščioniškosios tradicijų sampynas, antrojoje ryškėja žmogaus, kaip individo, išgyvenimai, suvokus savo, kaip laikinos, praeinančios būtybės trapumą: „katram iš kryžių būsiu pasiryžęs / kai susitvenks šešėlis skersadryžis“ (p. 41). Trečiojoje palengva skleidžiasi gamtos pajautos. Bet tai gali būti tik spėlionė – žmogaus psichika linkusi įžvelgti klasifikacijas net ten, kur pats autorius tokių intencijų neturėjo. Lieka viena jungtis – fontes amoris – meilės šaltiniai, teikiantys gyvastį rinkinio tekstams.